V.V.Landsbergis. Ruošinukai

Yra toks rusiškas žodis – „zagatovkės“. (Išvertus – ruošiniai, špargalkės, ruošinukai.) Jei, tarkim, koks nors žmogelis„x“ netyčia neturi apie ką kalbėti, minčių rinka jam kaipmat pasiūlo nemokamus ruošinukus.

Ruošinukų tekstai paprastai būna neišrankūs, lengvai įsimenantys, pagardinti skambiais liaudiškais akcentais. Pvz.:

–   Š… Visi vagys… Argi tai gyvenimas… Žiūrėk, iki ko Kubilius mus privarė…

Vienok, šio netobulo pasaulio dramaturgams būtų nuobodu, jeigu visuomenė mąstytų vien tik tokiais šabloniškais, vienodo tipo ruošinukais. Reikalingos alternatyvos.

Greit sušaukiama darbo grupė ir sukuriama pirmojo ruošinuko antitezė:

–  Neš… Ne visi vagys… Kubilius nieko niekur neprivarė…

Ir užverda kūrybinis dialogas: vieni sako, kad privarė, o kiti – kad visiškai priešingai!

II

Įsūdžius žmogeliui į smegenis šiuos nesudėtingus antagonistinius ruošinukus, lietuviškų minčių rinkoje prasideda smagusis etapas: ginčai, apklausos, apkalbos, reitingai.  Skalambija varpai iš visų patvorių: ar jums labiau patinka socialdemokratų melagystės ar konservatorių arogancija? Ar Darbo partijos juodoji technologija, ar  Tvarkos ir teisingumo betvarkė? O gal vis dar norėtumėt Valinsko šou? Ar liberalų machinacijos arčiau širdies? O gal…

Ir štai visi, ačiū Dievui, jau turime apie ką kalbėtis.

O reikalo esmė itin paprasta: pagrindinis ruošinukas – kaip viskas yra iš tiesų – lieka ruošinukų dramaturgo stalčiuje. Bet šis ruošinukas neskirtas masiniam vartojimui.

III

Ruošinukai esti dviejų rūšių – sąmoningi ir nesąmoningi. Sąmoningus ruošinukus interneto komentaruose platina atlygį iš kontorų gaunantys ruošinukų platintojai. Nesąmoningus tiražuoja elementarūs gandonešiai, dažniausiai net nežinantys, jog yra užprogramuoti karksėti būtent tai, ką ir čiulba.

Idant suprastume apie ką šnekama, reikėtų paanalizuoti keletą tipiškų ruošinukų, pasiskolintų iš „Lietuvos ryto“.

I pavyzdys: Lietuvė

Mes su tėčiu pakalbam apie šitą galimybę sugrįžt į rusų laikus. Aš tai už, nes Lietuvai jau nebepadėsim niekaip. Prezidentė tikrai gera, bet ji neturi valdžios, seimas priima visus sprendimus, o ji nieko negali padaryti, nes nieko gero nebevyksta Lietuvoj. Košmaras Guobų gatvėje tiktai. Greičiau Palecki sutark su rusais, kad mumis priimti, nors šiaip ar taip turbūt per vėlu… Prieš 20 metų jau turėjom prašytis ruskių, o ne dabar, kai paskutinioji atėjo.

II pavyzdys: Kuznecov

Nesidžiaukite, litofcai, jus Rusija priims nebent baudžiauninko teisėmis, dėkokite lianzberghui ir konservam, nereikėjo loti visus 20 metų

III pavyzdys: Socialistas

 Paleckį reikėtų gerbti, kad yra didelis kovotojas socialinės nelygybės klausimais, šiaip galbūt būtų neblogas socialistinių pažiūrų žmogus, tikrai galima būtų išimties tvarka jam leisti be konkurencijos atstovauti Seime, nes mažai beliko partijų, kurios spręstų socialinio teisingumo klausimus…tik negerai, kad tas socialistines idėjas tapatina su Rusija, tapatina su visais tais šaudymais nuo stogų… Toje vietoje reikėjo patylėti… Tikrai patylėti…

IV pavyzdys: Darius

Ar Rusija blogesnė už Lietuvą? Ar gal lietuviai kuo geresni už rusus ? Už mus lietuvius gal baisesni tik čėčėnai.

V pavyzdys: Koresas

Jūs, jevroubagai, čia nesvajokit prie Rusijos jungtis. Rusai ir taip šeria visokius Kavkazus šimtais milijardų dolerių. Dar trūko jiems jevroubagų leisgyvių, kurie minta Briuselio kruopom ir dar ant maisto gauna minimumą iš darbdavio? Dirbkit už maistą ir negalvokit, kad tai vergija, galvokit, kad tai laisvė, jūs ją išsikavojot 🙂

IV

 Tūlam ruošinukų vartotojui gali kilti pagrįstas klausimas – o kur gi šie paslaptingi „minčių ruošinukai“ gimsta? Latvių gatvėje ar estų?

Dažniausiai ruošinukai atsiranda itin paprastai: juos užsako pati rinka. Socialistinė ar kapitalistinė – net nesvarbu. Nėra jokio skirtumo  – ar Paleckis, ar jo antagonistė Maxima.

Ruošinukų kūrėjų devizas: neturit minčių – minčių pasiūlysim!!! Juk mes – anot vieno dienraščio  – visos jūsų mintys!