A. Vaicekauskienė: Kartais susipainiojame norėdami būti originalesni už „senąją“ tautodailę

Šį kartą apie tautodailę kalbuosi su Punsko mokyklos mokytoja Aldona Vaicekauskiene. Ją vadinti vien mokytoja būtų didelis nusikaltimas. Tai žmogus, kuris turėjo nueiti kalnuotą ir akmenuotą kelią, kad savo stiprią jungtį su lietuvių kalba, kultūra, istorija ir papročiais paverstų darbais, perduodamais jaunoms mokinių kartoms. Todėl jos pačios sukurtų darbų, kuriuos būtų galėjusi kaupti, beveik nėra, nes, kaip pati sako, viskas atsispindi jos mokinių darbuose ir pasiekimuose arba puošia giminių namus. Mokytoja dėl nepaprasto užsispyrimo ir drąsos pasiekė tikslą – pirmiausia įkurti Punske tautodailės muziejų, po to sudaryti puikias sąlygas tautodailei plėstis ir ieškoti naujų jos pritaikymų greitoje kasdienybėje. „Šimtavirvis“ – tai A. Vaicekauskienės išsipildžiusių svajonių erdvė, kurioje gimsta šiaudais, medžiu ir siūlais kvepiantys darbai ir pokalbiai.

– Pavedžiokite savo keliu iki tautodailės…

– Mano kelias iki tautodailės, galima sakyti, savamokslis. Studijos nebuvo nukreiptos ta linkme, o namuose buvę kitų darbų. Gimiau ir augau Vaitakiemyje, Bronės ir Jono Aleksų šeimoje. Augau be močiutės ir senelio, nes jie jau seniai buvo iškeliavę Anapilin. Mama į marčias buvo atėjusi iš Rimkežerių kaimo, tai su jos pusės seneliais nedažnai tekdavo susitikti. Mano mama savo gražiausius jaunystės metus praleido Lietuvoje, nes 1941 m. jos tėvas Vincas Kmieliauskas su visa šeima turėjo palikti Rimkežerius ir išvažiuoti į Lietuvą. Bastantis iš vienos vietos į kitą jaunoms mergaitėms nebuvo kada užsiimti kokiais darbeliais. Jiems grįžus po karo į Lenkiją ir radus apgriuvusius namus, kuriuose šeimininkavo jau kiti, reikėjo eiti tarnauti, kad užsidirbtų duonai, apsėtų laukus. Mamos dvi seserys išmoko siūti, o teta Julė, pasilikusi namie prie tėvų – austi. Ji ir savo seseriai, t. y. mano mamai, padėdavo suverti siūlus lovatiesėms. Paruoštą audinį padėdavome mamai austi ir mes, vaikai.

Mama atėjusi į marčias rado nemažą ūkį. Namuose gyveno nemažai asmenų. Teko jai nudirbti moteriškus ir vyriškus darbus, o vėliau auginti savo penketą vaikų. Mes paūgėję irgi privalėjome padėti buities, o vėliau ir ūkio darbuose.

Nuo pat vaikystės norėjau siūti. Prisimenu, kad suknelę lėlei (pačios lėlės nebeprisimenu) pasiuvau siuvamąja mašina pas netoliese gyvenančius Staskevičius. Jų vyresnioji dukra padėjo įverti siūlą, dar ir audinio skiautelių davė. Labai sunku buvo suderinti tolygų mašinos sukimąsi ir audinio nukreipimą. Turbūt tai buvo labai didelis išgyvenimas, kad tą įvykį prisimenu iki šiandien. Vėliau įsigijau savo siuvamąją mašiną.

Būdama vaikas, mėgdavau nubėgti pas kaimynus Kačinskus. Senovinė medinė troba iš kitų išsiskyrė savo popierinėmis užuolaidėlėmis, kurios buvusios ant visų virtuvės langų. Didžiulė atvira spinta su lentynomis taip pat buvo papuošta popieriniais karpiniais. Man buvo labai įdomu, nes pas mus ir kitus kaimynus tokių nebuvę. Toje pačioje kaimo linijoje gyvenusių Stanelių gerojoje trobos dalyje buvo spinta, papuošta labai dailiais „brolukų“ raštais išsiuvinėtomis servetėlėmis, o vietoj durų, jungiančių dvi patalpas, nuo durų staktos iki apačios kabojo drobės gabalai, kurie šonuose ir viršuje buvo išsiuvinėti gėlių žiedais bei šakelėmis. Gražiai siuvinėjo kita mūsų kaimynė – Magdalena Markevičienė. Pas ją nubėgau, kad parodytų, kaip išsiuvinėti pilnavidurį raštą. Mano jaunystės laikais buvo madinga pasipuošti palaidinukę ar kitą drabužį išsiuvinėtais raštais. Pas savo drauges Seivuose pamačiau, kaip viena iš jų audžia juostas. Danelė dirbo audimo fabrike ir buvo išmokusi apsimesti rinktines juostas, todėl jos paprašiau, kad ir man parodytų. Tada atrodė, kad tai gana sudėtingas darbas. Iš karto neišmokau.

Kalbant apie studijas, labai svajojau apie lietuvių kalbą. Su klasės draugu Romu S. parašėme laišką į „Gimtąjį kraštą“ (leidinys buvo skirtas lietuviams užsienyje), kad norime studijuoti Vilniaus universitete, nes perskaitėme žinutę, jog tokia galimybė gali atsirasti. Tais metais išvažiavo būrys žmonių iš mūsų krašto, bet mūsų nieks nepasiūlė, nors abu mokėmės pakankamai gerai.

Pradėjau mokytis Varšuvos universiteto Balstogės filiale. Pirmoji mano kryptis – pradinis mokymas su praktiniais ir techniniais užsiėmimais Balstogės mokytojų aukštojoje mokykloje. Studijuojant krypties pavadinimas buvo pakeistas – liko tik praktiniai ir techniniai užsiėmimai. Išskyrus metalo darbus, studijų metais tautodailės lyg ir nebuvę. Programa siekta mokinius supažindinti su medžiagomis, technologijomis, braižyba.

Mano darbo pradžia buvo labai sunki. Punsko mokyklos dirbtuvė nebuvo visai paruošta vesti tokias pamokas. Nebuvę nei vadovėlių, nei pratybų sąsiuvinių. Mokytojas buvo paliktas pats sau. Iš didelio poreikio ir noro bent šiek tiek mokinius sudominti savo dalyko pamokomis, pradėjau ieškoti būdų, kaip kitaip pateikti siūlomas temas mokymo programoje. Ėmiau domėtis savo krašto rankų darbo dirbiniais ir tautodaile. Taip teko mokytis visą gyvenimą. Mokausi dar ir dabar, nors mokykloje jau nebedirbu.

– Mokytojo darbą drąsiai galima vadinti gyvenimo misija. Jūsų darbas mokykloje yra didžiulė misija išmokyti arba bent leisti prisiliesti mokiniams prie lietuvių tautodailės. Kaip jie prie jos prieina? Kaip jie ją vertina, kaip supranta?

– Mokykloje man teko ne tik darbų, bet ir dailės pamokas vesti. Pradžioje labai trūko lietuviškos terminologijos. Licėjaus direktorius man davė nedidelį dailės terminų žodynėlį. Tai buvo visa metodinė medžiaga. Nuvykusi į lietuvių kalbos mokymus Vilniuje, visiems dėstytojams sukau galvą, kad man reikia lietuviškų vadovėlių, bet jie atsakydavo negalintys padėti, nes vadovėlius, kuriais naudojasi mokiniai, mokslo metų pabaigoje privalo grąžinti. Visgi pobūviai Vilniuje turėjo prasmę. Pavykdavo išprašyti vieną kitą paskaitą apie dailę, aplankyti dailės galerijas, knygynus. Aukso neparsiveždavau, bet knygų ir dailės dalykėlių įsigydavau. Poreikiai buvo žymiai didesni ir noras sudominti mokinius Lietuvos kultūra bei daile be galo didelis. Tuomet trūko literatūros. Atsimenu, kaip džiaugiausi, kai atsirado galimybė įsigyti Lietuvoje leistus vadovėlius dailės ir technologijų dalykams. Kartu ir šiek tiek apgailestavau, kad taip vėlai atsirado tokia galimybė.

Spalvoti, estetiški vadovėliai jau savaime buvo dailės priemonė. Ar pavyko sudominti mokinius? Tikrai ne kiekvieną. Geros darbo sąlygos mokiniams susidarė tik įsteigus „Šimtavirvio“ dirbtuves. Moksleiviams nereikėjo ieškoti jokių medžiagų, darbo vieta buvo paruošta, programa priderinta prie sąlygų. Jie labai noriai ateidavo į dirbtuves ir ausdavo dvinyčius ir keturnyčius audinius, prijuostes, juostas. Darydavo sodus, karpinius, veldavo vilną, nerdavo staltiesėles ant rėmų ir kitus darbelius. Mokinių geriausi darbai patekdavo į parodas, o varžytuvėse laimėdavo pirmas vietas. Tai buvo proga palyginti savo darbelius su kitų, įvertinti savo gebėjimus, pasidžiaugti pasiekimais. Gana reikšmingas tautodailės etapas mokykloje yra susijęs su muziejumi „Senoji klebonija“. Muziejų pradėjau kurti nuo audinių. Pirmoje parodoje 1996 m. buvo eksponuojamos lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, takeliai. Su eksponatais ir krašto tautodaile stengiausi supažindinti moksleivius per pamokas, skatinau juos domėtis močiučių skryniose esančiais senoviniais daiktais. Iš mokinių suneštų eksponatų savo kabinete surengiau keletą parodų. Kiekvieną daiktą stengdavomės išanalizuoti pagal paskirtį, raštus, spalvų derinius. Prisimenu seseris Gasperavičiūtes, kurios į pamoką atsinešė močiutės senovines juostas ir pagal tuos pavyzdžius išaustas jų kopijas. Tai buvo susiję ir su mano domėjimusi tautiniu drabužiu. Besimokydama Torunės universitete, rašiau diplominį darbą apie krašto šokius ir ratelius bei senovinę aprangą. Su mokiniais bandėme atkurti tautinio drabužio detales. Mergaitės siuvinėjo marškinių rankoves ir apykakles, pagal senoviškus pavyzdžius kūrė pabriuvėlius, kuriuos pačioje „Gimtinės“ ansamblio gyvavimo pradžioje dėvėjo moterys. „Šalcinėlio“ mergaitėms siuvome karūnėles.

– Suprantu, kad per Jūsų rankas perėjo begalės įvairių senojo lietuvių meno darbų: nuo popierinių karpinių iki augalinių verbų. Mokiniai turėjo galimybę pasirinkti.

– Pradėjau nuo paprastų, lengvai įsigyjamų medžiagų ir nesunkiai atliekamų darbų. Kiek prisimenu, tai buvo mūsų krašto kryžių ir medinių pastatų albumai. Fotografavome, piešėme, darėme brėžinius. Vėliau ėmėmės lietuviškų verpsčių su įmantria ornamentika. Neturėjome sąlygų jų padaryti iš medžio, todėl piešėme, lipdėme iš šiaudelių. Nesunkiai prieinama medžiaga buvo špagatas, tad makrame technika rišome ne tik verpstes, bet ir kitus darbelius. Per technologijų pamokas nėrėme pagalvėles ant rėmų, kurias puošdavome bumbulais. Labai tiko elastinis storas siūlas – gražiai susiformuodavo rutuliukai. Tokiu būdu seniau gamindavo lovatieses, tik bumbulai būdavo iš vilnonio spalvoto siūlo. Atsimenu tokią spalvotą lovatiesę mūsų senoje troboje Vaitakiemyje…

Kada susižavėjau lietuviškomis verbomis, gerai nebeprisimenu, bet gal 1987 m. paruošiau mokinius pavasario varžytuvėms, kuris vyko Vengožavo muziejuje. (Tada nebuvo atskiros kategorijos vaikams, todėl visą laiką svajojau apie varžytuves, kuriose turėtų galimybę dalyvauti vaikai ir jaunimas. Kiekvienas dalyvavimas ir laimėjimas varžytuvėse juos skatina labiau domėtis savo krašto tautodaile.) Nesinorėjo kopijuoti Vilniaus krašto verbų. Labai įstrigo kunigo pasakyta pastaba, kad Jėzui žengiant į Jeruzalę klojo žalias palmių šakeles. Taigi teko sujungti žalias šakeles su sausais gėlių žiedeliais. Taip ir susiformavo savotiškos šio krašto verbos. Įkūrus Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugiją, pirmas suplanuotas renginys buvo varžytuvės, skirtos velykiniam paprotiniam menui. Velykų laikotarpis ilgas: nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio. Prieš didžiausią pavasario šventę tvarkoma aplinka, gražinami namai, tad savaime prie verbų ir margučių reikėjo pridėti karpinius ir sodus, kuriais buvo puošiami namai. Į varžytuves juostos atėjo irgi kaip vidaus papuošimas, nes tam tikru laiku parsivežtas plačias juostas iš Lietuvos kabindavome ant sienos. Taip per dvidešimt metų šios sritys dominavo mano programoje. Juolab kad įsikūrus gimnazijoms technikos ir meninio ugdymo pamokoms buvo skirta didelė laisvė. Dar anksčiau buvau paruošusi ne vieną margučių ir kitų tautodailės darbelių parodą Punsko mokyklos svetainėje. Margučius mokykloje su moksleiviais marginti pradėjau tada, kai klasėse sumažėjo mokinių ir darbą buvo galima geriau prižiūrėti: kad vaškas neišsilietų ir nieks nenudegtų rankų.

Dar viena sritis – juostos. Ėmiausi su mokiniais rinktinių juostų meno, bet didelėse klasėse tai buvo sudėtingas procesas. Pavykdavo tik patiems gabiausiems. Lengviau buvo su vytinėmis. Nuvykusi su folkloro grupe į stovyklą Marijampolėje, pramokau vytinių juostų technologijos. Pasirodė, kad ši labai sena technika žymiai geriau tinka ir didesnėms grupėms. Vytines juostas mielai ausdavo ir mergaitės, ir berniukai.

– Ar yra koks receptas arba nerašyta taisyklė, sakanti, kaip reikėtų prieiti prie tautodailės? Juk ne prie visų, kaip sakoma, senasis menas limpa.

– Tautodailės sąvoka yra žinoma visame pasaulyje. Dažnai vartojamas sinonimas „liaudies dailė“, kadangi tautodailė ir yra tautinė dailė. Tai viena iš trijų liaudies meno dalių, kuri eina šalia liaudies architektūros ir folkloro. Visų pirma tautodailė nėra senasis menas. Tai tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis, kuriama iki pat šių dienų. Tautodailė, kaip ir gyvenimo sąlygos, kaip visas menas, keičiasi. Atsiranda naujos medžiagos, technologijos, žmonių poreikiai. Daug įvairių pavyzdžių galima rasti internete, pamatyti mugėse, bet ne viskas yra tautodailė ir ne viską reikia kopijuoti. Kartais susipainiojame norėdami būti originalesni už „senąją“ tautodailę. Ji susijusi su veiksmu, kūryba, bet ne visiems žmonėms to reikia. Gyvename geriau. Daugiau laiko skiriame pramogoms, o tautodailei reikia pastangų, kūrybos. Pasikeitė mūsų buitis. Nėra reikalo megzti kojinių, raštuotų pirštinių, kepurių ar megztinių. Nebrangiai galime visko nusipirkti parduotuvėse. Kur dėsi juostą, jeigu neturi savo kostiumo? Namai tampa minimalistiniai ir dauguma stengiasi daiktų nekaupti, bet palubėje pasikabinti sodą, kad skleistų gerą energiją, kiekviename būste tinka. Jau pats šiaudas tai natūralus dalykas, skleidžiantis šilumą. Karpiniu galime pasipuošti ir šiuolaikinio namo langą. Turiu viltį, kad prisisotinę masinės gamybos daiktų mūsų vaikai ar anūkai gal sugrįš prie ištakų, prie natūralių medžiagų ir rankų darbo daiktų.

– Manau, kad to link einame. Ne būriais, ne staigiomis bangomis, ko, manau, net nereikėtų tikėtis, bet individualistai, persisotinę dirbtinumu, ir susipratę asmenys atsigręžia į natūralumą, kuriuo kartais net nekaltai užkrečia kitus.