Dizainerė R. Budvilaitienė tautiniam rūbui suteikė šiuolaikinės mados pojūtį: siūlo puoštis kasdien

Turbūt nėra nei vieno mados kūrėjo, kuris savo kelyje nebūtų vienaip ar kitaip prisilietęs prie tautiškos temos ir nebandęs jos atspindėti savo kūryboje. Šio bandymo ėmėsi ir dizainerė bei mados namų „Reda Couture“ įkūrėja Reda Budvilaitienė, kuri artėjant Kovo 11-ajai pristato savaip perkurtas lietuviškas tautines sukneles. Dizainerės manymu, bėgant metams šis rūbas išlieka ne ką mažiau svarbus, o paliestas šiuolaikinės mados gali būti ypač gražus bei stilingas.

Kai prieš kone pusmetį Lietuvos atstovė varžytuvėse „Mrs Globe 2020“ Gretė Brokienė kreipėsi į R. Budvilaitienę su prašymu sukurti drabužį, pristatantį mūsų šalį, dizainerė nesitikėjo, jog tai įkvėps atgaivinti tautinio drabužio žinias ir sukurti ne vieną, o kelis modelius.

„Tuosyk labai apsidžiaugiau, jog Gretė patikėjo man tokią svarbią užduotį. Varžytuvėms sukūriau Suvalkijos krašto prijuosčių motyvais – įspūdingomis suvalkietiškomis lelijomis – puoštą suknią. Jai panaudota specialiai rankomis austa medžiaga. Rezultatas paliko įspūdį ir pačiai Gretei, išdidžiai pristačiusiai mūsų Lietuvą Kinijoje vykusiose varžytuvėse“, – pasakoja R. Budvilaitienė.

Tačiau didžiausias kūrybos džiaugsmas, pasak pačios dizainerės, užvaldė tada, kai kuriant šią išskirtinę suknelę, viduje užgimė seni jausmai ir noras ne tik prikelti, bet ir įgyvendinti žinias apie tautinį drabužį.

„Nuo vaikystės jaučiu ryšį su tautiniais rūbais, etnokultūra. Mano seneliai augino avis, močiutė verpė, mezgė, siuvinėjo. Žiemą, pasibaigus lauko darbams, kaime atgimdavo amatai. Jautru prisiminti vaikystę Panemunėje, Jurbarke, kai močiutė sodindavosi šalia pašyti vilnos, mokė verpti, megzti. Vaikystėje atostogas leisdavau kaime, todėl šie įgūdžiai manyje tarsi užprogramuoti. Vėliau, studijuodama dizainą, turėjau galimybę rimčiau susipažinti su teorine tautinio rūbo dalimi, analizuoti skirtingų regionų ypatumus ir detales. Todėl sukūrus vieną suknelę, labai organiškai dienos šviesą išvydo dar keli drabužiai“, – džiaugiasi dizainerė.

Dizainerės teigimu, sukurtos naujoviškos tautinės suknelės atspindi mūsų tautinio drabužio identitetą ir yra tinkamos puoštis tiek kasdien, tiek svarbių švenčių proga.

Šios suknelės, pasak R. Budvilaitienės, nėra konkretų regioną atvaizduojantys tradiciniai drabužiai. Dizainerė įkvėpimo sėmėsi darsyk peržvelgusi visą tautinio drabužio istoriją, atrinkdama jai labiausiai patikusias detales bei pridėdama šiuolaikinės mados detalių.

„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad XIX a. pab. ir XIX a. pr. tiek vyrų, tiek moterų tautiniai drabužiai buvo labai panašūs. Moteriškuosiuose vyravo sijonai ir jų sluoksniavimas, marškiniai, liemenės, sermėgos, skaros, galvos apdangalai. Tačiau panagrinėjus giliau, net plika akimi matyti Lietuvos etnografinių regionų spalvinės gamos, audimo, siuvinėjimų raštų bei ornamentų skirtumai. Jie atspindėjo kultūrinę ir regioninę įvairovę. Pavyzdžiui, ryškūs žemaičių moterų sijonų dryžiai, dažnai išausti nesimetrišku raportu, o štai suvalkietės mėgo ryškius akcentus, ypatingais lelijų raštais margindavo prijuostes. Ir dzūkių, ir aukštaičių sijonai buvo languoti, tačiau dzūkaitės mėgo smulkesnį raštą. Mūsų visų taip branginamas pajūrio, Klaipėdos kraštas išsiskyrė sodriomis šaltomis prigesintomis spalvos, o jų segėti ryškiais raštais siuvinėti delmonai yra išskirtiniai. Svarbi moterų tautinio drabužio detalė – galvos apdangalai, atspindintys ir moters statusą, kurių vienas įspūdingiausių – jaunų merginų karūnos, puoštos kaspinais. Kiekvienas mūsų etnografinis regionas savitai gražus savo kultūriniu paveldu. Ir tokių skirtumų yra visa galybė, – vardija pašnekovė. – Tautiniame drabužyje mane žavi bendra spalvų, raštų, dekoro dermė. Tai vertinu kaip laikui nepavaldžią etnostilistiką, kasmet pasaulio madoje atsikartojančią vis kitais tautų ir kultūrų motyvais.“