Išleistas ketvirtas Gudijos baltų žurnalo „Svajksta“ numeris

Kupolinių proga išleistas ketvirtasis Gudijos baltų žurnalo „Svajksta“ numeris. Lietuviškai parašytoje žurnalo santraukoje rašoma:

„Iš šio, jau ketvirtojo, Svaikstos metraščio medžiagos lietuvių skaitytojus bene labiausiai sudomins straipsnis, kuriame gvildenamos Lietuvoje ir Gudijoje užrašytos sakmės apie Geležinį vilką. Vieną iš jų apytikriai žinom visi: Gediminui susapnavus tą mįslingą padarą ir sapną savitai išaiškinus žyniui Lizdeikai, esą pradėtas statyti Vilnius, vėliau tapęs Lietuvos sostine, iš kurios buvo valdomos didžiulės žemės iki Juodosios jūros pietuose ir Okos upyno rytuose.

Ne mažiau įdomus gali pasirodyti darbas, kuriame sugretinamos ir nagrinėjamos latviškos bei gudiškos sakmės apie milžiną, vardu Lokio ausis (Lāčausis), kuris šių dienų latviams tapo vienu iš pagrindinių tautinės savystės ženklų, kaip ir Geležinis vilkas lietuviams.

Paskelbtas rašinys mąstytojo Vydūno 152-ųjų gimimo metinių proga ir nemaža dalis neseniai įrašyto, patalpinto lietuviškame tinklalapyje ir išversto iš lietuvių kalbos pokalbio su mitologu Dainiumi Razausku.

Aptariama Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininko rašyta knyga apie šiandienos Gudijos šiaurės vakaruose, netoli sienos su Lietuva, esančius vietovardžius.

Kitame straipsnyje, remiantis latvių dievturių pavyzdžiu, siūloma skaičiuoti metus ne nuo abejotino Kristaus gimimo, bet nuo senesnių laikų, kai prieš 18 tūsktančių metų pradėjo tirpti didysis ledynas, kadaise dengęs dabartinės Lietuvos žemes ir palikęs Stiklo, Sidabro bei Aukso kalnų įvaizdžius liaudies kūryboj bei metraščiuose.

Kupolių, kitaip Rasų, šventei skirtas straipsnis atskleidžia dar vieną svarbią šios šventės prasmę, apie kurią sužinom iš gudų senovinių dainų, raginančių gerbti protėvių porą, iš kurių kilę žmonės žemėje.

Besidominčius baltišku paveldu ir toli nuo Lietuvos likusiais baltų gyvavimo pėdsakais pradžiugins Smolensko srityje gyvenančio kraštotyrininko straipsnis apie toje srityje aptinkamus senovės baltų piliakalnius.“

Kartu su šio žurnalo numeriu leidėjai parengė ir malonų priedą: T-marškinėlius, ant kurių – ne tik ženklai iš liaudies ornamentų, bet ir du užrašai… prūsų kalba. „Drūktawingiskai druweimai“ tai reiškia – „Tvirtai tikim“, o „Debikan astin segeimai“ – „Didįjį darbą darom“.  Prūsų kalba naudojama dėl to, kad, pasak kalbininko Vladimiro Toporovo, pirminės slaviškos šnektos išsiskyrė iš pietinių prūsų kalbos šnektų, todėl, norėdami prisiliesti prie savo paveldo, Gudijos baltai panaudojo šiuos rašytiniuose šaltiniuose išlikusius užrašus.

Įdomu, kad prieš pradedant platinti šiuos T-marškinėlius, marškinėliai pabuvojo prie garsiojo Slibino akmens (Зьмяёў камень) esančio prie Lukomlio ežero. Tame akmenyje, pasak padavimų, kadaise gyveno Slibinas, kuris buvo kriaučius ir žmonėms siuvo tik tokius drabužius, kurie tiko senoviškoms apeigom ir buvo netinkami eiti į cerkvę.

Nuo 2012-ųjų metų veikia internetinis tinklalapis Svaiksta.by. Nuo 2017-ųjų pradėtas leisti žurnalas „Svaiksta“, o nuo 2018-ųjų ir teminės knygos: pirmoji –  „Apie pagonybę ir baltus“, antroji, išleista pernai, – Jono Trinkūno knygos „Senovės lietuvių religijos kelias“ vertimas (abi parduodamos Vilniaus „Ragainėje“).

Nusipirkti Svaikstos žurnalą Lietuvoje kol kas neįmanoma, nes įvažiavimas iš Gudijos Lietuvon vis dar uždraustas. Bet anksčiau ar vėliau, sako leidėjai, susisiekimas bus atnaujintas ir tada visi norintys galės naują žurnalo numerį gauti. Žurnalą „Svaiksta“ galima užsakyti iš anksto, parašius el. paštu svajksta@gmail.com .