Rugsėjo 22 d. Kuršių Nerijos Gintaro įlankoje nuo 19.30 val. vėl bus įžiebti Rudens lygės ir Baltų vienybės dienos deglai.
Kasmet pavasarį Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, darbuojasi skulptorių būrys. Gintaro įlankoje jie palieka po įspūdingą nendrinę skulptūrą, o kartais net ir dvi. Per vasarą tos skulptūros džiugina praeivių akis, o rudenį, rugsėjo 22 dieną, būna iškilmingai sudegintos, pagerbiant Saulės palydas ir protėvių atminimą.
I. Gintaro įlankos apeigų oradininko, skulptoriaus iš Juodkrantės Alberto Danilevičiaus pagerbimas
Nendrinė skulptūra Gintaro įlankoje pirmąkart suliepsnojo 2003 metais per vasarvidį (Rasas). Tai buvo Alberto Danilevičiaus „Ženklas“. Jau kitais, 2004 metais šio menininko darbas „Garnys“ buvo sudegintas rugsėjo 22 d. Taigi šiemet sukanka 10 metų, kai Gintaro įlankos vandenys sumirga įspūdingais ugnies atšvaitais per RUDENS LYGĘ ir BALTŲ VIENYBĖS DIENĄ.
II. RUDENS LYGĖS šventė – ugnies apeigomis bus palydima rudenėjanti Saulė
LYGĖ, kuri švenčiama rugsėjo 22 d., taip vadinama todėl, kad tądien visame Žemės rutulyje diena ir naktis trunka vienodai. Nuo tolei šiauriniame pusrutulyje naktis darosi vis ilgesnė už dieną, o pietiniame priešingai – diena ilgesnė už naktį.
Senovės lietuviai, kaip ir jų protėvių protėviai, šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo už jį, aukodami aukas ir degdami ugnis atsisveikindavo su žiemos poilsio iškeliaujančia Saule.
Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų šventės dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų LYGĖS apeiga, tokia jos auka.
Šiais metais Saulės palydoms savo darbus skyrė lietuvių skulptorius Stasys Juraška, latvis Andris Kapusts ir ispanas Chordi Navaras Navaretė.
Stasio Juraškos „Lopšinė saulei“
Mūsų protėviai didžiai gerbė šilumos teikėją ir gyvybės palaikytoją Saulę. Įsivaizdavo ją nuo vasaros darbų pavargstant ir rudenį vis ilgesniam laikui gulant ilsėtis į jūros bangas. Taigi degant šiai skulptūrai bus giedama sena lietuvių lopšinė Saulei.
Andriaus Kapusto ir Chordi Navaro Navaretės „Saulės kelionė“
Latviai nuo seno tikėjo kasvakar Saulę laivu išplaukiant į tolimą kitą pasaulį. Apie tai byloja jų senosios dainos, kurių viena kartu su latviais bus giedama degant Andriaus aukai rudenėjančiai Saulei:
III. BALTŲ VIENYBĖS DIENOS, o sykiu ir svetimtaučių išnaikintų broliškų genčių, paminėjimas
Kadaise, 1236 metais, Saulės žemėje (netoli dabartinių Šiaulių) rugsėjo 22 d. įvyko Saulės mūšis, kuriame susivienijusios baltų gentys, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kalavijuočių ordino kryžiaus žygį prieš Lietuvą ir kaimynines gentis.
Ordinas po tokio sutriuškinimo nebeatsigavo ir buvo panaikintas, o lietuviai ir jų kaimynai pelnė progą rimčiau susitelkti gynybai nuo kryžeivių. Taigi pergalės būta lemtingos. Kaži ar šiandien begyvuotume, jeigu ne ji.
Šiai svarbiai pergalei pažymėti 2000 metais Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena, kuri Lietuvoje tapo viena iš atmintinų dienų, o Latvijoje netgi valstybine švente.
Rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buvo perduotas ugnies ženklas – vienykimės. Taigi minint Baltų vienybės dieną visi baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 dieną 20-21 valandą užkurti ugnis ant kalnų, piliakalnių ir kitose iškilmėms tinkamose vietose. Ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų ainių, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.
Šiais metais Baltų vienybės dienai ir išnykusioms baltų gentims paminėti skulptorius Vytautas Musteikis skyrė net du darbus.
Vytauto Musteikio „Krikštas“
Senais laikais, dar iki krikščionybės, protėviai kapus žymėjo ne kryžiais, o KRIKŠTAIS, vaizduojančiais Pasaulio medį – tiltą tarp šio ir ano pasaulių, be to, nuolatinio gyvasties atsinaujinimo ženklą.
Skulptorius šią auką skiria grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų gentims atminti. Privalom tartum maldą kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti. Todėl su padėka minėkime šias gentis kas kartą, kai pagalvojame apie savo šaknis, protėvius, likimą.
Vytauto Musteikio ir Liudos Petkevičiūtės „Mįslingi gudonų keliai ir kelionės“
Daugelio genčių net vardų nebežinome. Jos ištirpo tarp kitų tautų, kaip Pomeranijos ar Dniepro baltai arba nenuoramos keliauninkai gudai, kitaip gudonai. Atmintį apie pastaruosius savo darbuose atgaivino senosios baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, pastebėjusi, kad šį vardą mini dar senovės graikų istorikas Herodotas (IXa.p.m.e.). Gudai, mūsų protėvių giminaičiai, kadais gyvenę į rytus nuo Vystulės (dabar Vyslos), laivais, pritaikytais ne tik plaukti, bet ir važiuoti, iš savo protėvynės nusidangino net į Pirėnų pusiasalį ir ten apsistojo. Apie tai mena Kastilijos (Ispanija) karaliaus Alfonso X Išmintingojo metraščiai.
Reikšminga, kad šįmet Baltų vienybės dienai gaminti skulptūras Juodkrantėje talkino ir autorius iš Ispanijos, Chordi Navaras Navaretė (Jordi Navarro Navarrete).