Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiškiai šviesų dangų, sako:
– Kad aš tenai patekčia!
Paėjo galą keliu – patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šnekėtis. Ir klausė karaliūnas:
– Kaip aš galėčia patekt in dangų?
O tas senukas sako:
– Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploščių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus, tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori.
Tas karaliūnas tuo savo numetė brangius karališkus rūbus, pajėmė no to senuko tą sudriskusį rūbą, apsivilko ir vaikščiojo po girią per tuos metus. O kad po jo nuomonei jau pérė septyni metai, tada jis parėjo in savo dvarą.
Jau žiūri – ne tie daiktai, jis nė vieną nepažįsta. Klausia, kur jo tėvas karalius, kur jo broliai, – tie nepažįstamam žiūri in akis. Jis sako:
– Na, tik aš asiu karalaitis iš tos žemės. Aš tik septynis metus iš čia kaip išėjau…
O jau ten suvisai kita veislė karalių. Klausė jo:
– Kokiuos tu metuos išėjai iš čia?
Jis pasakė – tokiuos tai. Tada pasirodė, kad jau septyni šimtai metų. Kada jis dažinó, kad jau teip senas laikas praėjęs, atsiduso, pavirtęs in dulkes pragaišo iš akių jų.
Užrašė Vincas Basanavičius, apie 1905 m., Ožkabaliuose, Bartninkų sen., Vilkaviškio r.[ J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės]
***
Ieškodami Dangaus aukštai virš galvos užmirštame, kad jis pačiuose mūmyse. Tik atsisakę visko kas žemiška, medžiagiška, laikina galime įžengti į dangišką amžinybės didybę ir rimtį pakilusią virš greitėjančiai besisukančių žemiškų aistrų karuselės. Mūsų protėviams tokia dvasinio kelio Dangop paieškos vieta buvo būtent žmogaus rankos nepaliesta giria.
Susiję straipsniai:
- Sekmadienio sakmė. Apė senuką ir anūką
- Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną
- Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį
- Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis
- Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią)
- Sekmadienio sakmė. Tvora iš smilgų*
- Sekmadienio sakmė. Grįžtantys pinigai
- Sekmadienio sakmė. Dievo ir žmogaus kantrybė
- Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis
- Sekmadienio sakmė. Apė žmogų melagį ir karalius
- Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia
- Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų
- Sekmadienio sakmė. Už vienų luptų du neluptų duoda
Ši sakmė-tai viena iš retų buvusio tikėjimo reinkarnacija užuominų. Karalius pakeičia rūbus (būvį), iš laukų patenka gyventi į mišką,- pereina į kitą pasaulį. Grįžęs, nors vieta ta pati, nebeatpažįsta gyvenančiūjų. Panašiai mergelė miršta, 2 -3 šimtus metų gyvena gėle, ir gi atsibudusi neatpažįsta savūjų. Arba mergelė, tarnauja pas poną ir už nurodymų nevykdymą ( uždraustas kambarys ir pan), nubaudžiama,- uždaroma tamsioj kamaroj ilgam laikui. Paleista taip pat namuose savūjų neatpažysta,- tėvelis ne toks ir broleliai kiti.
Esama nuomonių (prof. D. Razauskas), kad tikėjimą reinkarnacija nutraukė religinė Sovijaus reforma, įvedusi mirusiūjų deginimą ir taip nutraukusi begalinį atgimimų ratą. Sudeginto velionio vėlė eina tiesiai pas Dievus ir Deives. Sovijaus religinė reforma įtvirtina naują supratimą,- gyvenimas tik vienas! Iš šio naratyvo kyla visai kitokia moralinė ir egzistencinė asmens gyvenimo prasmė.