Sekmadienio sakmė

Sekmadienio sakmė. Apė žmogų melagį ir karalius (0)

Karalius ir pajacas | kamerinisteatras.lt nuotr.

Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Ką jam daryt? Išsimislijo, ais jis meluot: „Rasi, – sako, – su melu man seksis“. Nuvėjo in tą miestą, kur karalius gyvena.
Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam po biskutį sektis, pradėjo gautie po biskį ant maisto.

Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis. Pašaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
– Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
– Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su pačia, su vaikais ką valgyt. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė stebėtiną kiaušinį (0)

K.Filipson pav., www.paintingsilove.com/artist/carol2

Kad kitą kartą buvo diedelis ir bobutė, turėjo gaidelį ir vištelę. Vištelė padėjo kiaušinėlį, diedelis netyčioms sumušė ir pradė rėkti. Bobutė, dasižinojus apė priežastį, ir rėkė. Gaidelis, išgirdęs, ko rėkia diedelis ir bobutė, pradėjo šaukti. Vištelė, sugrįžus į lastą, rado kiaušinėlį sumuštą ir pradėjo šaukti. Durelės, išgirdusios, kad šie rėkia, jos pradėjo girgždėti.

Šąšlavynas klausė durelių:
– Ko girgžda?
Atsako:
– Vištelė padėjo kiaušinį ir susimušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys šaukia, višta šaukia ir aš girgždu. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dirbantis pilvas (0)

P.Rimša „Artojas“, 1907 m.

Kitą kartą viens artojas dejavęs, kad jam esą sunku arti, o visi tie sunkiejie darbai – tiktai dėl to pilvo. Kad pilvo nebūtų, tai nereikėtų nė sunkiai dirbti, gultum sau žmogus, ir gana.
Šit ir atėjęs senelis, klausęs žmogaus:
– Kodėl tu pirma teip dejavai?

Tas žmogus pasisakęs, kad teip sunkiai reik vis dirbti, o vis dėl to pilvo. Senelis sakąs:
– Kad tau nereik, aš pilvą iš tavęs galiu atimti.

Senelis išėmęs iš jo pilvą, pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Skaityti toliau

Sekmadieio sakmė. Kaip vienas žmogus poną apgavo (0)

Alkas.lt koliažasBuvo tokis žmogus. Jis labai mėgdavo kitur, iš kito išsigertie ir pavalgytie, ir kur tik būdavo kokis pokylis, ten krikštynos arba svodba, tai be jo nosies nebūdavo turgus.

Ir jau, būdavo, jį nė neužkenčia beveik visi, bet jis vis inlįsdavo tai su tokiu reikalu, tai su kitokiu ir sau pavalgydavo ir atsigerdavo.

Vieną kartą labai dideliam dvare ponas svodbą kėlė. „Na, – dabar tas žmogus mislija sau, – kaip galėčia aš in tą dvarą insigautie?“ Sumislęs aina in dvarą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį (1)

historylib.org nuotr.

Vienas kalvis, vardu Jokūbas, turėjo labai nedorą pačią: ji visa nerimo, kodėl juodu teip vargsta. Vieną sykį su piktumu liepia jinai savo vyrui, idant jis jai būtinai piningų pristatytų. Sako:
– Nors dūšią velniui parduok, o piningai kad man būtų, ir gana!

Nežinodamas, ką veikti, nuėjo į kalvę savo. Arti kalvės pasitinka jį velnias ir klausia:
– Ko teip nuliūdęs esi, Jokūbe?

Jokūbas apsakė velniui visą vargą. Velniui labai patiko. Jis tuojaus ėmė derėtis su Jokūbu. Sutiko ant galo, kad jis, metams praslinkus, atsiųs velniuką atimti Jokūbo dūšią, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Už vienų luptų du neluptų duoda (3)

anykstenai.lt nuotr.

Viena dvara bernai, suvejį švintes dienaj, viduvasarį, teip terp savįs kalbėjas:
– Mes per vasaras karščius malynes ariam ir akmenuotas dirvas akėjam. Mes per žiemas šalčius, pasnėrį lig pažasčių pusnyj, miškuos malkas kertam… E kaip mes gyvenam! Kų mes valgam ir kuo apsidingiam!.. E panai? Pažiūrėk, pasmakia keletų žiemų – jau anas ir panas! Štai, žiūrėk, ir mūsų dvara urėdas – nieka sau nedirba, e takiuos pinigus jema! Vasarų sau išeina su lazdu pasrimsčiuodamas, e žiemų tai pėsčia ir nebepamatysi! Bet iš ja nėr darbinyka! Takiuo panu iš mūsų žėdnas pabus!..

Teip dvariškiai kalbėja ir nemate, kad panas iš sada klauses ir sau knygelej jų kalbų ažsiraše. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Skarbas vynmedžių darže (1)

Vienas tėvas turėjo gražų daržą vynmedžių ir turėjo tris sūnus. Norėdams tėvas savo sūnus pripratyt gerai prie darbo su vynmedžiais, mirdams jiem teip pasakė:

– Kaip aš, vaikeliai, numirsu, tai rasit mano skarbą pakavotą vynmedžių darže. Nepasakau, katroj vietoj pakasiau. Pradėję gerai visą daržą perkaskit, tai rasit mano skarbą.

Kaip tą tėvą pakavojo, pavasarį pradė ieškot darže skarbo. Pakalieju visą daržą perkasė, bet jie jokio skarbo nerado. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba (1)

Scanpix nuotr.

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie kukelaitį (3)

Leonido Baranovo paveikslas

Kap buvo diedas su bobu. Paskepė anys kukelaitį. Nu, jau kepina kukelaitį diedas. Diedas jau sakis:
– Bobut bobut, išimk kukelaitį, jau iškepė.

Boba išsiėmė. Sako:
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė ant pripečkos.
– Tėaušt, tėaušt, bobula.
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė mūsų un stalo.
– Tėaušt, tėaušt, bobut.
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė mūs ant zuslano. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Turėjo bobelė žilą oželį… (10)

Oželis | R.Garuolio nuotr.

Niekad nesenstanti tautos išmintis apie žilus oželius ir neprašytus svetelius:

Turėjo bobelė
Žilą oželį,
Ei ei, džium džium,
Žilą oželį.

Išbėgo oželis
In tyrus laukus,
Ei ei, džium džium, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė poną ir mužiką (2)

Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui:
– Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.

Senelis nuvede karvelę ant jomarka – nieks nei perk, nei maina. Led led senelis sumaine karvelę ant ožkeles, tą ožkelę vėl sumaine ant aveles, avelę sumaine ant gaidžia, gaidį pasikiša po pažasčia ir ein namo.

Pasitinka dar vieną žmogų.
– Ką čia neši?

Saka seniukas: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie gužutį ir gervę (1)

skambantys kedrai nuotr.

Vienoje pelkėje gyveno gužutis ir gervė. Nusibodo jiem gyvent po vieną, ir užsimanė gužutis ženyties. Užsimanęs ir aina dibu dibu dibt par balą čielus tris verstus. Nudimbinęs sako:
– Gerve gerve, aš noriu tave vestė.
– Aš dar tekėt ir nemisliju, o juk tu nelabai ir dailus: tos kojos – vieni stibinkauliai, pats keršas, nemiklas, be jokio vikrumo – netekėsiu už tavę…

Gužutis susigėdęs namo aina dibu dibu dibt…

Išėjus gužučiui gervė apsimislijo apė savo gyvenimą ir sako: „Kokia aš kvailė! Atėjo pats vyras piršties, o aš atsakiau. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie veršiuką ir vilką (3)

Buvo dziedas su bobu. Anys labai jau biednai gyveno. Nieko neturėjo. Paskui jau rasistorojo veršiukų. Nu, jau boba sako:

– Dziedai, dziedai, jau negalim gyvent. Reikia kap nors medzian važiuoti malkos atvežti.

Nu, tų jau veršiukų pakinkė rogutėsan. Tai buvo žiema, žiemos laikas. Nu, ir važiuoja tas diedas. Važiuoja, važiuoja ir važiuoja. Atsirado kur vilkas. Tas jau vilkas sako: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paparties žiedas (19)

paparčiai | dykai.lt nuotr.Švento Jono vilijo eidavo ieškoti paparties žiedo. Reikdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti, su šermukšnine apsigriežti ratą, kad niekas neprieitų.

Vieną kartą berniukas užsimanė rasti paparties žiedą, nes turiantis žiedą žinodavęs viso svieto mandrybę. Pasiėmęs drobules, žvakę, šermukšninę ir knygą, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine, pasiklojo drobę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apė pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgt – bijo, reik kentėt, o žiūrėt negalima, nes gal palikt nebyliu. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Mes raiti parjojom (2)

V.Permino nuotr.

Strazdelis, dar mokiniu būdamas, vasaros laiku mokęs vaikus kokiame dvare (begne Kriaunų Weisenhofo?). Gražioje dienoje išsivedęs savo keturius mokinius toli miškan pasivaikščiotų. Linksmai bežaidžiant, mokytojas pamatęs didelį debesį užeinant.

– Skubykim namulio, – sakąs jis vaikams.

Ė tie pavargę, ypač mergaitės, nei paeit nebegalį. Strazdelis jaučiąs, kaip namie vaikų motyna nerimauja, ė ir jam pačiam nesmagu vaikai sulydyti. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie razumą ir dalį (0)

„Dvynių akmuo“ | V.Kašinsko paveikslo fragmentas

Kitąsyk buvo viens labai išmintingas žmogus. Jis an visko turėjo didelę dalį, jam visą amžį viskas labai puikiai klojos. O kada jis numirė, žinoma, razumui su dalia nėr ko su kūnu in žemę lįstie – jie sumislio abu ait svieto vandravot. Razumas pasikėlė in puikybę, pradėjo dalį niekyt, sakydams:
– Ką aš su tavim vaikščiosu – aik tu sau, o aš aisu sau viens.

Tokiu būdu razumas nuvė vienu keliu, o dalis nuvė kitu. Razumas atėjęs pristojo prie vieno piemenio. Tas piemuo, biskį paganęs, sako: „Argi man ganyt… Aš turu ait kur in dvarą – mažu gausu kur geresnę tarnystą“. Atėjo in vieną dvarą pas virėją, sako:
– Ar negaučia pas tave kokią tarnystą? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie du žmones (0)

Aklas elgeta su berniuku.T.Goreckis | ldm.lt nuotr.

Buvo du toki žmones. Viens buvo labai teisingas, o antras – sukčius. Dabar jiedu ginčijasi: viens sako, kad su teisybe geriau gyvęt an svieto, o tas sukčius sako, kad su suktybe geriau gyvęt an svieto. Jiedu negali viens kitą pergalėt.

Sako:
– Aime, mažu patiksim kokį žmogų, kad mum paaiškytų.
Aina jiedu keliu – rado žmogų ariant. Sako:
– Pasakyk tu mum, kaip geriau gyvęt an svieto: ar su teisybe, ar su melu? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų (5)

Alkas.lt koliažas

Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako:
– Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties!

Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (1)

Turtuolis ir vargšas | Natasha Turovsky, 2005 pav.

Tai buvo vienas ubagas. Nu, i vaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažejo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kad duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako.

– Oi dar aš, – sako, – nevalgęs. Į darbų, – sako, – turiu nevalgęs. A neduotum trupinėlio duonos? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Linksmos pavasario atėjo dienos (daina) (3)

birds.com nuotr.

Linksmos pavasario atėjo dienos,
Iš beržo tek sula kaip krišpols vienas.
Kad medžiai žaliuoja, lapeliai linguoja,
Grūšios ir slyvos žydi ukvatlyvos,
Tuo laiku tekėtie perstoja,
Kad žiedai klestėtie užstoja.

Paukšteliai visoki gied balsu mielu: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę (0)

Akmuo prie slenksčio | slapenas.lt nuotr.

Buvo tokia gaspadinė. Ji, būdavo, kaip ateina ubagas, tai in vietą duonos ji vis paimdavo kačergą. Ale atėjo ubagas ties tais namais, sutiko kitą – ans sako:
– Šituos namuos tai jokią almužną niekad negaunu.
– Tu negauni duonos, o aš da gausu ir lašinių.
– Na na, aik graičiau, gausi kačergą.
– Na, matysi, kad aš gausu lašinių.
Ir nuvėjo. Atėjo in stubą. Ta gaspadinė tuo už kačergos ir klausia:
– Seni, iš kur tu?
Sako:
– Iš Buizių. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Bičiuliai (52)

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Senoviej visoj Lietuvoj ir Žemaitiūsi didės buva girės. Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont, bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patiās vešieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelna. Matydamys tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyvenimų, o ontra tijk miškūsi.

Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių sodoj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi ištašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja. Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievo ir žmogaus kantrybė (11)

efoto.lt | S.Sabaičio nuotr.

Kitą kartą viens žmogus vis sakydavęs:
– Kad aš būčiau Pono Dievo vietoj, tai aš kitoniškai svietą surėdyčiau ir aprūpyčiau.

Vienąkart jį Ponas Dievas ėmęs ir pasodinęs aukštai ant debesių. Tas žmogus, ten tupėdamas, visą svietą apmatęs. Bet Ponas Dievas jam liepęs didelę kantrybę turėti, tai jis ką matęs – gerą ar blogą, vis kentėjęs.

Ale pažvelgęs ant savo namų ir laukų, pamatęs savo kaimyną nešant javus iš jo dirvos į savo ir nebeiškentėjęs, surikęs:
– Ką tu čion dirbi?! Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie lapę ir vilką (0)

Kartą pas vieną žmogų išgaišo paršas. Galvoja: „Ką su juo daryti?“

Nunešė medin ir pakorė.

Lakia lapė. Žiūri. „Jeigu paršą nudauši, pati paskelsi“. Galvoja, kaip čia paršą nudaužt.

Lakia vilkas. Pamatė paršą ir rėkia:
– Oi, kodėl, kūmula, neėdi?

Sako:
– Šiandien pėtnyčia. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Bylys (2)

©www.tOrange.biz nuotr.

Augo bylys* už kluono. Atlėkė žvirbliukas, sako:
– Byly byly, pasupk mane.
– Nesupsiu.
– Aš, – sako, – aisiu par ožkų – tau ožką apgrauž.
– Ožka ožka, aik bylį graužt – bylys manį nesupa.
– Neisiu, – sako.
– Aš, – sako, – aisiu par vilkų – tave vilkas suės.
– Vilke vilke, aik ožką ėst – ožka neina bylio graužt, o bylys manį nesupa.
– Neisiu.
– Aš, – sako, – aisiu par ugnį – tau ugne sudegins.
–Ugne ugne, aik vilko degt – vilkas neina ožką ėst, ožka neina bylio grauž, o bylys manį nesupa. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Gavo, ko norėjo (6)

veliuona.eu nuotr.

Pas vieną dvarponį pakeleiviai gaudavę greit nakvynę. Tas tuoj duodavęs vagyt, bevalgant imdavęs mušt ir išgindavęs.

Viens tyrinėtojis pasaulės, apė tai išgirdęs, pasinorėjęs žinot, už ką gi jis be reikalo tuos pakeleivius daužo. Ir šį pons priėmęs, pavalgydinęs, parnakvinęs ir išlaidęs nė mušęs, nė nieko. Šis sugrįžęs ir klausiąs:
– Del ko kiti pakeleiviai, pas tamstą nakvoję, man skundės, kad gavę mušt ir nežino, už ką. Bet ir aš to nedasekiau: kodel manės nemušai?

Pons:
– Del to, kad tu nebuvai toks kvailys, kaip kiti. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Trys tėvo patarimai (22)

Algimanto ir Mindaugo Čiarniauskų nuotr.

Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:

– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.

Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart  į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia (13)

K.K.Šiaulyčio pieš.

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:

– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.

Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.

Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė: Skaityti toliau