Buvo tokis žmogus. Jis labai mėgdavo kitur, iš kito išsigertie ir pavalgytie, ir kur tik būdavo kokis pokylis, ten krikštynos arba svodba, tai be jo nosies nebūdavo turgus.
Ir jau, būdavo, jį nė neužkenčia beveik visi, bet jis vis inlįsdavo tai su tokiu reikalu, tai su kitokiu ir sau pavalgydavo ir atsigerdavo.
Vieną kartą labai dideliam dvare ponas svodbą kėlė. „Na, – dabar tas žmogus mislija sau, – kaip galėčia aš in tą dvarą insigautie?“ Sumislęs aina in dvarą. Atėjo pas pakajus ir klausia tarnų, kad jam pavelytų su ponu pasimatyt. Kur tau – tarnai nė prie durių artyn neleidžia! Bet jis prašosi, kad turint svarbų reikalą pas poną. Sako:
– Kad aš tik vieno žodžio paklausu ir išeisu.
O dėl to neleido, kad gerai žinojo, koks jis yra. Bet po ilgo meldimo inleido. Atėjo pas poną sugniaužęs abi kumšči ir suspaudęs vieną prie kitos ir sako:
– Na, pons, na kažin, kad šitokis aukso kukulis, ką jis būt verts?
Ponas nesako jo vertės, tik tą žmogų sodina už stalo tarpe kitų ponų, duoda gert, valgyt, kiek tik tas žmogus nori. Tas žmogus, atsigėręs in valią, atsivalgęs in valią, jau nori ir namon ait. Ponas jį neleidžia, o da ypač pėkščią.
Tuojau liepė pakinkyt ko no puikiausius arklius ir in puikiausią bričką ir vežt. Tas žmogelis norėtų pabėgt – negal, nes labai daboja. Atsisėdo in bričką, šalia jo ponas atsisėdo, ir važiuoja.
Atvažiavo pas to žmogelio duris. Ponas pagelbėjo jam iš bričkos išliptie, nuvėjo drauge ir ponas su tuo žmogeliu in grinčią. Ponui viskas rūpėjo, bet niškentęs ir paklausė to žmogelio:
– Parodyk, kur turi tą aukso kukulį?
Tas žmogus sako:
– Tik, pons, aš nesakiau, kad aš turiu, tik sakiau, kad būt!
Tas pons kaip ir muilą suvėdęs sau nuvažiavo.
Papasakojo Vincas Aidukaitis, užrašė Pranas Aidukaitis, Vaitkabalių k. apie 1900-1902 m. Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, D.3. – 1904.
***
Juk ir mums dažnai tenka nusivilti, kuomet su žmonėmis elgiamės pagal tai, ko iš jų tikimės.
