Žymos archyvas: giria

D. Žuromskienė. Atvėrus širdį šerdžiai (0)

Pixabay.com nuotr.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis.
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai Sigito Gedos eilutės iš eilėraščio „Giesmė apie pasaulio medį“, kuriomis poetas tarsi nukelia mus į paslaptingą ir didingą protėvių pasaulį. Nuo seniausių laikų medis buvo ypatingas mūsų kultūroje ir pasaulėžiūroje. Skaityti toliau

„Sengirės” kūrybinė grupė pusę uždirbtų pinigų dovanos filmo veikėjamas (video) (0)

Mindaugas Survila | Facebook.com, asmeninė nuotr.

Gamtininkas, operatorius, režisierius Mindaugas Survila per kiekvieną dokumentinės poemos „Sengirė“ pristatymą pabrėžia, kad vienas iš šio filmo kūrimo tikslų – atkreipti žmonių dėmesį į sparčiai nykstančių miškų plotus Lietuvoje.

Siekdami ne vien šviesti visuomenę, bet ir veikti, pusę uždirbtų pinigų „Sengirės“ kūrybinė komanda nusprendė skirti senų miškų pirkimui. Tai vienas iš būdų užtikrinti, kad ateities kartos su Lietuvos sengirėmis galės susipažinti ne tik per kino teatro ekraną. Skaityti toliau

A. Patackas. Trumpai – kas gero laukia Ukrainos (60)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Nuo šių metų kovo  visas prorusiškasis liurbynas-bradauskynas kartu su liberalliurbynu turėtų užsikišti su savo traliavimais apie nesipykimus ir gerus santykius su „kaimyne“ Rusija. Kokiu aklu, kokiu liokajumi ir baudžiauninku reikia būti, kad nematyti ar apsimesti nematančiu, jog azijietiškoji Rusija yra amžinas Europos ir jos sukurtos civilizacijos priešas. „Stepė vėl puola Europą“ – yra pasakęs Algirdas Saudargas.

Amerika mykia, Europa, kaip visada vėpso, o Lietuva ruošiasi žiūrėti Euroviziją. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas (4)

Antpuolis | Alkas.lt nuotr.

Zuikelis dieną miežiuos ganėsi. Ir pamati jį medinčiai, sukvieti strielčių pulką, šunų atsivedi gaują, apspita zuicelį iš visų šalių.

Visi šauki:
– Šiandien zuikiui smertis!

Zuikelis, paka[u]šį kasydams, pamislija, ką reik daryt:
– Reiks pirmia[u] laikyt dalybas, kam ką užrašysiu, luk matau, jau šiandie nišspruksiu. Kailį mano duokit kažemėkui, plaukelius kepurninkui, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karaliūną ir senuką (1)

youtube.com nuotr.

Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiškiai šviesų dangų, sako:
– Kad aš tenai patekčia!

Paėjo galą keliu – patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šnekėtis. Ir klausė karaliūnas:
– Kaip aš galėčia patekt in dangų?

O tas senukas sako:
– Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploščių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus, tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Rytoj jau ruduo (3)

G.Didelytės sodyba Rudnelės kaime

Praveriu kaimo trobos duris – prieš mane atsiveria gamtos pasaulis. Pro šimtamečių liepų šakas sunkiai  sunkiasi saulės spinduliai, sodria žaluma dar švyti gluosnio lapijos kupolas, rasas kelia žolynai, apipinti pirmaisiais voratinkliais. Prie pirtelės, prie Skroblaus – meletos „orbita“. Taip šitą erdvę įvardino Rudnelės kaime gyvenusi ir kūrusi dailininkė Gražina Didelytė. Alksnio uokse meleta tebegyvena. Kai stovėdama ant lieptelio supliauškinu vandenį, ji iškiša savo žaliai pamargintą galvelę: smalsumas nugali, nors šiaip jau tai – atsargus paukštelis, retas jį yra matęs. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. „Anykščių šilelio“ takais (2)

A.Baranausko knygos „Anykščių šilelis“ viršelio dalis

Šiais metais A. Baranausko poemai „Anykščių šilelis“sukanka 155-eri metai. Sukurta ji buvo jaunam seminaristui  A.Baranauskui  atostogaujant  tėviškėje, Anykščiuose (1858-1858 m. vasaromis), tėvo kirviu tašytoje, iš rąstų suręstoje (be vinies!) klėtelėje. Toje pačioje, kur nukūlus javus būdavo supilami grūdai. Prie mažo stalelio, šiaudinėje pastogėje – vėsu, nuošalu, ramu…Čia atgimė visa, kas buvo įsispaudę į atmintį, žadino vaizduotę.

Daugeliui žinoma legenda tapusi istorija apie tai, kas pastūmėjo jauną Varnių seminarijos auklėtinį imtis šio darbo. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, Skaityti toliau

A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)

mjr.lt nuotr.

Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia (13)

K.K.Šiaulyčio pieš.

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:

– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.

Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.

Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė: Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Girių žmonės (7)

Vytautas V. Landsbergis

Kalbėdami apie tautų atsiradimo pradžią, mokslininkai išskiria keturias  pirmykščių tautų rūšis – kalnų, girių, stepių bei jūros tautos. Pirmiausia, anot  senosios Europos tyrėjų, atsiradę girių žmonės, o kalnų bei jūrų – truputėlį vėliau. Stepė tuomet dar buvo beveik negyvenama. Tatai nulėmė daugelis  aplinkybių, bet svarbiausioji jų – maistas! Juk net ir paskutiniam dinozaurui  aišku, kad lengviausiai prasimaitinti anais laikais galėdavai tik girioje.

Lietuviai nuo neatmenamų laikų buvo giriniai. Miškas mūsų protėviams buvo ir  tėvas, ir motina: jis ir maitino, ir slėpė, ir rengė. Net iki šių dienų Dzūkijoj  tebešnekama: Skaityti toliau

A. Patackas. Butšakniai. Jie išgelbės Lietuvą (37)

Algirdas Patackas | Respublika.lt nuotr.

Kaip žinia, skaudžiausiai sąmoningą lietuvį žeidžia ne gerbūvio stoka, bet emigracija, tautos išsiskaidymas. Kartu tai mįslingas mūsų dabarties reiškinys, labai ir ypatingai lietuviškas. Žinome du dalykus – esame labiausiai „išsivaikščiojantys“ iš aplinkinių tautų, nors tai, kas vadinama gyvenimo lygiu, nerodo, kad esame skurdžiai – greičiau vidutiniai.

Dar žinome, kad esame liguistai pesimistiški. Įprastiniai migracijos aiškinimai, tinkantys kitiems, mums visai arba iš dalies netinka, nes neužkabina giliau. Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį populiacija, Skaityti toliau