Filmas „Baltų gentys“: žiūrėti su vaikais nejauku (video)

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomas latvių sukurtas filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“. Latvijos šimtmečiui dedikuotas 2018 metais pasirodęs filmas Latvijoje buvo labiausiai žiūrimas dokumentinis filmas. Klaipėdoje gi pirmąją premjeros dieną salė nebuvo pilna, baltų genčių istorijos žinovai filmą vertina kritiškai.

Filmą „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ sukūrė trys broliai Raitis, Lauris ir Marcis Abele.

„Esame Baltijos šalys, turime bendras šaknis, bet nesuprantame vieni kitų kalbos, todėl privalome susikalbėti svetima kalba, nes aš nemoku lietuviškai, jūs – latviškai. O juk mūsų kalbos kilusios iš tos pačios baltų prokalbės. Gal vertėtų bent metus pasimokyti mūsų kalbų mokykloje? Juk esame broliai. Apie tai ir yra šis filmas – apie mūsų bendrą kilmę – apie mūsų protėvius, baltų gentis. Jau seniai reikėjo, kad kažkas sukurtų šiuolaikinį filmą apie mūsų bendras Baltijos šaknis. Mes visi esame tarpusavyje susiję ir neturėtume to pamiršti.

Mūsų tikslas buvo padaryti filmą vizualiai patrauklų, kad taip pat motyvuotume jaunesnes kartas domėtis istorija. Manau, nesvarbu, ar filmą sukūrė latvis, ar lietuvis, rezultatas būtų panašus. Tai istorija, kurią papasakojo vienas iš mūsų, gyvendamas savo laisvoje šalyje“, – sakė režisierius Raitis Abele per filmo premjerą Vilniuje, įvykusią vasario 21 d.

Dokumentinė drama „Baltų gentys“ buvo filmuojama dvejus metus. Filmo pasakojimas nukelia į XIII amžių. Siekdami išlaikyti istorinį tikslumą filmo kūrėjai rėmėsi rašytiniais šaltiniais iš Skandinavijos sagų ir vokiečių kronikų, bendradarbiavo su istorijos tyrinėtojais, profesionalais iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos. Todėl pagrindiniu filmo herojumi pasirinktas svetimtautis – danų pirklys šnipas, krikščionis Larsas patenka į baltų genčių žemes (Prūsiją, Lietuvą, Latviją), kur dalyvauja religinėse apeigose, žiauriose kautynėse, o vasaros saulėgrįžos metu tampa kuršių vergu ir netgi kovoja su kryžiuočiais. Dokumentinė drama paneigia baltų, kaip taikių ūkininkų, mitą ir sukelia diskusiją – kas iš tikrųjų buvo paskutinieji Europos pagonys, kieno krauju paženklintas krikščionybės kelias į Baltų žemes?

Brutalus požiūris į protėvius

Filmo premjeroje dalyvavo ir kuršių rekonstrukcijos, istorijos ir kultūros kubas „Pilsots“ iš Klaipėdos. Klubo lyderio Beno Šimkaus nuomone, filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ skirtas tiems žiūrovams, kurie nieko apie baltus nežino, galbūt užsieniečiams.

„Geras šis filmas – kaip baltų genčių apžvalga. Gana autentiškai perteikta to laikmečio aplinka, buitis. Žinoma, man, kaip rekonstruktoriui, kliūva tokios filmo detalės kaip kuršiški žiemgalių šalmai ar dzūkiškos raudos per laidotuves, kurios vyksta Žemaitijoje. Filme „Baltų gentys“ pasigedau, kuo skyrėsi tos gentys. Yra ir istorinių neatitikimų. Pavyzdžiui, žiemgaliai vaizduojami kaip vieni iš Saulės mūšio organizatorių, nors iš tiesų jie vokiečių pusėje dalyvavo. Patiko tai, kad buvo parodyti kultūriniai ir prekybiniai ryšiai, egzistavę tarp baltų ir krikščioniškų kraštų“ , – dėstė B. Šimkus.

Pašnekovas pažymėjo, kad egzistuoja du požiūriai į baltus: akademinis ir primityvus. „Akademinis požiūris būdingas inteligentams, yra pernelyg romantizuotas, įsivaizduojama, kad protėviai buvo kone ekotikėjimo išpažinėjai, daug doresni ir šventesni nei dabartiniai žmonės. Primityvus požiūris į protėvius, eksploatuojamas „Vikingų“ ir panašiuose serialuose, kuriuose mūsų protėviai vaizduojami brutalūs, instinktais besivadovaujantys, tatuiruoti ir skustom galvom. Šis požiūris artimesnis subkultūrų atstovams. Filmo kūrėjai yra vienos sunkiojo metalo grupės atlikėjai, tad jiems artimesnis pastarasis požiūris. Jis artimesnis ir man. Manau, kad senovės baltai nebuvo nei labai geresni, nei labai blogesni žmonės už mus“, – svarstė klubo „Pilsots“ atstovas.

Dokumentinis filmas, kuriame remiamasi istoriniais šaltiniais, anot B. Šimkaus, galėtų būti gera edukacinė priemonė, pamoka, į kurią būtų galima vesti klases, tačiau žiaurūs ir erotika persmelkti filmo epizodai ne tik prasilenkia su logika, bet leidžia žiūrėti jį žiūrovams tik nuo 13 metų.

„Man asmeniškai labai užkliuvo vasaros saulėgrįžos, Rasų šventės epizodas, parodytas pagal geriausias hipių tradicijas. Nuo psichotropinių grybų apsvaigusios moterys ir vyrai laksto nuogi, laisvai mylisi, moterys gundo svetimšalius. Kitame gi epizode rodoma, kad vyras keršija už žmonos neištikimybę. Žinoma, kad baltų gentyse egzistavo giminės klanai ir moterys buvo saugomos. Tad šis, beje, latviams ypač būdingas, požiūris į baltus – kaip laisvos meilės propaguotojus, prasilenkia su tikrove“, – svarstė B. Šimkus.

Filmas nuvylė

Archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, baltų kultūros žinovas Vykintas Vaitkevičius palankiai vertina pastangas kurti filmą apie baltų gentis, tačiau kritikuoja latvių pasirinkimą žvelgti į savo protėvius svetimtaučio, kitatikio akimis.

„Tai sugrąžina į patį pradinį baltų tyrinėjimų tašką – svetimieji negali mūsų suprasti ir įvertinti, nes religiniai, kultūriniai skirtumai jiems lieka neįveikiama, neperžengiama riba. Taip sumanytas filmas palieka nusivylimo kartėlį. Kodėl negalėtume kartą papasakoti apie save iš vidaus, taip, kaip tikrai norime ir, tiesą sakant, mokame.

Kad būtų aiškiau, apie ką aš čia, pateiksiu pavyzdį. Ką mes pamatytume, jeigu kurtume filmą apie Punios girią, žvelgdami iš miškų ūkio ir (deja) iš aplinkos ministro žiūros taško būtų visai kas kita, negu matome Mindaugo Survilos filme „Sengirė“ arba Žymanto Morkvėno suburtame visuomeniniame sąjūdyje už Punios girios išsaugojimą“ , – palygino V. Vaitkevčius.

Manyčiau, jis skirtas užsienio auditorijai. Nesu tikras, ar mums – lietuviams, latviams, šį filmą pamatyti svarbu, būtina.

Pateikiami labai (pernelyg) bendri dalykai, geografiniai, istoriniai pradmenys. Džiaugsmo man suteikė faktas, kad juostoje filmuotis buvo sutelktas toks didelis būrys rekonstruktorių archeologų ir jų šeimų narių Latvijoje ir Lietuvoje. Daugeliui jų gyvoji archeologija yra pats gyvenimas. Tuo jie liudija vertybes, pačią esmę, kurios filmo kūrėjams, deja, perteikti nepavyko“, – mano V. Vaitkevičius.

Pašnekovui antrino ir jo žmona, baltų religijos, mitologijos tyrinėtoja Daiva Vaitkevičienė. „Manai labai abejotinas pasirinkimas rodyti savo kultūrą svetimšalio akimis ir remtis svetimtaučių rašytiniais šaltiniais. Pagaliau egzistuoja toks dalykas, kaip šaltinių kritika. Manau, kad šis filmas nepadeda pažinti baltų kultūros. Jį pažiūrėjus kyla klausimas: kodėl taip daroma, ko siekiama?“ – klausė mokslininkė.

Skaičiai
Filmą „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ Latvijoje aplankė daugiau nei 22 000 žmonių. Filmo biudžetas 500 000 eurų.
Filmo trukmė 103 min.