Sekmadienio sakmė. Vilkas ir gervė

Vilks papjovis arklį, suėdis mėsą, nebtureji ką beėsti, kaulus krimta. Kaulus bekrimsdams užspringa, gerklėj geliant, pradėji bėgioti po gires ir krūmus, visims žvierims ir paukštems siuloji didį algą, kurs anan pagielbietų, iš gerklies kaulą išimtų. Ale visi žvierys ir paukštei visi bijoji tan daryti, ir nieviens neatsivožie (neišdrįso) eiti pri vilka ir jin  gielbieti, nes visi žvierys ir paukštei žina, jog vilkas yra visų neprieteliu; kurį tiktai prigaun, tan tujaus papjaun, o papjovis suied. Ir visi atsaki, kad vilką negal gielbiet.

Vilkas negavis pagalbas nug gires žvierių ir paukštių, išbiega į laukus. Skrajodams po laukus pamati giervę ir saka vilkas: „Giervele, ben tu mani gielbiek, nieviens žvieris ir paukštis munis negielbt“. Gierve iš tolo stojusis klaus vilką: „Kas tau yra?“ Vilkas atsaki: „Kaulus bekrimsdams užspringau, gierklie muna didelei giel, negalu ne iesti, ne gierti. Tu turi ilgą kaklą, įkišusi į muną gierklę, ištrauksi kaulą, aš tau už tan gierą padarymą didį algą užmokiesu ir tau iškadas niekokios nedarysu“. 

Gierve norėdama didžios algos gauti, apsindransinusi eji pri vilką, įkišusi sava ilgą kaklą į gierklį vilka, ištrauki kaulą ir pameti ant žemes. Vilkas už tan gierą padarymą giervei nie diekui nesakis eit sau šalen. Gierve paskui vilką eidama praša sau žadietos algos.

Vilkas atsisukis saka giervei: „Tu nug munis ne algos reikalauk, ale dar mun diekavok, kad tu iš muna gierklies sava spranda sveiką ištraukei ir gyva palikai“.

Nedoram niekados negal kan gierą daryti, nes tas visados už gierą padarymą blogu užmok. Kas nug nedora algos reikalau už sava kalpojimą (tarnavimą), tas dvigubei apsigaudin: viena, jog nieka negaun, antra, paliekt išjuoktu už sava gierą darbą. Tan teisybę ta pasaka paroda.

***

[Parinkta iš „Lietuvių išminties knyga“, kurią sudarė Jonas Trinkūnas. Pasaka užrašyta – Pasakos apie paukščius, – Zemaitische Tierfabels. Gesammelt von Hugo Scheu. Heidelberg, 1912]