Netiesa, kad J. Basanavičiaus premiją gauti lengviau

Atrodytų pelnyti Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją šansų yra daugiau nei menininkui tapti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoju. Juk aritmetiškai vadinamojo menininkų lauko atžvilgiu, etninės kultūros, lietuvybės tyrinėtojai tėra tik rėželis, tik takelis per tą lauką, vis dar neužželiantis daugiausia entuziastų dėka, nes atsidūręs prioritetinių valstybės sričių pašalyje.

Tačiau, kita vertus, jei J. Basanavičiaus premija būtų skiriama ir „už laikyseną“, „už profesinę atsakomybę“, „ištikimybę“, kaip pasitaiko nacionalinių kultūros ir meno premijų atžvilgiu, ja turėtų būti apdovanoti visi, kurių „laikysena“ ir konkretūs darbai rodo ištikimybę lietuvybei gan nepalankiomis lietuvybei sąlygomis.

Šių metų Nacionalinė J. Basanavičiaus premija paskirta habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir kultūros tyrimus, svarią visuomeninę lietuvių etninės kultūros papročių ir lietuvybės puoselėjimo veiklą. Svarbiausios studijos: „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, „Senovės lietuvių dievas Perkūnas“, „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“ bei šiemet pasirodžiusi knyga „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“.

– Sunku užsidirbti J. Basanavičiaus premiją?

–  Dirbau ne dėl premijos, gal net netikėtai ji man atėjo.

– Bet turbūt dirbote jausdama visuomenės, kultūros institucijų lūkestį ir paskatinimą?

– Apie tai net negalvoju, jaučiau šito darbo prasmę; neprasmingų dalykų nemėgstu.

– Antri metai, kai ši premija yra nacionalinė. Jums tai atrodo bent kiek prasminga?

– Be abejo, nacionalinė premija liudija aukštesnį jos statusą. Kai lietuvių Lietuvoje vis mažėja ir mažėja, kai norime rūpintis tautos gyvybingumu, nacionaliniai dalykai turėtų labai rūpėti. Nors yra žmonių, kurie kad ir suvokdami bei vertindami savo tautiškumą, vis dėlto išvažiuoja į tolimas šalis, tačiau Lietuvoje vis dar yra sąmoningų žmonių, kurie suvokia, kad jų etninės šaknys vertos pažinimo, kad jas reikia puoselėti ir branginti; šitaip mąstančiųjų branduolys, gyvavęs nuo seno, vis dar tvirtai laikosi. Atsiranda ir jaunimo, gal ne itin gausiai, bet visgi atsiranda protingų žmonių, kurie domisi lietuvių kultūra ir nori dainuoti lietuvių liaudies dainas. Bet aišku, reikia stengtis parodyti, kaip tai yra svarbu, kad tai yra mūsų vertybės, kurios, gal kiek primirštos, bet glūdi mūsų pasąmonėje. Mano užduotis ir būtų būtent tyrinėjant mitinius vaizdinius, glūdinčius mūsų pasąmonėje archetipų forma, priminti tas vertybes, kad mes jomis galėtume vėl šiais laikais pasiremti.

– Ar galima sakyti, kad senoji mitologija veikia mus net apie tai neįtariant, kad ja galima paaiškinti kai kuriuos santykius ar reiškinius?

– Lietuviai, be abejo, turi tam tikrą tautinį charakterį, kurį bus suformavusi mūsų aplinka, mūsų landšaftas, mūsų gamta. Mes, supami nuosaikios gamtos, esame nuosaikaus būdo žmonės, o, pavyzdžiui, pietiečių, gyvenančių gamtinių kontrastų, sakysim, kalnų aplinkoje, charakteris yra kur kas aštresnis.

– Kaip apibūdintume sąlygas mitams formuotis mūsų epochoje?

– Kas yra mitologija? Tai yra ne tik, kaip sakiau, vertybių sistema, tam tikrų vaizdinių sistema, bet kartu ir tam tikras mąstymas. Kaip mes šiandien aiškinamės, koks buvo mūsų protėvių mąstymas, koks buvo idėjų pasaulis, taip kada nors mūsų palikuonys tirs mūsų idėjų pasaulį ir mūsų mąstymą iš laiko perspektyvos. Tik nežinau, kaip jiems atrodys mūsų mąstymas…

– Ar, jūsų akimis, į Pilėnų ar Dariaus bei Girėno pasakojimą turėtume žvelgti kaip į mitą?

– Taip, galima sakyti, kad tie įvykiai išaukštinami ir mitologizuojami, jie tampa kone tikrais vaizdiniais, archetipais, kurie įsitvirtinę mūsų sąmonėje bei pasąmonėje, daro itaką mūsų mąstymui, mūsų sprendimams, veiksmams.

– Kasdienėje leksikoje „mitas“ – itin dažnai sutinkamas žodis. Pavyzdžiui, sakoma, jog vienas ar kitas teiginys apie kavos naudą ar nenaudą yra mitas ir panašiai. Ar buitinis vartojimas neprieštarauja tikrajai mito sampratai?

– Aišku, mitas turi ir prasimanymo prasmę, aš pati kartais juokaudama sakau, kad viena ar kita yra mitas. Mitui būdingos abi reikšmės: jis gali reikšti nepagrįstą istoriją ar idėją, bet kartu ir senąją vaizdinių, dievų sistemą.

– Kas šiuose tyrinėjimuose jus pačią maloniai nustebino?

– Su kiekviena knyga man atsiveria nauji dalykai, tai neabejotina. Pirmą mokslinį darbą, kuris paskui tapo disertacija, profesorius Donatas Sauka suformulavo taip, kad neužkliūtų cenzoriams: „Darbo ir kalendorinių dainų kompozicija“, – suprask, bus nagrinėjama jų forma, bet pati sau iškėliau klausimą, pati sau ėmiau galvoti, o kas gi yra tos kalendorinės dainos, kam jos buvo sukurtos. Kai pradėjau aiškintis, pradėjau skaityti labai daug lietuvių ir visų prieinamų tautų (baltarusių, ukrainiečių, lenkų, latvių, bulgarų ir kt.) dainų tekstų, pastebėjau, kad kai kas juose kartojasi ir tie pasikartojimai yra raktas atskleisti jų prasmę. Susidūrusi su mitiniais vaizdiniais, supratau, kad per juos galima suvokti tų dainų pirminę funkciją. Aiškinausi, kodėl daugelio tautų dainos prasideda medžio įvaizdžiu, ką reiškia tas medžio vaizdinys ir susiejau jį su pasaulio medžio idėja.

– Jūsų mokslinės karjeros pradžioje tautosakininkai ėjo į žmones, daugiau sėmė iš jų, užrašinėjo dainas, pasakojimus, prisiminimus. Dabar ši praktika jau atmirusi?

– Anksčiau, kai buvau jauna, iš tikrųjų buvo rengiama nemažai ekspedicijų ir aš jose dalyvaudavau, dabar gerokai nutolta nuo kaimo, nes ir kaimas keičiasi, ir gerų tautosakos pateikėjų vis sunkiau rasti. Tačiau vis dėlto jų esama. Prieš porą metų su žinoma tautosakos rinkėja Rita Balkute dviese vykome į Žemaitiją, Švenčionių, Varėnos, Trakų rajonus, Pelesos kraštą Baltarusijoje (iš ten kilęs mano tėvelis) ir nepaprastai įdomių, tiesiog unikalių faktų užfiksavome, – vis dėlto ir šiais laikais esama senų žmonių, kurie stebėtinai daug ką iš praeities prisimena.

Štai Onuškio miestelyje sutikome porą, kuri prisiminė net senovinio aukojimo Žemei apeigą. Jie pasakojo, kaip užbaigiama rugiapjūtė ir kokie magiški veiksmai atliekami, kad ir kitais metais Žemė duotų gerą derlių. Pasirodo, iš paskutinės nenupjautos rugių saujos daromas ievaras, tokia kasa, ji apsukama, prispaudžiama prie žemės ir paslegiama akmeniu, o prie jos dedama duonos ir druskos sakant „Žemele, tu man davei ir aš tau duodu“… Vis dėlto verta tiems, kurie turi jėgų ir pasiryžimo, važiuoti į kaimą. Reikia skubėti, reikia fiksuoti atminimo ženklus; kai nebus tų žmonių, nieko nesugrąžinsim, nesužinosim.

– Jeigu pavyks gauti finansavimą…

– Kartais pavyksta, kartais ne. Čia jau reikia jausti prasmę to, ką darai.

– Šiemet išvydome jūsų solidžią studiją „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. Kuo dabar užimta jūsų galva?

– Turiu nemažai idėjų tęsti tyrinėjimus, nes baltų mitologija svarbi ne tik mums, ji be galo svarbi mokslui, konkrečiai indoeuropeistikai. Kaip lietuvių kalba padeda atkurti indoeuropiečių prokalbę, taip baltų mitologija padeda rekonstruoti baltų dvasinę kultūrą. Todėl labai svarbu, kad baltų religija ir mitologija būtų plačiau žinoma pasaulyje, kad moksliniai šios srities veikalai būtų verčiami į užsienio kalbas. Tam, žinoma, būtina, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas gautų geresnį finansavimą.

– Ką dar reikėtų mokslininkams nuveikti šioje srityje?

– Reikėtų apibendrinančio darbo apie baltų religiją ir mitologiją, – rimtos išsamios monografijos, reikėtų ir žinyno ar enciklopedijos, kuri galėtų funkcionuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, būtų prieinama ta sritimi besidomintiems užsienio mokslininkams. Na, ir reikėtų toliau tyrinėti senuosius mūsų dievus, nes nuodugniau nelabai daug jų ištirta.

– Kaip jūs pati įklimpote į etnologiją?

– Reikėtų sugrįžti į praeitį, į Vilniaus universiteto laikus, kur studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Jau tada bendraminčiai grupelėse svarstydavo apie tai, kas gi yra tie baltai, kokia jų dvasios prigimtis; tuose tuo metu gana uždaruose pokalbiuose dalyvaudavau ir aš. Universitete tuomet buvo nemažai ryškių asmenybių, skatinusių domėtis paveldu ir etnine kultūra: pirmiausia profesorius D. Sauka, dėstęs lietuvių tautosaką, profesoriai Jurgis Lebedys, Jonas Kazlauskas, – mūsų kursas buvo vienas paskutiniųjų, turėjęs laimę klausyti jų paskaitų. Be to, jau pirmame kurse lankiausi besiformuojančios universiteto „Romuvos“, kuriai vadovavo Jonas Trinkūnas, susibūrimuose. Aktyvus jos narys buvo ir filosofas Arvydas Šliogeris, pirmojoje „Romuvos“ ekspedicijoje 1970 metais dalyvavo ir filosofas Romualdas Ozolas. Šios asmenybės man darė didžiulį poveikį.