Gamtininkas, operatorius, režisierius Mindaugas Survila per kiekvieną dokumentinės poemos „Sengirė“ pristatymą pabrėžia, kad vienas iš šio filmo kūrimo tikslų – atkreipti žmonių dėmesį į sparčiai nykstančių miškų plotus Lietuvoje.

Siekdami ne vien šviesti visuomenę, bet ir veikti, pusę uždirbtų pinigų „Sengirės“ kūrybinė komanda nusprendė skirti senų miškų pirkimui. Tai vienas iš būdų užtikrinti, kad ateities kartos su Lietuvos sengirėmis galės susipažinti ne tik per kino teatro ekraną.

Dar prieš pradedant kurti „Sengirę“ viena iš komandos svajonių buvo ne tik šviesti visuomenę apie senuosius Lietuvos miškus, bet ir įvykdyti ką nors konkretaus jų labui. Miškų kirtimas ganėtinai greitai vykstantis procesas, o miškui atsistatyti iš naujo užtrunka apie 400 metų. Yra nemažai iniciatyvų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, skatinančių atsodinti iškirstus miškų plotus ir prisidėti prie gamtosaugos. Tačiau visada (su labai retomis išimtimis) atsodintiems miškams pasiekus paauglystės laikotarpį jie būna vėl iškertami.

„Dar prieš keturiolika metų bendravau su savo bičiuliu Rimu Pakeriu, kurio išsakyta mintis atrodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Jis sakė, kad prieš miškų kirtimą, kas reiškia pinigų gavimą, reikia kovoti pinigais”, – sako M. Survila.

Režisierius neslepia, kad tai atrodė praktiškai neįgyvendinama svajonė. „Labai džiaugiamės Lietuvos žmonėmis, pirkusiais bilietus ir atėjusiais į filmą. Tikrai nesitikėjome tokio didžiulio susidomėjimo – per pirmą savaitę „Sengirę“ jau matė daugiau nei 13 tūkstančių žmonių. Jie padeda mums įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę“, – visos komandos vardu džiaugiasi ir dėkoja M. Survila.

Buvo nuspręsta, kad pusę sumos, surinktos už „Sengirės“ bilietus Lietuvoje, filmo kūrybinė komanda skirs sekančiam projektui – interaktyviai platformai, o likusią pusę – miško pirkimui. „Žmogus, mums pardavęs mišką, jame nebegalės kirsti nei medžių, nei sausuolių, nei nugriuvusių medžių, nebus galima kūrenti laužų. Bet bus kaip ir buvę – miškas ir jo dvasia, grybai ir uogos liks tam pačiam, prie miško prisirišusiam žmogui”, – tikina Mindaugas. Dėl riboto biudžeto miškai bus kruopščiai renkami pagal aiškiai iš anksto nustatytus kriterijus, konsultuojantis su profesionaliais biologais, galbūt ir etnologais.

„Mes puikiai suprantame, kad miškai labai brangūs ir įstengsim įsigyti tik palyginus labai nedidelį plotelį. Tai bus tarsi ženklas, kad ne valdžia, ne kaimynas, bet mes patys galim prisidėti prie to, ką turės mūsų ateities kartos“, – sako filmo režisierius M. Survila.

Artimiausiais mėnesiais planuojama įkurti specialų fondą, skirtą senųjų miškų išsaugojimu. Visi pritariantys šiam sumanymui – tiek paprasti žmonės, tiek įmonės – bus kviečiami prisidėti prie fondo veiklos.

„Tikimės, kad bendromis jėgomis, prisidėsime prie tikro sengirių išsaugojimo ateities kartoms“, – tikina filmo „Sengirė“ prodiuserė Gintė Žulytė.

Filmas „Sengirė“ dar rodomas. Kur galima pasižiūrėti rasite ČIA.