T. Baranauskas. Raudonosios dinastijos: Užkalnių atvejis

Ne paslaptis, kad šiandieniniame politiniame, teisiniame ir kultūriniame elite iki šiol žymų vaidmenį vaidina savotiškos dinastijos, išaugusios iš dar prieškarinę Lietuvos Respubliką „dekonstravusių“ veikėjų šeimų. Tokioms dinastijoms priklauso ir Seimo narys socialdemokratas Juras Požela – Karolio Poželos, vieno iš už komunistinę veiklą 1926-aisiais sušaudytų „keturių komunarų“, proanūkis, taip pat buvęs jo partietis ir bendražygis Algirdas Paleckis, pasižymėjęs netikėtu atsivertimu į savo senelio – marionetinio 1940-ųjų sovietinio Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio – politinį tikėjimą, o taip pat gudresnysis Algirdo brolis – LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis… Į tokių dinastijų palikuonis, kaip paaiškėjo, galima įrašyti ir vulgariosios publicistikos žanrą išplėtojusį Andrių Užkalnį.

Apie savo garbingą kilmę Andrius Užkalnis prabilo naujausiame savo straipsnyje „Kas apgins Lietuvos rusus?“, kuriame riebiai iškeikė žurnalistę Rūtą Janutienę, pavadinusią jį Andrejum Zagornu. Čia pat jis  atskleidė savo šlovingas revoliucines šaknis – jo senelis, pasirodo, buvo žinomas veikėjas. „Toji televizinės kanalizacijos gyventoja žino, kad meluoja: mano gimimo data žinoma, archyvuose gali rasti, kas tą dieną gimė, ir kuo vardu buvo. Maža to, mano ir tėvas, ir senelis turėjo tą pačią pavardę. Senelis, docentas Petras Užkalnis, dėstė Vilniaus Universitete, ir tie duomenys lengvai surandami,“ – nepaliaujamai plūsdamasis savo genealogiją aiškina informacinio amžiaus „klikų generavimo“ meistras.

Toji lengvai surandama informacija yra tokia. Petras Užkalnis – literatūros kritikas ir komunistinio judėjimo veteranas – gimė 1907 m. gegužės 5 d. kaip Petras Kvietinskas Menkupių kaime (Kalvarijos apskrityje). Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje įsijungė į pogrindinę komjaunimo veiklą, o 1926 m. rudenį, perėjęs į Marijampolės mokytojų seminariją, drauge su būsimuoju sovietiniu poetu Vytautu Montvila ir kitais komjaunuoliais, perėmė Marijampolės aušrininkų skyrių, užvaldė jo pinigus ir iš jų finansavo pogrindinę komunistinę veiklą. Už tokį aktyvizmą jis visgi buvo suimtas ir kalintas Varniuose bei Marijampolėje.

1928 m., pabėgęs iš kalėjimo, susigalvojo sau naują Užkalnio pavardę, kuri išliko visam likusiam gyvenimui ir buvo garbingai perduota jo palikuonims. Iš pradžių nusibastė Vokietijon, bet dar tais pačiais metais atsidūrė Maskvoje. Ten studijavo ir dirbo lietuvių komunistų šulo Zigmo Angariečio sekretoriate bei komunistinio žurnalo „Priekalas“ redakcijoje. Šiame žurnale rašė ugningus straipsnius komunistinio auklėjimo, ateizmo ir literatūros kritikos klausimais (neretai pasirašinėdamas V. K. Varnėno slapyvardžiu). Nuo 1946 m. dėstė rusų literatūrą Vilniaus universitete, parašė knygelių apie sovietinių tautų draugystę literatūroje, sovietinę rusų literatūrą ir kitomis temomis. Mirė 1984 m. sausio 30 d. Vilniuje. Jo bemaž keturių tūkstančių knygų kolekcija buvo perduota Vilniaus universiteto bibliotekai.

Tad šiuolaikinis publicistas Andrius savo aštrią plunksną galanda, turėdamas už pečių gausų senelio Petro kūrybinį palikimą, į kurį visada galima atsiremti, ieškant nenuobodžių išraiškos priemonių. Ir iš tiesų abiejų Užkalnių stiliuje jaučiasi šis tas bendro – abu jie kovingi, pilni tos pačios chunveibiniškos energijos ir komjaunuoliško entuziazmo, neieškantys žodžio kišenėje ir apskritai nesirenkantys žodžių, kai reikia taršyti savo priešininkus. Net ir „Priekalo“ puslapiams bei ankstyviesiems Petro Užkalnio tekstams būdinga itin netaisyklinga rašyba bei gramatika gyvai primena jo anūko Andriaus pamėgtas grafines kalbos „puošmenas“, tokias kaip „duskit pavidolei“ ir panašias…

Kaip literatūros kritikai abu Užkalniai nemėgsta sentimentalumo, verkšlenimo ir tokių autorių, kurie tariasi esą nuskriausti (anot Petro, tai esantis smulkiaburžuazinis, o anot Andriaus – sovietinio plebso bruožas). Jų abiejų idealas – bekompromisinė kova ir storžieviškos blevyzgos.

Žodžiu, dinastijų tęstinumas, komunistinė aristokratija ir jos transformacijos – savaime įdomus reiškinys. Laikai keičiasi, bet kai kurie archetipai išlieka ir, pakeitę spalvas bei geopolitines orientacijas, sėkmingai gyvuoja iki šiol beigi suskamba kaip šis tas naujo, nes juk nauja – tai užmiršta sena…