J. Stasinas. Žemė ir pavasaris

Žemė ir pavasaris

Žemė ir Pavasaris – tik du trumpučiai žodžiai, o kokie jie mums prasmingi, šilti ir reikšmingi. Žmonių išmintis sako, kad kiekvienas žmogus kojomis ir rankomis turi nuolat jausti žemę, o pavasarį – širdimi ir jausmais. Tai nieko nuostabaus, nes:

Žemė – tai gimtieji namai, kuriuose regiu motiną, dedančią ant stalo ką tik iškeptą ruginę duoną, ir tėvą, grublėtomis rankomis ją pjaustantį;

Žemė – tai Tėvynė, kuri užaugino kiekvienam savo sūnui ir dukrai sparnus skrydžiui, kad atneštų jai savo talentą, darbą ir meilę;

Žemė – tai Kūrėjo namai, kuriais rūpintis ir gyventi juose laikinai jis leido visiems žmonėms, nepaisant tautybės, rasės ar tikėjimo.

Kai po Žemės ištariu žodį Pavasaris, išgirstu sraunaus upelio dundesį, atgyjančio miško simfoniją ar paukščių vestuvines giesmes, ir mane užvaldo mintis:

„O Dieve, kiek džiaugsmo, laimės ir vilties telpa šiuose dviejuose žodžiuose.“

Žibuoklės

Pražydo žibuoklės pašlaitėj
Sušildytos saulės skaisčios,
Sučiulbo paukšteliai padangėj,
Linkėdami meilės gražios.

Miškai ir upeliai atgijo
Po miego žiemužės ilgos,
Pavasario džiaugsmas sugrįžo
Gimtinėj manos Lietuvos.

Plačiai aš atvėriau krūtinę
Pavasario džiaugsmui vaiskiam
Ir gėriau, vis gėriau begalo
Atgimusią meilę viskam

Težydi žibuoklės pašlaitėj, –
Sakei Tu man kitados, –
Teskraido paukšteliai padangėj
Virš mūsų galvos visados.

Težydi žibuoklės, težydi
Gimtinėj manos Lietuvos,
Gyvenimą gražų telydi
Neskintos žibuoklės miškuos.

Giria giružė

O, giria giruže,
Ko tu nerami?
Ar tavo dalužę
Nulėmė kiti?

Staugia pjūklai dieną,
Staugia vakare,
Išveža medieną:
Pinigai – delne.

Iškirs Labanorą,
Ir Punios šilus,
Prarastas jau noras
Puoselėt miškus.

Kaip padėti giriai? –
Klausiu aš savęs,
Kai nerūpi valdžiai,
Spjaudo ant tavęs.

Neliūdėk, giruže,
Tu dar ne viena,
Greit išauš dienužė,
Ją lydės daina.