G. Burneika. Kodėl Judo-krikščionybė? (video) (39)

judaizmas-krikscionybe-alkas-lt-koliazas

Alkas.lt koliažas

Ortodoksinė krikščionybė ir judaizmas stengiasi atsiriboti vienas nuo kito, todėl ir patį terminą „judo-krikščionybė“ vartoti vengia. Tačiau XIX a. žlugus Šventosios Romos imperijai (ją oficialiai panaikino Napoleonas 1806 m.) ir atsiradus galimybei į krikščionybę pažvelgti iš įvairių pusių, sąvokos „judo-krikščioniškoji civilizacija“, „judo-krikščioniškosios vertybės“ ir pan. prigijo ir paplito. Terminas susilaukė atskiro dėmesio 2012 m. prancūzų intelektualiniame leidinyje „Religijų istorija“ (Revue de l‘histoire des religions). Krikščionybės žydiškas šaknis ėmėsi nagrinėti tiek jos kritikai, tiek patys krikščionys. Prancūzų filosofas Žozefas Ernestas Renanas (Ernest Renan, 1823–1892) Žydų Studijų Draugijos 1883 m. konferencijoje sakė: „Krikščionybė, – sakau, – buvo tik jūsų pranašų tęsinys. Krikščionybės šlovė yra judaizmo šlovė. Taip, pasaulis tapo žydiškas.“ [1]

Vokiškojo  nacional-socializmo grėsmės akivaizdoje popiežius Pijus XI garsioje 1937 m. savo kalboje paskelbė: „Per Kristų ir Kristuje mes savo dvasia esame kilę iš Abraomo […]. Dvasiškai mes visi esame semitai.“ [2]

Ir Frydrichas Nyčė pabrėžė: „Krikščionybė dėl savo žydiškų šaknų ir paaiškinama tik kaip šios dirvos augalas.“ [3] Biblija patvirtina šiuos teiginius. Apaštalas Paulius sakė, kad žmogus, atsivertęs į krikščionybę, tampa Izraelio „šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku“ (Rom 11, 17. ) [4], taigi žydų religijos dalininku.

Ir visai objektyviu mokslo požiūriu, pasak tinklalapio mokslas.lt, krikščionybė „perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaip judaizmo sekta.“ [5] Šv. Paulius Biblijoje paliudijo, kad žydai krikščionybę laikė savo tikėjimo sekta: „Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinama sekta“ (Apd 24, 14; Kosto Burbulio vertimas).  Kuo ši sekta skiriasi nuo klasikinio ortodoksinio judaizmo? Ogi tuo, kad judaizmas yra išskirtinai žydų tautos religija, o krikščionybę galima laikyti kitoms tautoms adaptuotu judaizmu.

Krikščionys tiki, kad per Kristaus auką, panaikinusią Senojo Testamento (toliau ST) „įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais“ (Ef 2, 15), jie yra atskirti nuo judaizmo. Bet atidžiau panagrinėjus Biblijos tekstus matyti, kad judaizmo religinė tradicija niekur nedingo, tik iš ritualinio paviršiaus pasitraukė į dvasinį užnugarį. Kitaip tariant, atsivertėlis mokomas gyventi ne pažodžiui vykdant ritualinius ar kitokius judaizmo priesakus, o vykdant jų vidinę prasmę savyje. Pavyzdžiui, gerai žinomas kūniško apipjaustymo ritualas yra priklausymo žydų tautai ženklas (Pr 17, 10–14), na o kitataučiui kūniškas apipjaustymas nebūtinas – pasak Pauliaus, užtenka po krikšto laikyti save Abraomo palikuonimi (Gal 3, 29), ne: „Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę“ (Rom 2, 29). Taigi, krikščionys, „jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu“ (Kol 2, 11). Šitaip atsivertėlis, „naujasis žydas“ palaipsniui yra vedamas prie judėjiško ritualo esmės.

Kaip tik šitaip „išrinktosios tautos“ mokymas tampa neatskiriama krikščionybės dalis – ji vienintelė yra „teisi“ religija, o jos adeptai krikščionys – vieninteliai „išrinktieji“. Apaštalas Petras atsivertėlius to moko tais pačiais žodžiais, kurie ST buvo skirti žydams. Naujasis Testamentas (1 Pt 2, 9) tiesiog cituoja Senąjį (Iš 19, 5–6; Įst 4, 20; 7, 6; 14, 2): „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis.“ Paulius naujakrikštus tikina: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji“ (Kol 3, 12), nes „Dievas išsirinko jus kaip pirmienas“ (2 Tes 2, 13), tad: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius?“ (Rom 8, 33).

Įgijęs „šventosios tautos karališkosios kunigystės“ statusą, krikščionis vietoj kūniškų ST aukų ant aukuro privalo tam pačiam bibliniam dievui aukoti tiek patį save (savo turtą, jėgas, kančias, gyvenimą ir net gyvybę), tiek kitus, kuriuos turi arba atversti į savo „vienintelį tikrą“ tikėjimą, arba arba sunaikinti [6]. Taip kartu su „išrinktojo“ statusu ST raginamas nuožmus elgesys su kitatikiais pereina į krikščionybę ir tampa neatskiriama jos plėtros bei įsitvirtinimo politikos dalimi. Pavyzdžiui, prakeikimai, kurių savo religiniams oponentams nešykšti NT autoriai, savo kilme yra judėjiški, perimti iš ST, kur jie kunigų buvo sakomi prie aukuro [7].

Krikščioniui kaip, ir judėjui, vieninteliu šventu miestu tampa Jeruzalė, vienintele šventa žeme – Palestina. Krikščionis, kaip ir judėjas, seka tais pačiais žydų tautos pranašų pavyzdžiais (Hbr 11). Per krikštą jis įvedamas į tą patį judėjišką mitą, kurio vaizdiniais nuo šiol imasi gyventi, ir miręs yra palydimas nebe pas savo protėvius, o pas žydų protėvį Abraomą.

Tautos nuolankiai prijunko prie adaptuoto joms svetimo mito, pajuto jame savo pranašumą prieš kitas ir netgi pačios ėmėsi joms jį skleisti. Izraelio judaizmo tyrinėtojas, pats ortodoksinis judėjas Pinhas Polonskis diskusijoje su krikščionimi savo ir kolegų vardu jam primena, jog krikščionybė yra „dukterinė judaizmo religija, skleidžianti žmonijai žydiškus idealus“; žydams nereikia priimti krikščionybės todėl, kad jie yra tarsi tos pačios įmonės „kūrybinis skyrius“, kurios krikščionybė – „marketingo skyrius“, nes „žydai patys skleidimu neužsiima, žydai užsiima kūryba“; krikščionybė – tai „judaizmo išplėtimas pasaulio tautoms“, taigi „krikščionybė – pasaulio tautoms, o ne žydams“; „per Jėzų jūs tam pasijungiate“; „Paulius Jėzaus pagrindu sukūrė sistemą, kuri nežydams leido prisijungti prie žydų medžio“ [8]:

Taigi krikščionys yra „patarnaujantis personalas“ žydų kultūrai ir tapatybei skleisti. O kadangi jie sudaro apie trečdalį pasaulio gyventojų, tai akivaizdu, kad P. Polonskio žodžių priskirti kokiai nors sąmokslo teorijai neišeina. Tad kuo gi judo-krikščionybė taip apžavėjo žmoniją?

Karlas Gustavas Jungas sako, kad „psichika yra galingiausias žmonių pasaulio faktas. Taip, ji yra ir bet kokio žmogiškojo fakto – ir kultūros, ir žudikiško karo motina.“ [9] Pasak Jungo, jos galia kyla iš priešybių įtampos, savyje ji yra indiferentiška ir „priklauso nuo formos, kurią įgyja“ [10]. Kitaip tariant, konflikto pažadinta psichinė jėga gali būti tiek žalinga, naikinanti (karas, nesantaika ir t. t.), tiek ir vaisinga, kurianti (pavyzdžiui, iš skirtingų nuomonių susidūrimo pagarbioje diskusijoje gimusi gilesnė tiesa).

Judo-krikščionybės sau prisiskirtas „išrinktojo“ statusas savaime kitus pažemina, padaro juos antrarūšius, likusius „neišrinktus“. Todėl judo-krikščionybė iš prigimties yra konfliktiška, sėjanti nesantaiką. Vadinamasis pagonis „išrinktajam“ būtinas kaip žemesnis, kurio atžvilgiu būtų galima būti „aukštesniam“. Dėl to jis būtinai turi būti žeminamas ir niekinamas, šitaip jo sąskaita nuolat „pakraunant“ save – įrodant savo „didžią misiją“ ir tuo būdu susireikšminant. Todėl judo-krikščionybė be paliovos kuria įvairiausius suktus „pagonių“ atvertimo ir užvaldymo būdus. O neišvengiamo priešiškumo pažadinta psichinė energija įgauna naikinančią formą – tampa, Jungo žodžiais, „žudikiško karo motina“, tiek kūniško, tiek dvasinio, ką ištisai rodo krikščionybės istorija.

Priešingai negu krikščioniui, iš biblinio mito gavusiam sankciją nuožmiai savo religijos plėtrai, vadinamajam pagoniui išrinktumo sindromas yra visiškai svetimas, o kartu svetimas ir priešiškumas tikybos pagrindu – religija kaip tokia jam nėra pagrindas pulti kitus. Užtat agresijos prasme krikščionybė tikrai yra pranašesnė, kitaip tariant, jos agresija stipriau motyvuota. Tačiau asmeniškai pačiam krikščioniui tai veikia kaip primityvi, žemiausia stabmeldystės forma – jo sąmonė yra taip prikaustyta prie jo niekinamos „pagonybės“, kad be jos tiesiog išsektų. Pasak mitologo Dainiaus Razausko, „krikščionybė be pagonybės negali išbūti. Vos tik kur nors baigiasi pagonybė, krikščionys bemat susipyksta tarpusavyje ir pagonimis pradeda vadinti vieni kitus, kaip katalikai stačiatikius, stačiatikiai su protestantais katalikus ir t. t.“ [11].

Taigi iš judaizmo perimtą „išrinktojo“ statusą, supriešinantį su visais kitatikiais ir taip skatinantį jų „gelbėjimo“ misiją, reikia laikyti esmine krikščionybės plėtros varomąja jėga.

Tautoms adaptuoto judaizmo žmogiškuoju įvaizdžiu tapo paverstas Kristaus asmuo. Jame buvo sutelkta daugybė įvairių tautų mitinių vaizdinių. Be kitų, apie tai yra kalbėjusi K. G. Jungo analitinės psichologijos mokyklos Ciuriche sekėja bei tesėja Marija Luiza fon Franc (Marie-Louise von Franz, 1915–1998): „Apie Kristaus asmenį ilgainiui susitelkė ištisas tinklas vėlyvosios antikos mitinių vaizdinių. Asmeniški Jėzaus Nazariečio bruožai išbluko, o jų vietoje iškilo Dievažmogio vaizdinys, papildytas daugeliu kitų archetipinių simbolių.“ Toliau dar: „Jeigu krikščionybė būtų likusi vietine Mažosios Azijos sekta, ji būtų numirusi kartu su savo mitu, nebūtų pritraukusi kitų motyvų, tapusi taip nugludinta. O ypač nugludinti veikiausiai tampa tie motyvai, kurių branduolinis archetipinis įvykis daro žmonėms didžiausią poveikį“ [12]. Tačiau susitelkusi į dievažmogio vaizdinį, M. L. fon Franc visai neužsimena apie judėjiško mito įtaką krikščionybės plėtrai.

O iš Biblijos akivaizdu, kad būtent judėjiškas mitas kalba apie pasaulinę hegemoniją. Keli pavyzdžiai. Jau Pradžios knygoje (27, 29) Jokūbą, būsimąjį Izraelį, tėvas laimina: „Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys“. Psalmėse (72, 8–10) Saliamonas apie būsimą žydų karalių pranašauja: „Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių. Dykumos klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes. Taršišo ir Salų karaliai mokės jam duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos.“ Toliau (Ps 144, 2) Dovydas apie Dievą sako: „Jis paveda man valdyti tautas“. „Daug tautų ateis ir sakys: Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus, kad pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais. Iš Siono ateis mokymas ir iš Jaruzalės Viešpaties žodis“ (Mich 4, 2). Apreiškime Jonui (21, 26) apie dangiškosios Jeruzalės miestą sakoma, kad „į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“. Ir t. t.

Taigi vietinės reikšmės Artimųjų Rytų judėjų religija šimtmečius puoselėjo megalomanišką savojo išrinktumo ir plėšrų visų kitų užvaldymo geismą, kuris ir suveikė per krikščionybę. Suveikė greičiau spontaniškai, pasąmoningai nei valingai. Juk mitiniai vaizdinai ieško nuolydžio per nesąmoningą žmogaus psichikos pusę, o protas tik paskui juos apmąsto. Istorija parodė, kad judo-krikščionybė nėra vien dirbtinis politinis ar socialinis darinys, o išties archetipinė arba, jos pačios terminais kalbant, apreikšta religija. Todėl ją galima būtų laikyti žydų tautos kolektyvinės užsąmonės apraiška, judėjų elito paskleista per Paulių ir kitus NT autorius, nuoširdžiai tikėjusius savo išrinktumu ir išskirtine misija.

Tačiau ne viskas, kas ateina iš mitinio pasaulio ir daro žmogui numinozinį poveikį, yra vertinga. Taip, daugybė tautų buvo sugundytos abraomiškuoju „išrinktumu“ bei „teisumu“ ir už tai atsidavė svetimos tautos mitinei tradicijai. Už savimeilišką pranašumo prieš kitus jausmą (nors ir su privalomu kaltės priedu) teko atiduoti savąją tautinę tapatybę.

Todėl galima daryti prielaidą, kad lemiamas branduolinis krikščionybės galios šaltinis yra visai ne dievažmogio Kristaus vaizdinys, o būtent abraomiškosios tradicijos išrinktumo ir dominavimo fantazija. Iš tikrųjų, pasak Ž. E. Renano, „pasaulis tapo žydiškas“. Vadinasi, mirštančio ir prisikeliančio dievo bei kiti įvairių tautų mitai tėra antraeiliai ir panaudoti tik kaip jaukas žmogaus pasąmonei užkabinti, kaip priemonė į visas tautas įdiegti vieną.

Kad ir kaip krikščionybėje būtų maskuojamas judaizmas, jis kaip buvo, taip ir tebėra neišvengiamas. Krikščionis kaip buvo, taip ir tebėra, Pauliaus žodžiais tariant, įskiepytas į žydų tautą, ir skaitydamas Bibliją ar klausydamas bažnytinių pamokslų, kasdien „susileidžia“ jos ideologijos dozę. Sunku susilaikyti, juk du tūkstančius metų ji visaip brukama ir diegiama, ir rimbu, ir meduoliu. Nors induizmas ir budizmas su tuo iš pat karto puikiausiai susitvarkė: tiesiog atskyrė Kristų nuo žydų tradicijos ir perkėlė į savo dirvą, tiksliau – sudaigino savo dirvoje kaip savą prigimtinį archetipą. Taip induizme Kristus tapo Višnaus avatara (viena iš apraiškų), o budizme –vienu iš bodhisatvų (žmonėms tarnauti pasišventusių nubudusiųjų).

Pasak M. L. fon Franc, Kristus, nors ir neša gerąją naujieną, yra tas pats senas mirštantis ir prisikeliantis dievas, koks buvo egiptiečių Osiris, trakų bei graikų Dionisas ir daugelis kitų. „Skirtingi variantai – tai skirtinga to paties archetipo išraiška“, o „archetipinių žmogaus psichikos pagrindų hipotezė daugelį tokių klausimų supaprastina, ir leistis į neišbrendamus ginčus dėl religinių mitų nebėra reikalo.“ [13] Senajame lietuvių tikėjime Kristų šiuo atžvilgiu iš dalies atitinka linų dievas Vaižgantas, kenčiantis, mirštantis (linų dorojimas) ir prisikeliantis nauja – kultūrine kokybe (drobė). O kartu tai simbolizuoja žmogaus vidinį augimą, sielos raidą, aprašytą puikiame jungiškosios krypties psichoterapeutės Eglės Minelgaitės-Beinorienės straipsnyje „Lino alchemija“ [14]. Taigi turime savą, tautišką mirties ir prisikėlimo simbolį, sutelkiantį vidiniam darbui galintį (jei tik būtų deramai įdirbtas ir išplėtotas) tapti ryškia mūsų dvasinio gyvenimo gaire, ugdančia sielą, o ne pajungiančia ją svetimai tradicijai.

Dar vienas būdas sugrįžti iš ideologinės tremties į savo tautą – tai senojo prigimtino tikėjimo ritualai. Jų šaltinis, pasak M. L. fon Franc, „archetipų pasaulio įsikišimas į kolektyvinę genties sąmonę, tarpininkaujant asmeniui“ [15]. Archetipinis užsąmoninis vaizdinys gali pasireikšti sapne arba vaizduotėje. Fon Franc sako: „Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta šią psichinę tikrovę išgyvena savaip“ [16]. Žydų tauta krikščionybės kūrimosi laikotarpiu ją irgi išgyveno savaip. NT apstu regėjimų, vadinamų apreiškimais, kurių pagrindu susiformavo krikšto, eucharistijos ir kiti ritualai, įjungiantys žmogų į hebrajų tauta ir joje laikantys. Vadinasi, elgdamasis  pagal savo tautos tūkstantmečiais brandintus religinius vaizdinius ir jų pagrindu rekonstruotus, aktyvios vaizduotės ar sapno metu patirtus ritualus žmogus turi galimybę į ją sugrįžti. Štai kodėl Biblija įsako naikinti „pagoniškų“ ritualų vietas: „Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje, nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta“ (Įst 7, 5, 6). O atsimetėliai gąsdinami pragaro bausmėmis. Ir kaipgi kitaip, juk jie dar ims ir ištrūks iš judėjiškojo mito gniaužtų, taps jam nebepavaldūs!

Lietuvių senojo tikėjimo bendruomenės „Romuva“ religinėse šventėse dalyvauja žmonės, laikantys Kristų savo dvasiniu mokytoju. Niekas jų neverčia keisti savo pažiūrų, kaip tai daro uolūs judo-krikščionys. Juk pats dalyvavimas rituale persmelkia žmogų šakniniu tautos dvasingumu, savaime panaikinančiu primestą nuodėmingumą ir svetimos tautinės tapatybės likučius, vis tiek juk niekad iš tikrųjų neprigyjančius…

Tada nė į galvą nebeateis šventa laikyti tik vienos tolimos tautos tėviškę – juk visa Žemė yra šventa! Tad mūsų, neišskiriant kitų, – irgi. Ir į piligriminę kelionę bus galima keliauti ne į Izraelį, o į žemaičių Šatriją ar aukštaičių Ledakalnį – pasirodys, kad mūsų žemė pilna šventų vietų! Kaip Indija – indams, Japonija – japonams ir t. t. O kartu ir mums visiems vienų kitiems, gyvenantiems tarpusavio pagarboje ir lygybėje po vienodai visiems aukštu dangumi. Tik krikščionims jų žemė tėra antrarūšė, nešventa, todėl neva reikalinga nepaliaujamo „pašventinimo“ visokiais kryžiais, Marijų ir kitų šventųjų stabais. Šventa žemė krikščionims taip ir lieka tik „pažadėta“. Kaip ir judėjams. Taigi – judo-krikščionims.

Nuorodos

[1] https://journals.openedition.org/rhr/7835#text, p. 34.

[2] Ten pat, p. 97.

[3] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 537.

[4] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[5] https://mokslai.lt/referatai/sociologija/sociologijos-paskaitu-konspektai.html.

[6] http://alkas.lt/2017/11/29/g-burneika-kanibalizmas-ir-zmoniu-aukojimas-biblijoje/.

[7] http://alkas.lt/2019/01/15/g-burneika-prakeikimas-aukojimas-jahvei/.

[8] https://www.youtube.com/watch?v=pBpzqu-_H8I.

[9] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 138.

[10]  Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Mari raštai, p. 74 ir 66.

[11] http://alkas.lt/2019/12/05/d-razauskas-krikscionybe-sukonstravo-pagonybe-kaip-savo-seseli-kaip-tamsiaja-savo-puse/.

[12] Marija Luiza fon Franc. Pasakų kilmė, Būdas, 2019, Nr. 4, p. 80.

[13] Ten pat.

[14] Eglė Mielgaitė-Beinorienė. Lino alchemija, Liaudies kultūra, 2018, Nr. 5.

[15] Marija Luiza fon Franc. Pasakų kilmė, p. 82.

[16] Ten pat, p. 69.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

39 komentarai

  1. Tvankstas:

    Mano pasisakymą su Naglio Daubaro (G. Burneikos sūnus, pasipiktinęs tėvo sugebėjimu gyventi iš vis keičiamų tikėjimų propagandos) paatviravimu ištrynė Alko cenzūra – G. Burneika yra Alko ŠVENTASIS.

  2. Tvankstas:

    Yra Youtube, ieškoti : Naglis Daubaras.

  3. Rimgaudas:

    Būčiau nesąžiningas, jeigu, Gintarui pasakius vieną nuomonę apie Vaižganto kaip dievaičio kilmės šaknis, nepasakyčiau kitą.
    Pažvelgę į lietuvių mitologijoje parašytą tekstą (LM, t. 1, p.71, leid. Mintis, Vilnius/1995), skaitome: “Vaižgantas – dievaitis, kuris rūpinosi linų auginimu . Linininkystė Lietuvoje siekia žilą senovę: atrodo, šis, pasak Linėjaus, naudingiausias augalas, kuris Egipteyra laukinis, lietuvių žemėje bus suradęs antrąją tėvynę ir čia užauga gražesnis negu kituose kraštuose; mokėjimas auginti linus taip pat siekia seniausius lietuvių tautos laikus. Kur tiktai kas sutikdavo jų genčių, ten rasdavo ir klęstinčią linininkystę: diakonas Paulius Varnefridas, aprašęs longobardų istoriją, sako matęs herulų žemėje žaliuojančius linų laukus. Tiesą pasakius, kai pietiniai europiečiai dar nesiuvo drabužių iš lino drobių, lietuvaitės jau vaikščiojo pasipuošusios gražiais baltais ir raštuotais lininiais drabužiais, o vasarą ir vyrai, kaip liudija Dusburgietis, vilkėdavę tik lininiais drabužiais. O XV a. pradžioje, kai prancūzų karalienė Izabelė, karaliaus Karolio VI žmona, didžiausia Prancūzijos puošeiva, pradėjo vilkėti drobinius drabužius, Lietuvoje jau buvo plačiai paplitę gelunbės drabužiai, lig tol buvę prabangos dalykas”.
    Pridėsiu, kad Egiptas su linais, pasitraukus aisčiams nuo ledynmečio Šiaurinę Afriką, baltų gentims buvo žinomas ir tuo, kad iš jo, kaip pluoštinio augalo, jie gamino popierių (papirusą), kurį ir dabar tebegamina iš Baltarusijos atvykę meistrai senųjų amatų mugėjeTrakuose: porą lakštų ir man padovanojo.
    Manyčiau, kad Vaižgantas (Waisgautis – vok. Weiss + gautis = Baltgautis), iš lino gaunantis baltą drobę arba popieriaus lakštą dievaitis, atspindi linų auginimo, džiovinimo, vėlimo, iki gaunant žaliavą, technologiją atspindintis dievaitis. Apeigos su dainomis ir šokiais, kurias atlikdavo senieji baltai prie aukuro, atspinėdavo minėtų technologijų eigą.
    Palyginimui – ciklonas yra platus oro sūkūrys, kurio viduryje yra uždara žemo slėgio sritis, todėl vėjai pučia iš jo pakraščių į centrą. Baltai, o ypač pajūryje, mariose arba jūroje, šį cikloną vadindavo dievaičiu Bangpūčiu. Tik tiek.

    • Kitas praeivis:

      Kaip čia gražiai aprašėte apie liną p Rimgaudai . Ačiū . Gal galite patikslinti kokios rūšies būtent buvo auginami linai Lietuvoje ir tie laukai linų mėlynuodavo dirbant naudojant lydiminę ar dirvoninę žemės apdirbimo būdą ? Gal yra archeologinių radinių Lietuvos teritorijose su linų augimo apdirbimo technologijomis , sėklos ?
      O gal įkapėse rasti lino medžiagos likučiai , pagal kurią galima nustatyti amžių ?
      Taip smalsu pasidarė. O dar gal galėtumėte paaiškinti , kaip tie Aisčiai nuo ledynmečio traukėsi į Šiaurės Afriką ? Ar keliavo per Alpes , Italiją ir kėlėsi per jūrą ? Ar per Giblartarą ? O gal per Balkanus ir Mažają Aziją ? Tikrai būtų įdomu sužinoti apie jų klajones. Ačiū
      Vistiek išliko kažkokios stovyklavietės ar kita pasitraukimo pėdsakai archeologijoje. Tikrai būtų įdomu sužinoti.

  4. Klausimelis:

    Fiureris ir bolsevikai nekente kataliku. Kodel?

  5. Tvankstas:

    2018.08.17 paskaita lyg Budulio yra Alko APAŠTALO kalba ?

    • Kęstutis:

      Ir ko jūs taip karščiuojatės? O kaip straipsnis?

      • Tvankstas:

        Tai ta paskaita apie ‘chamus lietuvius’ nurašoma kaip geras darbas baltų senojo tikėjimo pagrindams kurti ? Lietuviai arijai buvo lietuviai chamai ?
        Bus ir šio straipsnio atskirų sakinių paaiškinimas.

        • Kęstutis:

          Aš tos paskaitos negirdėjau, vertinu straipsnį, o ir visi kiti, kas skaitys, vertins tik straipsnį. Dar spėjau paskaityti ir tuos ištrintus atsiliepimus, tikrai man nesuprantama – kam taip karščiuotis…

          • Tvankstas:

            G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (45)
            2018 08 17 13:21 ——- galima pasiklausyti paskaitos 2018.08.15 per baltų tikėjimo sueigą.
            Norėčiau paskaityti Jūsų, Kęstuti, įspūdžius.

            • Kęstutis:

              Po darbų ir paklausysiu..

              • Kęstutis:

                Na nusistačiau laiką 13:21, vėliau 1 31 21 nieko. Atsiminiau, kad šią paskaitą klausiausi ir man tada lyg ir niekas neužkliuvo, paskaita kaip paskaita, retai aš viską priimu besąlygiškai, bet jei jau į tą pusę, tai į tą… Perklausyti viską ir susirasti “chamus lietuvius” kokiame santykyje tai suskambėjo – neturiu kol kas galimybių…

                • Tvankstas:

                  h ttp s://www.youtube.com/watch?v=GGVW2byRa9Y, tai aiškiausiai kalbantis Gintaras Burneika , iš Youtube teksto : ‘privalom turėti “Jokūbo charakterį”, tai reiškia ž… bruožus! (Jokūbas – asmuo iš kurio kilo ž…. .) Sako, kad privalom mokytis kaip ž…. apgaudinėti !!! О lietuviai yra chamų tauta!’ Nuo įrašo pradžios iki 1min.27sec.
                  Tai ne klastotė, tai paprasčiausia tiesa apie Gintarą Burneiką, jo paties balsu pasakyta.
                  Kam reikalinga Alkui tai slėpti ? Nesuprantu, kodėl toks šarlatanas tapo Alko šventuoju ?

                  • Kęstutis:

                    Tai ne tą paskaitą klausiau… Na pasakė, kad lietuvių tauta yra “chamų” tauta, aš taip nepasakyčiau viešai niekur ir niekada, kiti taip gali leisti sau pasakyti norėdami “pariebinti” savo pasisakymus. Reikia pripažinti, kad nebuvo tai piktai pasakyta kaip neginčijama tiesa, nes ši mintis skambėtų visuose jo pasisakymuose – ar dar kur nors tai nuskambėjo jo pasisakymuose??? O ir kam taip nebuvo atsitikę – ėmė žmogus ir nusišnekėjo… Ar po tokio nusišnekėjimo – mirties bausmė? Na toliau jo šios paskaitos nebeklausiau, negaliu kaip nors vertinti… Iš kitos pusės Burneika atėjo iš krikščionybės, o tai kaip išsikapstyti iš alkoholizmo liūno – iki gyvenimo pabaigos lieki su įkaltomis krikščioniškomis baimėmis, kurios priklausomai nuo aplinkybių, gali peraugti ir į piktumus prieš bet ką… Tas kas save laiko krikščioniu, bet dar ne ž-du vienareikšmiškai – chamas, nes jis pripažįsta pats sau pasąmoningai, jog tai, kad jam tenka garbinti nuolatos “išrinktąją” tautą rodo, kad jis pats yra atstumtosios tautos atstovas, jis ant savo galvos turi poną kurį net pats Dievas jam pastatė…Toliau turėtų sekti ir sekančios kaip ir visai logiškos išvados – visi lietuviai krikščionys yra chamai. Santykis ant kiek lietuviai chamai, tiek kiek Lietuvoje yra lietuvių save laikančių krikščionimis ir dar pridėjus, prie to pačio, kitų nelietuviškų tikėjimų atstovus. Likusieji netikintys, bet besigėdijantys savo lietuvybės lietuviai irgi prie tų pačių… Tai būtų tokie greitieji pamąstymai apie “chamus ant Lietuvos” ir Burneikos paskaitą, greičiausiai su alumi… Nekalčiau jo taip iš karto “prie kryžiaus”…

      • Tvankstas:

        Yra kūno kalba : akys, veidas, ir t.t.
        Man visada reikia pamatyti autoriaus nuotrauką ar tapytą portretą (senovės veikėjų ne kiekvieną galima vertinti, nebent tuo pačiu laiku gyvenusio su tapytoju / piešėju) – kūno kalba, pirmiausia akys, labai daug pasako apie pasakojamą turinį.
        Žvelgdamas Į G. Burneiką – pasitikėti negaliu, žvelgdamas į D. Razauską – pasitikėti galiu.

        • Kęstutis:

          Bet skaitytojai vertins straipsnį, o ne kūno kalbą… Be to kaista, kad dedat nuorodą jo nabagėlio sūnaus, kuris anot Razausko – tėvą motiną įduotų inkvizicijai…

          • Tvankstas:

            Turi būti išklausytos abi pusės – sūnus tik perspėjo žmones, kad tėvas iš šokinėjimo per tikėjimus gyvena be medžiaginio rūpesčio.
            Sūnaus kūno kalba yra atitinkanti jo žodžius.
            Kaip ir tėvo, gyvenantį savo gyvenimą kelyje per tikėjimus.
            Paskaita 2018.08.17 paaiškina, kad vidinės kultūros stoka ir chamiškas kalbėjimas yra įtartinas vertinant straipsnius.
            Kodėl taip per jėgą, lyg pagal užsakymą, kalba ?

            • Kęstutis:

              O tai kiek ten tų tikėjimų buvo? Be to nei per jėga, nei pagal užsakymą… Paskutinis Burneikos straipsnis jau buvo tikrai seniai, gal metai?

              • Tvankstas:

                Pažiūrėkite ir paklausykite paskaitą 2018.08.15 / įkelta 2018.08.17 – daviau nuorodą, galėsime pasidalinti įspūdžiais, pratęsti pokalbį.

                • Ėjau pro šalį:

                  Gal kas nors žinote ar tai kas apie Burneiką sakoma žemiau esančiame komentare yra tikra?

                  Titas Purvaneckas:
                  2018 09 02 13:09 | IP adresas: 84.15.185.84
                  “Na, gerai pažįstu Burneikos sūnų,kuris tvirtina,kad šis žmogus jokios tiesos neieško,bet laksto visą gyvenimą iš religijos į religiją,siekdamas tarp jų suburti sau pavaldžią grupę.Buvo sekmininkas,paskui tapo musulmonu sunitu,paskui musulmonu vahabitu,paskui sufijumi,paskui,kūrė koranitų sektą ,paskuivėl atsivertė į krikščionybę ir tapo baptistu,paskui evangeliku apaštalų dvasioj ir kažkelintą kartą persikrikštijo,paskui tapo septintos dienos adventistu,dabar tapo romuviečiu.Ai,dar vienu metu Burneika skelbė mokymą panašų į jehovistų.Įdomiausia,kad vusose jis viešai skelbdavo tą mokymą,kuriam tuo metu priklausė.Daugybė žmonių šį žmogų pažinoję laiko jį nestabiliu .Sūnus pasakoja,kad dar nesenai Burneika buvo Putino ir Rusijos fanas,džiūgavo kai okupavo Krymą,žemino lietuvius,dabar staiga tampa tautiškas.Netiki tokiu progresu,net jo artimieji.”

                  • Kęstutis:

                    “Titas Purvaneckas” – toks neapykantos Romuvai pritvinkęs veikėjas, labai panašus į čia besireiškianti “diedą” – tos pačios klaidos ir tie patys pasityčiojimai – “dievai pyzius, kriuksis…”. Tai arba čia tas pats “pyzius” arba jie abu iš tos pačios “pyyyyp… ės”. Burneikos sūnus, tai visiškas dvasinis ubagėlis, manieros kaip LGBT veikėjo… Neteiskime žmogaus nuolatos už tuos pačius nusikaltimus, neturėkime išankstinės nuomonės, kitaip nepastebėsime vykstančių pokyčių žmonėse, o gyvenime būna ir taip, kad žmogus pasikeičią. Nors Burneikos asmeninio gyvenimo nežinau, bet jis man ir visiškai neįdomus, skaitau ką jis pateikią. Bibliją rašė gal būt visiški iškrypėliai, bet 1 mljrd. žmonių tai laiko šventraščiu, o kas ten juos žino – kas rašė ir kaip ten buvo…

                    • Ėjau pro šalį:

                      Teisti, neteisti, aš visai ne to klausiau. Man Burneika kaip paskaitininkas visiškai neįdomus, kažkada mėginau jo klausyti, neištvėriau ir dešimties minučių. Nepatiko nei jis pats, nei ką jis kalba, nei kaip kalba, tiesiog eilinis diletantas. O jei kam patinka tegul klauso.
                      Tiesiog sau norėjau sužinoti, ar minimas žmogus iš tikrųjų keičia tikėjimus kaip kojines.

                    • Kęstutis:

                      O tai kam jums Burneikos gyvenimo “cv”, jei jis jums neįdomus kaip paskaitininkas? Keistokas domėjimasis… Aš asmeniškai jo nepažįstų ir nieko apie jį nežinau. O Tikėjimai čia tik du – judomasonizmo atmainos ir protėvių tikėjimas…

  6. Rimgaudas:

    Kitam Praeiviui.
    Pacituotus tekstus apie liną (Linum usitatissimum) lietuviuose parašė Linėjus ir Paulus Diaconus. Paaiškinimą, kaip aisčiai (baltai) nuo ledynmečio traukėsi į Šiaurės Afriką ir po to grįžo atgal, galite paskaityti per google XVII. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ – KELIONINIS LIETUVIŲ EPAS. Daugybę šios kelionės ištraukų ir invariacijų (lietuviuose 185 vnt., latviuose 87 vnt., Pabaltijo finų 22 vnt., slavuose 37 vnt., romanuose 2 vnt., tiurkuose 6 vnt.) galite paskaityti Leonardo Saukos parengtame tritomyje “Eglė žalčių karalienė” (LLTI, Vilnius/2008). Raštiški aisčių lietuvių buvimo Europoje ir Egipte liudijimai yra Juozo Šeimio knygose “Gališkos runos”, leid. TeleSATpressa, Marijampolė/2003 ir “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”, leid. Piko valanda, Marijampolė/2006. Aisčių, aistijų buvimo faktą Europos geografinėse platumose aprašo Romos imperijos istorikas P. K. Tacitas. Šiomis dienomis apie aisčius (baltus) ne vieną knygą yra parašęs archeologas, istorijos mokslų daktaras akademikas Eugenijus Jovaiša. Daiktinis lietuvių ryšio su šiaurine Afrika įrodymas yra akmuo su runomis, kuris stovi Marijampolėje su perskaitytu ant jo užrašu “Litų Nilo gija esi tu”.
    Kalbant apie Gintaro Burneikos straipsnį, derėtų suprasti, kad ne jo kaltė, jog esame invazinių kultūrų gniaužtuose ir akademinėje veikloje dažnas privalome kraipytis tų kultūrų diktuojamuose rėmuose.

  7. Tvankstas:

    Citata : “Vokiškojo nacional-socializmo grėsmės akivaizdoje popiežius Pijus XI garsioje 1937 m. savo kalboje paskelbė: „Per Kristų ir Kristuje mes savo dvasia esame kilę iš Abraomo […]. Dvasiškai mes visi esame semitai.“”
    Ištraukta citata iš laikotarpio, kuriame popiežius Pijus XI numatė artėjančias II pasaulinio karo nelaimes su žydų galimu naikinimu (jis buvo, bet ne holokausto industrijos mastais).
    Pijus XI, tuomet Vatikano nuncijus, buvo Varšuvoje, kai Tuchačevskio RA apsupinėjo miestą, buvo ‘stebuklo prie Vislos’ liudininku.
    Pijus XI (ir Pijus XII) neabejotinai buvo skaitę kun. J.Pranaičio ‘The Talmud Unmasked’, 1913 m. ekspertizės išvadas, Čilės kard. J. Caro Rodriguez ‘El Misterio de la Masoneria’, dar eilę knygų ir straipsnių šia tema.
    Matė, kaip A. Hitleris buvo atvestas į valdžią Komintern / Stalinui įsakius VKP balsuoti už NSDAP, matė glaudų bendradarbiavimą tarp Vokietijos ir SSSR 1933-37 m., matė ir Ž..ijos paskelbtą 1933 m. karą Vokietijai ir klausėsi aistringo to karo propagandininko A. Einstein.
    Pijus XI kreipėsi į krikščionių sąžinę, siekdamas išgelbėti judėjus, neprisidėti prie aklo keršto veiksmų. To pat laikėsi ir Pijus XII nuo 1938 m.
    Labai lengva ištraukti pliką citatą ir ja mojuoti, bet žinant tų dienų artėjančios negandos nuojautą, tai yra išmintingas kreipimasis į krikščionis.

  8. Tvankstas:

    Citata : “Karlas Gustavas Jungas sako, kad „psichika yra galingiausias žmonių pasaulio faktas. Taip, ji yra ir bet kokio žmogiškojo fakto – ir kultūros, ir žudikiško karo motina.“ [9] Pasak Jungo, jos galia kyla iš priešybių įtampos, savyje ji yra indiferentiška ir „priklauso nuo formos, kurią įgyja“.”
    F. Dostojevskis aiškiai aprašė krikščionybės saldumą : nuodėmė ir atgaila.
    Krikščionybė slinko tai nešdama lietuviakalbiams arijams, kurie neturėjo supratimo apie atgailą po nuodėmės : jei atlikai nuodėmę, tai pasikark arba bėk kur akys veda, tam sakalais gaudė nuodėminguosius ir esant kaimynų vergovės poreikiui, pardavinėjo kaip vergus.
    Labai stipriai susikirto arijai ir krikščionys Š. Afrikoje 5 amžiuje, kur Šv. Augustinas turėjo rūpesčio įrodinėjimams, o lietuviakalbiai vanduliai savo darbais ir elgesiu tiesiog amžiams suniekino Šv. Augustino mintis, kaip atitrūkusias nuo žmogiškojo padorumo, kas yra gėda dviveidiškam Bažnyčios mokymui, tuo labiau po visiško išnaikinimo dar tyčiotis ir šmeižti.
    Krikščionybė su nuodėme ir atgaila atrišo žmogui saldžiąją galimybę kasdienybėje išleisti iš savęs gyvulį, kas atitinka talmudinį mokymą : gojus yra gyvulys.

  9. Kitas skaitytojas:

    Tvankstai,jūs kaip doras”ne pagonis” lengvabūdiškai patiklus.Na čia toks matomai stilius.Patikrinkit save,Ar gyvenime taip niekada ir nesate pakeitęs įsitikinimų?Tūlas krikščionis negali keistis,jis stabmeldiškai davęs priesaiką”nieko daugiau,negu parašyta”!Jums priimtinesnė jo sūnaus,kuris tebėra sektos adeptas,kuri ,”choru”prakeikė Burneiką,kad paliko adventizmą,nuomonė.Jie dabar kenkia visais įmanomais būdais,šmeižtas čia “groja pirmu smuiku”. Čia ne taip sunku pastebėti,nebent jūs vienas iš jų,tada klausimų nekyla.

  10. Tvankstas:

    Kęstučiui ir kitiems man prieštaraujantiems.
    Ginčas visada nagrinėjamas (Aristotelis, ‘Prieš sofistų nukrypimus’), kai siekiama nustatyti tiesą ir remiamasi pirmiausia objektyviais įrodymais. Šiuo atveju G. Burneikos paskaita 2018.08.15/ įdėta 2018.08.17 ir jo sūnaus skelbiamu G. Burneikos pasakojimu 2019.02.14.
    Negaliu aiškinti viešai akių ir kūno kalbą 2018.08.15 paskaitoje, man daug pasakanti.
    Negaliu aiškinti ir balsu išreiškiamus jausmingumus 2019.02.14 įraše, kurie labai daug man pasakantys.
    2019.02.14 įraše G.Burneika neabejotinai tyčiojasi iš lietuvių, vadindamas chamais.
    Sovietiniais laikais neteko girdėti iš jokio lietuvio spaliuko, pionieriaus, komjaunuolio, komunisto tokių ar panašių žodžių apie lietuvių tautą.
    Kaip reikia nužmogėti, kad ‘lietuviai chamai’ įvardinti visą tautą be jokios išimties, girdime ‘lietuviai yra ž..šaudžiai’ tokiu pačiu pasityčiojančiu tonu.
    2018.08.17 paskaitoje tenka stebėti romaus avinėlio skranda pasislėpusio, bet bėgiojančiomis nerimasties apimtomis akimis, taikingu saldžiu balsu gražbyliaujančio pasakoriaus lyg baltų tikėjimo apaštalo. Šiaip lygis kai kokios sektos pamokslininko, ieškančio naivių avelių bent dešimtinę nešti kas mėnesį.
    Negi J. Vaiškūnas neturi galimybės pasikviesti dviejų ar trijų mokslininkų, kurie pakalbėtų dalykiškai ?
    Dabar klausimas – kodėl G. Burneika viešai lietuvius chamais išvadinęs viešai neatsiprašo lietuvių chamų iki 2020.03.26, kodėl neišpažįsta nuodėmę ir kodėl net nesiruošia atgailauti ?
    Senasis lietuvių tikėjimas nežinojo nuodėmės atleidimo, atlikęs nuodėmę turėjo pasikarti arba bėgti, kur akys veda, nes kitaip bus pagautas (su sakalais) ir parduotas į vergiją.
    Sektantai yra labai pavydūs, kerštingi savo atsimetėliams, bet tai tėra vidinis jų reikalas, jų meilės – nemeilės subjektyvus šiknų klapatas – koks skirtumas, ką kalba Naglis Daubaras ar Titas Purvaneckas, ar G. Burneika vieni apie kitus.
    Esmė šioje G. Burneikos byloje – iš dviejų įrašų gaunamas objektyvus G. Burneikos požiūris į lietuvius – lietuviai chamai – ir jo išmokta tiesa iš jo aukštinamų ž… – meluoti ir apgaudinėti.

    • Kęstutis:

      Aš jums nepriekaištauju dėl nuomonės pateikimo, bet kam taip karščiuotis? Nepergyvenu, jei Burneika pasirodys apsimetėlis, tikrai dabar tai neteigiu, bus kaip su Vaišvila – ėmė ir atsiskleidė. Išgirsiu dar kelis kartus mėginimus programuoti pasąmonę (nors iš dalies jis ir teisus – išdėsčiau savo nuomonę), prisidėsiu prie jūsų. Bet kol kas – trūkstą jo piktybinės veiklos įrodymų…

  11. Kitas praeivis:

    To Tvankstas

    Tai kad jūsų komentarai gerbiamasis , neretai būna ” užgaulūs ” ir ” chamiški ” kitai , jūsų požiūrio neatitinkančias nuomonei.
    Man , esančiam jaunesniam už jus , tikrai nesmagu auklėti vyresnį.
    Bet gal pradėkite nuo savęs.
    1923m surašymo duomenimis , Lietuvoje , 90% gyventojų gyveno kaime.
    1939-1953 didžiosios dalies kultūringų ir inteligentiškų žmonių tauta neteko fiziškai.
    Na , tad tam yra objektyvios priežastys. Jeigu turite argumentų, galite paneigti , bet be įžeidinėjimų.

  12. Kitas skaitytojas:

    Kažkas yra išvadinęs lietuvius runkeliais…?

  13. 1317:

    Argi nepastebėjote, kad Burneika, kaip žmogus nėra adekvatus ? Čia vienoje paskaitoje už lietuvybę, už lietuvius, tautos šaknis, kitoje jau, jam lietuviai – chamai, laimina visus Jėzaus vardu. Kaip galima į tokį rimtai žiūrėti ? Tvankstas teisus – pritariu jam.

  14. Kitas skaitytojas:

    Žmogui,užstrigusiam psichinio vystymosi raidoj,viskas bus neadekvatu.G.Jungas tai įvardina kaip suaugusio,dar neišsiritusio iš vystyklų,stoviu.Tik dabar jis kakoja ne į vystyklus,o ant kitų ir galvoja,kad kaka tepliodamas kitus,pats išlieka nesusitepęs.Pauostykit savo rankas;galbūt tai visai adekvatu.Kol kas nieko,prasilenkiančio su sveiku protu Burneikos straipsniuose nematau,na o sektantiniuose pasisakymuose…Tačiau sekta ir yra sekta,ten kitaip negali,nes negali turėt savo nuomonės,turi kalbėt dievo žodžius,taip,kaip parašyta ir viskas.

  15. 1317:

    Jeigu jau Burneika jums ne sekta, tai akivaizdu, kad turite didelių bėdų su archeotipais ir dar didesnių su morale.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: