Europos parlamentas nutarė primesti ES šalių piliečiams homoseksualistų ideologinį diktatą? (video)

Vasario 4 d. Europos Parlamentas, praėjus tik dviems mėnesiams po skandalą sukėlusio parlamentarės Editos Estrelos rezoliucijos atmetimo, pritarė kitai skandalingai austrų parlamentarės Ulrikės Lunaček rezoliucijai. Ši rezoliucija ragina Europos Sąjungą ir jos valstybės parengti veiksmų planą, skirtą apsaugoti lytinių marginalų: lesbiečių, gėjų, vadinamųjų biseksualių, translyčių ir interseksualių (LGBTI) asmenų teises.

Pagal šią rezoliuciją ES valstybės turi pripažinti homoseksualistų santuokos liudijimus, jei tokie išduoti. Tai reiškia pavyzdžiui, jei Lietuvoje vienos lyties žmonės negali susituokti, tai Lietuva turėtų pripažinti homoseksualistų sąntuoką, jei jie susituokė kitoje valstybėje.

Vaikai turi būti šviečiami, pasakojant jiems kad vienos lyties poros egzistuoja ir, kad tai yra normalu. O vadinamiesiems transeksualams turėtų būti suteikta visišką laisvę pasikeisti pasą.

Už šią rezoliuciją balsavo 394 europarlamentarai, prieš buvo 176, susilaikė 72. Iš Lietuvoje rinktų Europos parlamento narių už rezoliucija pasisakė ir balsavo Vytautas Landsbergis,  Justas Paleckis ir Leonidas Donskis. Prieš buvo Algirdas Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Juozas Imbrasas, Rolandas Paksas ir Valdemaras Tomaševskis. Kiti Lietuvos europarlamentarai balsavime nedalyvavo.

Daugelyje ES miestų rezoliucijos priėmimo dieną įvyko protesto demonstracijos.

Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas apie priimtą rezoliuciją kalbasi su Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininke Kristina Paulike ir politologu Mariumi Kundrotu.

J.Vaiškūnas: Vasario 4 d. Europos Parlamente buvo priimta vadinamoji Ulrikės Lunaček rezoliucija. Gal galėtumėte paaiškinti šios rezoliucijos esmę ir kodėl  jos svarstymas visuomenėje sukėlė tiek daug triukšmo ir protestų.

K.Paulikė: Europos Parlamentas šią Lunaček rezoliuciją priėmė praėjus tik dviems mėnesiams po skandalą sukėlusio parlamentarės Editos Estrelos bandymo savo rezoliucija ES šalims narėms primesti protu nesuvokiamą privalomą vaikų tvirkinimo ugdymo įstaigose programą, pagal kurią vaikai nuo gimimo turi būti mokomi masturbuotis. Iš esmės šios rezoliucijos beveik nesiskiria ir buvo priimtos skubotai, diskusijoms laiko tikrai neskirta, jau nekalbant apie svarstymus pačiose ES šalyse bei jų piliečių informavimą. Kyla klausimas, kur taip skubama?

Trumpai, ko gi siekiama šia rezoliucija: Europos Sąjungos valstybės turi pripažinti vienos lyties žmonių santuokos liudijimus, jei tokie išduoti, taip pat leisti jiems įsivaikinti. Vaikai turi būti šviečiami, kad vienos lyties poros egzistuoja ir tai yra normalu, transeksualams privalu suteikti visišką laisvę pasikeisti pasą. Be kita ko, pranešimu ES valstybės narės raginamos svarstyti „galimybę vaikams turėti daugiau kaip du tėvus“ ir kt. Itin neramina tai, kad šios rezoliucijos nuostatas bandoma primesti visoms ES  šalims. Visgi kalba eina apie demokratines, suverenias valstybes, kurios pačios turi teisę spręsti, kokią politiką jos formuos, žinoma, nepažeidžiant žmogaus teisių bei atsižvelgiant į konkrečioje šalyje susiformavusias moralės normas bei vertybes.

ES mėginimai keisti lytinio švietimo supratimą visoms ES šalims jau ne kartą kėlė skandalus ir pasipiktinimus. Šįkart priimtoje Lunaček rezoliucijoje sakoma, kad šalys turėtų perimti viena iš kitos „gerąją patirtį“, nepriklausomai nuo tų šalių piliečių nuomonės. Ar mums priimtinos tokios Europos Sąjungos „demokratiškumo“ pamokos?

Kokias pasekmes sukels šios rezoliucijos priėmimas ES šalims narėms ir konkrečiai Lietuvai ?

Kiekviena šalis pati sprendžia, kokią politiką ji vykdys ir joks išorinis darinys neturi teisės primesti šaliai savų principų. Kaip žinia, gyvybės, santuokos, šeimos klausimai priklauso išimtinai nacionalinių valstybių kompetencijai, kas aiškiai apibrėžta LR Konstitucijoje. Štai kodėl dabar taip suaktyvėjęs kai kurių jėgų bandymas kėsintis į mūsų šalies Konstituciją ir suverenumą! Bėgom nuo vienos okupacijos, papuolėm į kitą (?).

Noriu pabrėžti, kad valstybėse švietimo ir mokslo sistema yra fundamentalus pagrindas, formuojantis mūsų ateities kartų vertybes, žinių visuomenę, kultūrą ir pačią tautą, kaip visumą. Kokios švietimo programos bus vykdomos ugdymo įstaigose, tokia visuomenę ir suformuosime. Niekas kitas už mus, lietuvius, neturi teisės to nuspręsti.

Beje Ulrikė Lunaček atstovauja Žaliųjų partiją, kurios vadovas yra pedofilas Danielis Kon-Benditas (Daniel Cohn-Bendit).

Gal ką norėtumėte dar pridurti?

Turime pastebėti, kad visiškai ignoruojami moksliniai tyrimai (pvz. mokslininko dr. Marko Regneruso), rodantys, visai kitokią situaciją, nei tai, ką mums primeta LGBT atkyvistai. Minėtas mokslininkas atskleidė, kaip suluošinami vienalytėse šeimose augantys vaikai. Jį bandyta nutildyti, prieš jį nukreipta agresyvi informacinė kampanija, LGBT aktyvistai kategoriškai reikalavo uždrausti tyrimo rezultatus viešinti. Autorių šmeižė ir reikalavo atleisti iš darbo Teksaso universitete, prieš jį buvo nuteikti ir jo kolegos. Teksaso universiteto vadovybė ištyrė skundus ir atidžiai patikrino Regneruso tyrimo rezultatus, papildomai atliko metodikos patikrinimą. Nustatyta, kad tyrimas yra aukščiausios kokybės ir atitinka visus akademinius reikalavimus. Rezultatai tikrai šokiruojantys, apie ką sveiko proto žmonės gali suvokti, bet juk LGBT lobistams sveiko proto nepakanka, jie turi savo „mokslinį“ požiūrį.

Daugelį piliečių neramina tai, kad kairiosios jėgos itin agresyviai ir brutaliai bando pasauliui primesti savas „vertybes“, sugriauti nusistovėjusias moralės normas ir priversti mus gyventi pagal jų taisykles. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad brukama tokios šeimos samprata prieštarauja personalistinės arba sociatarinės teisės, kuri kildinama iš tikrųjų kultūrinių visuomenės poreikių, interesų bei prigimtinių žmogaus teisių, sampratai, vyraujančiai Vakarų teisinėse demokratinėse visuomenėse.

Pabaigai pasakysiu, kad neišvengiamai turime stiprinti pilietinį sąmoningumą, burtis į bendruomenes, nevyriausybines organizacijas tam, kad sugebėtume ir galėtume visi kartu pareikalauti iš mūsų politikų atsakomybės. Viliuosi, kad subręsime ne tik iki atstovaujamosios demokratijos, bet ir iki dalyvaujamosios.

J.Vaiškūnas: Kokia yra Jūsų nuomonė apie priimtą Ulrikės Lunaček rezoliucija. Ir kaip pakomentuotumėte Europos Parlamento balsavimo rezultatus šiuo klausimu?

M.Kundrotas: Ulrikės Lunaček rezoliucija siekiama visoje Europos Sąjungoje įteisinti homoseksualias „šeimas“, homoseksualizmo propagandą ir uždrausti jo kritiką. Už balsavo 394 (61%), prieš – 176 (27%), susilaikė 72 (11%) Europos Parlamento nariai. Triuškinama rezoliucijos pergalė verčia susimąstyti. Žinoma, didelės revoliucijos kol kas nėra – šiuos normatyvus tvirtins arba atmes nacionaliniai parlamentai. Užtai reikia ypatingai budėti, nes svarstymai juose gali prasidėti bet kada.

Įvairiose Europos šalyse jau kyla protestai prieš Briuselio diktatą apskritai ir ypač – diktatą, griaunant tautos, doros ir šeimos vertybes. Dėsninga, jog didžiausi rezoliucijos priešininkai – tautininkai. Prancūzų Tautinio fronto atstovai Marina Le Pen ir Bruno Golnišas, tautinių konservatorių atstovas Filipas de Viljė, latvių Nacionalinio susivienijimo atstovas Robertas Zylė. Anglų, rumunų ir bulgarų tautininkai principingai balsavo prieš. Tiesa, pasitaikė išimčių. Vengrų tautininkai ir tautiniai konservatoriai pasidalijo, dalis balsavo už, dalis – prieš. Akivaizdu, jog principingas šeimų gynėjas, vyriausybės vadovas Viktoras Orbanas savo partijoje „Fidesz“ turi vidinę opoziciją. Eilinį kartą „mostelėjo“ šiauriečiai – danų, švedų ir suomių europarlamentarai beveik vieningai balsavo už. „Tikrųjų suomių“ atstovas – taip pat už. Danų tautos partijos atstovas Mortenas Meseršmitas, ne taip seniai apkaltinęs Lietuvos valstybę „homofobija“, šįsyk susilaikė – galbūt paspaustas senosios partinės gvardijos.

Šie faktai skatina rimtas abejones galimybe atkurti Europos Sąjungoje klasikines vertybes ir tautinių valstybių savarankiškumą – jei daugelis konservatorių, krikščionių demokratų ir net kai kurie nacionalistai žengia libertarinės diktatūros keliu, su kuo ją atkūrinėsime?

Dar labiau abejotina tampa Baltijos šalių bendrystė su Skandinavija – šis regionas jau totaliai apimtas libertarizmo, be rimtesnės atsvaros. Iš konservatorių-krikdemų frakcijos – Europos liaudies partijos – prieš pasisakė austrai, čekai ir chorvatai, absoliuti dauguma prancūzų, vokiečių ir lenkų, daugelis italų, rumunų ir slovakų. Už – danai ir švedai, abu dalyvavę suomiai, dauguma ispanų, airių ir belgų. Iš konservatorių-reformistų frakcijos britų konservatoriai vieningai susilaikė, lenkų „Teisė ir teisingumas“ balsavo prieš, kiti – įvairiai. Žinoma, daugiausiai už balsavo liberalai, socialistai, žalieji ir komunistai. Jie praktiškai vieningi, o štai konservatyviajame-krikdemiškajame sparne akivaizdžiai vyksta vidinės kovos – kuri pozicija nugalės.

Iš Lietuvos delegatų už balsavo liberalas Leonidas Donskis, socialdemokratas Justas Vincas Paleckis ir konservatorius Vytautas Landsbergis. Dėl pirmųjų dviejų – viskas aišku: L.Donskis – idėjinis liberalas, J.V.Paleckis – amžinas konjunktūrininkas, balsavęs pagal partinę liniją, o štai V.Landsbergis – liūdnai nustebino. Prisigyvenome, jog lenkas antivalstybininkas balsuoja teisingiau už Atkuriamojo Seimo pirmininką. Lieka viltis, jog pastarasis supainiojo mygtukus, jei taip, išėjimas į užtarnautą pensiją – pačiu laiku, jei ne per vėlai.

Prieš balsavo konservatoriai-krikdemai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Algirdas Saudargas – tai rodo, jog šioje partijoje dar yra sveikatos, bet sunkus klausimas, kiek ilgai ji dar laikysis prieš pačios partijos ir europinio internacionalo tendencijas – vis augantį libertarizmą.

„Tvarkos ir teisingumo“ atstovai – Rolandas Paksas ir Juozas Imbrasas – taip pat balsavo prieš. Tai džiugina, bet vis kirba klausimas – ką jų partijoje veikia juvenalinės justicijos avangardistė Ona Valiukevičiūtė? Ar nėra taip, jog ši partija pragmatiškai sveria balsus, siekdama susižerti juos iš skirtingų visuomenės stovyklų? Jei taip – sunku pasakyti, kur tokia buhalterija nuves rytoj. Pagaliau, kaip jau supratote, prieš balsavo Lenkų rinkimų akcijos atstovas Valdemaras Tomaševskis. Tai irgi lengvai suprantama, jo rinkėjas – aiškus katalikas. Keista tik tai, kad ši partija liko nuošalyje, kai lietuviai kovojo prieš homoseksualistų paradus ir kitas panašias manifestacijas – tai irgi kelia abejonių idėjiniu nuoširdumu ar bent nuoseklumu.

Taigi, kokias iš to darytumėte išvadas?

Akivaizdus vienas faktas, jog didžiuma Lietuvos parlamentinių partijų atstovauja ne tiek Lietuvos piliečiams, kiek saviems tarptautiniams internacionalams ir lobistinėms grupėms. Doros, šeimos, lyties ir gyvybės klausimais jos arba stokoja vieningos, tvirtos pozicijos, arba atvirai joms priešiškos. Pokyčių galima laukti tik tada, jeigu Europos Parlamento ir Seimo rinkimus laimės jėgos, aiškiai pasisakančios už tautinių valstybių suverenumą, o taip pat – už visas aukščiau išvardytas vertybes.

Balsavimas EP už Ulrikės Lunaček rezoliuciją: