Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“.
Velnias sakęs Ponui Dievui: „Leisk man, kad aš padarysiu [tokius] vabalus, kad Tu, Pone Dieve, niekaip neatsiginsi“. Ponas Dievas jam leidęs. Velnias pridirbęs daugybę uodų ir užleidęs ant Pono Dievo. Ponas Dievas susikūręs ugnelę. Prie ugnelės per dūmus nė vienas velnio padarytas vabalas nelindęs. Paskui Ponas Dievas sakąs Velniui: „Dabar aš ant tavęs užleisiu savo padarytus vabalus, tu ar atsiginsi?“
Ponas Dievas užleidęs ant jo blusas, tai Velnias, kad ir ugnį kūrenęs, kad ir ką daręs, niekur netvėręs. Tai tik ant kuolelio atsitūpęs, susirietęs ledva ne ledva (vos ne vos) per naktį iškentęs.
(Lietuvių liaudies sakmės, //Jonas Balys. Raštai, t. III, V., 2002, p. 131psl.)
Jonas Trinkūnas: Baltų kultūroje ryškus dualizmas ir dvynių kultas. Tai pastebima ir sakmėse apie pasaulio kūrimą. Lietuviai ir latviai turi Dievo ir Velnio dievų porą. Tyrinėtojai mano, jog baltų mitologija bei ritualai buvo susiję su dualumo mitologema. Jos esmė – išsaugoti pusiausvyrą tarp pirmapradžių elementų, suteikiant tai vienam, tai kitam vyraujantį vaidmenį ir tuo pat metu išlaikant pusiausvyrą tarp jų.
Susiję straipsniai:
- Sekmadienio sakmė. Dievas Senelis numato žmonių ateitį
- Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis
- Sekmadienio sakmė. Apė laimes
- Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs
- Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis
- Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas
- Sekmadienio sakmė. Apie brangius žodžius
- Sekmadienio sakmė. Žodžiai Žemės Motei
- Sekmadienio sakmė. Apie Teisybę ir Neteisybę
- Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną
- Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią)
- Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai
- Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį
- Sekmadienio sakmė. Bylys
- Sekmadienio sakmė. Bičiuliai
- Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą
- Sekmadienio sakmė. Tvora iš smilgų*
- Sekmadienio sakmė. Be nėra kur užkliuvęs*
- Sekmadienio sakmė. Šunų balius
- Sekmadienio sakmė. Gavo, ko norėjo
- Sekmadienio sakmė. Apie kukelaitį
- Sekmadienio sakmė. Apė poną ir mužiką
- Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba
- Sekmadienio sakmė. Dirbantis pilvas
- Sekmadienio sakmė. Apė stebėtiną kiaušinį
- Sekmadienio sakmė. Grįžtantys pinigai
- Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks
- Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius
- Sekmadienio sakmė. Apie lapę ir vilką
- Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę
Lietuviškos sakmės, pasakos, padavimai slepia tokią išmintį, kad net lietuviškais žodžiais neapsakysi 😀 😀
,,dualizmas, kultas, mitologija bei ritualai, dualumo mitologema, elementų” – DUALUMO MITOLOGEMA
Tai pagavot einamą kalbą. Nu tai, sakau, ir vėl nušnekėjęs tas Trinkūnas. Daugybė įvairių dvejetų ir dvejopumų būna: kairė ir dešinė, partizanai ir stribai, Perkūnas ir Velnias, gera ir bloga, šilta ir šalta, Dievas ir Perkūnas.
„Dievo ir Velnio DIEVŲ pora“ – anekdotas. Duokit mums dar „Dievo ir Velnio VELNIŲ porą“ darnos dėlei.
Iš „Dievo ir Velnio VELNIŲ poros” būtų sukurtas labai jau velniškas pasaulis 🙂
Nors, ko gero ne kitoks išeina ir iš “Dievo ir velnio DIEVŲ poros” 🙂
Ši istorija kiek klaidinanti. Kaip žinome, blusas anskčiau, o ir dabar daugelyje vietų, naikina siera. Savaime aišku, kad velnias sieros trūkumo neturėtu jausti. Darau išvadą, kad ši pasakaitė pritempta ir net jei būtu vykusi iš tikro, keltu labai dideles abejones. Trinkūno sukti postringavimai apie pirmapradžių elementų darną ir dualumo mitologemas atspindi tą patį norą pritempinėti viską iki savo ideologijos.
Manau gerbiamo Krivio – Jono Trinkūno siekiai yra kiti. Jis iš dainų ir tautosakos išrenka pirmapradės moralės ir ilgaamžės išminties grūdus, nuvalo katalikišką bjaurastį, apnašus ir pateikia kaip mūsų prigimtinės religijos DORĄ. Yra penkioliktame amžiuje kataliko kronikinko aprašyta ikikrikščioniška malda Dievams, bjauriai katalikiškai apdergiant. Nuo jos buvo nuvalyti katalikiški spjaudalai ir rasta nuostabaus grožio ir išminties Pagalbos (arba Vaidilų) malda, žymiai gražesnė už žydišką -tėvemūsą. Žiūr., BRMŠ,II.285, Lukas Davidas.
Jei nejaučiate skirtumo tarp gėrio ir blogio ( Dievo ir velnio), tai apie “prigimtinės religijos” DORĄ geriau patylėtumėte 🙂
Labai jaučiu, velniai yra okupacinės krikščionybės dievo Jahvės tvariniai. Mūsų vieno iš daugelio dievų vardas yra Vėlinas. O velniai mūsų kultūroje yra tik smurtu atneštos krikščionybės apnašas. Labai simboliška – krikščionybė atnešė į Lietuvą venius.
Ką jūs sakote? 🙂 Krikščionybė velnius atnešė?:)
O štai jūsų dvasinis vadovas tvirtina, jog “Lietuviai ir latviai turi Dievo ir Velnio dievų porą. ” Ir dar sako, jog velnias drauge su Dievu pasaulį kūrė:)
Niekaip nesuprantu tos “prigimtinės religijos” – kiekvienas ją piešia savaip ir kiekvienas jaučiasi pranašu 🙂
Kaip Tu čia vikriai apsimetei, kad nesupratai 🙂
Krikščionybė sutapatino Velnią su blogiu. Lietuvių protėvių pasaulėžiūrų įvairovėje, manau, nebuvo blogio. Net Giltinė suvokiama, kaip neišvengiama viso, kas gyva, pabaiga, bet ne blogis. Žmonės gyveno pusiausvyroje, be baimės. Vaikuose įprasminama gyvybė.
Nagi, nagi, nagi, Kembly… 🙂 Čia jau įdomu 🙂
Protėvių pasaulėžiūroje nebuvo blogio? Jei pasaulėžiūroje jo nebuvo, tai turėtų reikšti, jog nebuvo ir gyvenime. Išeitų, tarsi protėviai būtų gyvenę kaip ir “rojaus sode” – be ligų, be karų, be baimės, be išdavysčių, be kančios… Ar tikrai tais laikais nebuvo nei bailių, nei išdavikų, nei sadistų? Nebuvo menkadūšių žmonių? Nebuvo pavyduolių? jų staiga pridygo, kaip grybų po lietaus, tik kryžiuočiams pasirodžius?
Prašome pateikite įrodymus, kad buvo :)….
Nebuvo, Kęstuti, nebuvo. Bet vos tik atėjo kryžiuočiai, iš karto atsirado. Niekaip nesuprantu, iš kur:)Matyt, kryžiuočiai tais laikais neblogai išmanė genų inžineriją 🙂
… kryžiuočiai atėjo??? O ko jiems reikėjo??? Ar juos kas kvietė???…
Nenukrypkime nuo temos: juk kalbame ne apie tai, ar juos kas kvietė ar nekvietė, o apie tai, ar iki jų atėjimo visi lietuviai buvo “ale” šventi, nepažinojo blogio ir todėl net pasaulėžiūroje jų nebuvo tokios sąvokos kaip blogis (velnias). Ar vis tik buvo ?
… Ir vis tik labai svarbu – ko tie kryžiuočiai čia ėjo… Pamėginkite atsakyti tai tik sau… Jei buvo žodis blogis, tai ir supratimas buvo… Lietuviai šventi nebuvo, bet jie buvo žydinti civilizacija, o kryžiuočiai vystanti civilizacija… Jūsų žodžiai… beje geras pastebėjimas…
Seniai visiems aišku, ko jie čia ėjo, Kęstuti. Visos valdžios visais laikais siekė pasinaudoti religijomis savo viešpatavimui įtvirtinti. Kitas klausimas yra, kiek tos religijos leisdavosi, kad jomis naudotųsi. Šiuo atveju aiškiai leidosi. Tuo pačiu religija išdavė pati save.
Dale, Tu visai nesuvoki gentinės visuomenės, jei kyla tokie klausimai. Ką galėjo žmogus išduoti, save, savo šeimą, savo gentį..? Apie kokius dar ‘sadistus’ svaičioji? Kiekvienas vyras tokį nudobtų gentyje, jau nekalbant apie Žynius.
JŲ pridygo, kai įsigalėjo valstybinė visuomenė, visame pasaulyje. Skaičiau Bibliją, ten rašo tik apie valstybinę visuomenę.
… būtent. Neprisimenu kuris Romos imperijos poetas (gal Vergilijus gal Ovidijus, gal..) buvo išmokes “barbarų” kalbos ir pas juos kurį laiką pagyveno. Buvo labai nustebes kaip gražiai ir dorovingai tie “barbarai” gyvena, kokie gražūs jų visuomeniniai santykiai, lyginant su Romos visuomenę…
Koks skirtumas “kaip” ?
Jūsų gyvenime tai nieko nekeis.
Kembly, čia yra didelis klaustukas: ar AŠ nesuvokiu gentinės visuomenės, ar JŪS ją perdaug idealizuojate.
Kęstuti, kiekviena civilizacija kaip ir atskiras žmogus, turi savo pradžią, žydėjimą ir nuosmukį (mirtį). Tai jei Romos poetas gyvenęs jau bepradedančioje išsigimti Romos civilizacijoje, pateko į žydinčią “barbarų” terpę, nieko nuostabaus, jog grožėjosi jų visuomeniniais santykiais. Tačiau sulig tuo, kai ši barbarų gentis sustiprėja, jai kyla apetitas suvalgyti kitas gentis, ji išplečia savo valdas , keičiasi valdymo struktūra, o drauge su ja keičiasi ir visuomeniniai santykiai. Kitaip sakant, žmogus įstengs išlikti Žmogumi tik tuomet, kai nustos “ryti” į save panašius 🙂
Negali kenkti kitam, nepakenkdamas sau.
… tada nustokite valgyti mėsa :)…
…o kas jums sakė, kad aš ją valgau?
… jau nebevalgot? Na ir kaip?
Būtent, kryžiuonybė ir yra tas blogis.
Ją visiems laikams prakeikė Pilėnų žyniuonė.
… ne velnias, o Vėlinas – mirusiujų ir vėlių valdovas. Vėliava irgi nuo vėlių ir Vėlino – protėvių galia…
O gal ne Vėlinas, o Veliuona (Vela)?
Nagi, kas didžiausias pranašas ir žynys ?
Kieno akis aiškiausiai mato pro amžių ūkanas?
… gal ir Veliuona…
… man sakmė labai krikščioniška, arba sukrikščioninta neatpažystamai… “perdarinėjant pagonys” į krikščionys, teko perdarinėti ir sakmes, padavimus. Gerieji Dievai tapo velniais blogiečiais. Dubenuotieji akmenys – Aukurai, tapo Marijos pėdos akmenimis… Labai primena “kaliningrado” srities istorija…
Man tai pats įdomumas ne pačioje sakmėje, o jos interpretacijoje.
… ir “interpretacija” neįdomi ir sakmė…
Ji būtų įdomesnė, jei Vėlinas ant povo dievo būtų užleidęs blusas.
Gal įsivėlusi klaida? Aš prieš keletą metų esu parašes kelias žinutes iš A. J. adreso. Bet greis susikūriau savo ir jau 4 metai visur jį naudoju. Kaip pataisyti?
O kur cia ‘kankina vienas kita’???? Taigi vienareiksmiskai teigiama: vieno ‘kuriniai’ be vargo buvo atbaidyti, kitas gi ano ‘kuriniais’ nesugebejo atsikratyti. Taip kad akivaizdi ‘skirtingu kategoriju veikeju’ dvikova, ir baigtis visiskai desninga.
Būtent, tai ir yra veikėjų dvikova, o ne pasaulio kūrimo momentas, kaip interpretuoja gerb. a.a. J.Trinkūnas
Na taip, dvikova. Teisingiau butu sakyti ‘dvikova’, kuri aiskiai rodo kad susitiko nelygevertes butybes…
Būtent, kad nelygiavertės būtybės, o ne “Dievo ir velnio DIEVŲ pora” 🙂
Čia daug kartų minimas povas dievas.