A. Liekis. Lietuvos mokslas: savas ir svetimas (II)

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi  „partinė – tarybinė“  A. Sniečkaus ir J. Paleckio  valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos  pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“. Beje, ir stojančius   į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo  parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar  buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems  už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.

Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.

Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti  moksliniu darbu reika vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“  ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau ne kartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams. Žinoma, visa tai  pristabdydavo  mokslo ir technikos raidą  arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik  mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti  per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių  ir pralieti  iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras.

Nors daugelis  nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“.  Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad jog tai  duoklė, kad galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu. Ir daugelis dirbo  susitaikydami   ir prisitaikydami. Dėl to ir mokslas ir studijos Lietuvoje plėtotos  net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip  istorijos, filosofijos, informatikos,  biologijos ir kai kuriuose kituose.  Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų  raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną. Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais  buvusių  suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.

Bet svarbiausia, kad  buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui,  nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios. Kita vertus tikrojo mokslo pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų.

Kaip ir kiekviena santvarka, ideologija, taip ir sovietine, bolševikine buvo nemažai ir nuoširdžiai tikėjusių ja,  maniusių, kad tik TSRS tipo valstybė – tikrasis kelias žmonijai, trokštančiai teisingumo, lygiateisiškumo ir gerovės. Ir TSRS  valstybės idėja buvo pagimdyta  ir išplėtota   demokratinių, krikščioniškų  Vakarų valstybių mokslininkų galvose. Ir Rusijoje „tarybų valdžią“ kūrė ne kokie svetimi jos okupantai, o pačios Rusijos šviesuoliai – žydai, rusai, kurių nemažai ir žuvo vardan tos svajonės įgyvendinimo.

Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę  apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O  1950 m. jų būta apie 1200.  Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų  „vietiniai“, lietuviai. Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų,  tarp  jų ir Technikos, nagrinėję  technikos mokslų problemas.   Bet sąlygiškai  dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais  nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai. Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti  dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).

Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių,  augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o  naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo ir vis naujų  mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai  inžinierių rengėjai  buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė  Lietuvos valdžios prašymo ir leido  reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo  ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos,  komisijos. Bet jų  ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai  dažniausiai būdvo  vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.  Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų buvo keičiami tik  pavadinimai, o   turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės  mokslo ir technikos pažangos.

Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.

Svarbus  lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje  slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus  ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę  Lenkijos valstybei  atkurti. Tad ir pokario metais okupuotos  Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai  vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti ir lietuvius kunigus. Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai  „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai,  patvirtintų  ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai  šovinistai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus  ir  pasiuntinių  iš Varšuvos, buvo  sudarę lenkų respublikos (autonominės srities ) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti  į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.  Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje,  Leningrade ir kitose vietose įveikus pučistus, norėjusius į TSRS sugrąžinti  Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.

Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“   Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams  mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti  iš visos TSRS specialistai, daugiausiai  lenkai, žydai, rusai,  aiškinant tai „broliška parama“. Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės  statybos instituto įkūrimui.  KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą  Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų , mokslininkų, studentų.  Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.  1965 m. Vilniuje,  Antakalnio gatvės gale  prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja ), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje  teritorijoje išdėstomi  dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio  statybos instituto).

Greitai VISI tapo viena  geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu  Ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva   lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo  atmintis.

Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos  kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais,  pereita   prie labiau teisiškai grindžiamų   Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos  pasipriešinimo formos.  Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita  prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais  pasaulį ypač  stebino lietuvių  pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio  karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius. Buvusiuose KGB arvhyvuose,  taip pat pas  partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio  karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su   okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių.  1985 m.  ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų.  Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.

Kova dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m.   birželio  3d. grupei lietuvių inteligentų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kibus į TSRS „kertinį akmenį“ TSKP  – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija. Tų metų spalyje, reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR  Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine,  leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. „Masėms“ reikalaujant Kremlius buvo priverstas  pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską.

Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55 – 60 proc.  Sąjūdžio,  jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug buvo ir KGB agentų).

Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį –  LKP?  TSKP,  KGB visais laikais  negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio,  buvo  negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą,  kad lietuvių kalba privalėtų  būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan. Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo  ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė,  kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą  bolševikų   rašė  V.Leninas  dar 1917 m.)  savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.  Tad ir rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti  savo tautinį  himną, kelti  Trispalves vėliavas, vartoti   lietuvių kalbą  kaip valstybinę  ir pan.

Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti  „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene,  bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan.  Tad ir  KGB  archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių  organizacijų  narių  pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors  TSKP CK vadai  nelabai tikėjosi,  kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaiją  į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją. Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti  TSKP Lietuvoje turėjo  slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – „LKP ant TSKP platformos“. Jos  CK pirmuoju sekretoriumi  paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko –  LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis  M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną,  bolševikų  protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo. Bet tie probolševikai tesudarė apie  5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205  tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma  buvusių partinių pasirinko  lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų  ir neįsitraukė į aktyvesnę  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet  tais laikais  daug lėmė, kad  tituluotieji pritardavo  ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai    neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs  profesoriaus, akademiko ar kitus vardus. Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebeesami  net valstybės vadai ir vadukai  tebemėgsta vadintis  „profesoriais“, nors tą  vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius „komunizmo statybos“ klausimais.

Beje, dabar, nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir  palėpėse surastų savo protėvių iš  baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (ypač įgytais feodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis „lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą  nusipirkę pralobę žydai),  o konkretūs darbai nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai. Archyvuose yra garsaus okupacijų  metų ekonomisto disertacijos. Pirmąją  jų ekonomikos  mokslų kandidato disertaciją apgynė  1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų  tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.

Panašių atvejų būta daugybė,  kai pelnydavo laipsnius ir vardus „operatyviai“ pagrindus paskutinių  TSKP CK nutarimų  „istorinį“ reikšmingumą.  Būta tokių atvejų  ir jau atkuriant Kovo 11-osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją   apie TSKP rūpestį plėtoti  lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos dar sovietiniais  laikais apginti, jau  nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta,  bet   TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja.  Ir,  jei pirmajame variante, sakysime,  kultūros įstaigų aprūpinimas  „kadrais“ buvo įvardijamas, kaip „partijos meilė ir rūpestis lietuvių liaudimi“, tai tas pats  „nepriklausomos Lietuvos“ variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik „komunistinių kadrų“ visur sodinimas. Kita vertus tie pavyzdžiai ir patvirtina,   kad jei valdžia  kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai  dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti  pagerinti ir savo paties ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę  kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino  visus titulus,  luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai  iš anksto tituluotasis, kad  ir menkaprotis ar  žioplys,  iškeliamas aukščiau  talentingojo.

Dar ir šiandieninėje JAV  dažniausiai  į visus, būtų tai profesorius ar  valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos  kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje  Lietuvoje – tik tituluotam  dažniausiai pripažįstamas ir  sprendžiamas žodis. Bet iš tikrųjų doktoranto, atliekančio tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti  svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panačios problemos. Tas pats ir su „profesoriais“ ar „akadenikais“ Seime ar Vyriausybėje.

Keliaklupsčiavimą prieš  titulus  ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai išlikti ir parazituoti darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš  jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną  daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra darbo ir gyvenimo prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir pačius jo dalyvius – paprasčiausiais karjeristais, padlaižiais.

Bus daugiau