Lapkričio 16 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bei Perkūno name buvo surengtas susitikimų ciklas “Nuo kirtlės iki undaroko: apie tautinį ir istorinį drabužius iš pirmų lūpų”, kurio tikslas – populiarinti tautinius ir istorinius rūbus, paskatinti domėjimąsi jais bei atkreipti visuomenės dėmesį į sunkumus, iškylančius atkuriant šiuos drabužius.
Kaip daugeliui tikriausiai jau teko girdėti, 2017 metai yra paskelbti Tautinių drabužių metais. Tai reiškia, jog jie bus kupini įvairių projektų bei renginių tautinių rūbų tematika. Bet kuriam etnologui Lietuvoje kaip diena yra aišku, jog etnokultūra nelaukia – apie ją šviesti visuomenę reikia jau dabar. Todėl dar nesulaukus 2017 metų, VDU Kultūrų studijų katedros etnologijos programos studentai (kurie, tarp kitko, yra paskutinė šios programos laida Lietuvoje apskritai) surengė, manau, galima drąsiai teigti, pirmąjį renginį, skirtą 2017 Tautinių drabužių metams. Tikriausiai visi pritars, jog lietuviams, kaip ir bet kokiai kitai pasaulio tautai, yra svarbūs ir istoriniai drabužiai. Todėl du iš keturių viso susitikimų ciklo užsiėmimų buvo skirti istorinei aprangai, rekonstruojamai pagal archeologinius, ikonografinius bei etnografinius šaltinius.
Pirmąjį užsiėmimą “Lietuvos istorinės aprangos rekonstrukcijos iššūkiai” vedė VšĮ “Vita Antiqua” įkūrėja, archeologė, dr. Daiva Steponavičienė. Tai buvo vienintelis viso ciklo susitikimas, vykęs ne VDU erdvėse, bet prie šios temos puikiai derančioje vietoje – istoriniame Perkūno name Kaune. D. Steponavičienė pasakojo pagal kokius šaltinius rekonstruoja lietuvių ir kitų baltų genčių aprangą. Savo kalboje ji pabrėžė, jog atkurti istoriniai rūbai negali būti pigūs, ko neretai tikisi pas ją dėl istorinių rūbų besikreipiantys žmonės. Juk atkurti drabužius nereiškia vien tik susiūti atskiras medžiagos dalis į vieną rūbą. Rekonstrukcija prasideda nuo tyrimo, kaip tas drabužis galėjo atrodyti, iš kokių medžiagų jis pagamintas ir su kokiais kitais drabužiais reikmenimis bei papuošalais galėjo būti dėvimas. Vėliau yra ieškomi meistrai, kurie pagal istorinius metodus pagamintų verpalus, audinius, papuošalus ir avalynę. Ir tik kuomet (at)kuriama galima drabužio konstrukcija, tik tuomet jis yra pasiuvamas ir prie jo derinami papuošalai ir kiti reikmenys. Taigi atkurti lietuvių istorinius rūbus iš tiesų yra tikras iššūkis.
Antrąjį užsiėmimą, jau vykusį VDU erdvėse, vedė ilgametė rekonstruktorė – mėgėja, Kauno viduramžių šokių kolektyvo “Saltus Gladii” įkūrėja Rasa Kasperienė. Ji klausytojus nukėlė 500 ir daugiau metų atgal į viduramžių Vakarų Europą, pasakodama apie tipines viduramžių madas vienu ar kitu laikotarpiu. Viduramžiai truko kone tūkstantmetį (nuo V iki XV a.), tad nenuostabu, jog mados viduramžiais keitėsi daug kartų ir labai įvairiai. R. Kasperienės paskaitoje atsiskleidė tai, jog viduramžių madoms buvo būdingas drabužių daugiasluoksniškumas, t.y. jog vienu metu žmonės nešiojo 3 ir daugiau sluoksnių drabužių. Užsiėmimo pabaigoje vienai iš klausytojų auditorijoje teko garbė patirti, ką viduramžiais reiškė ant savęs nešioti 3 sluoksnius drabužių – jai buvo leista pasimatuoti kruopščiai atkurtus XV a. pr. Vakarų Europos dvariškės tipinius drabužius, kuriuos siuvo pati Rasa Kasperienė.
Trečiasis užsiėmimas jau buvo skirtas tautiniams lietuvių drabužiams. Jį vedė paskaitininkė Asta Vandytė, kuri pristatė kas būdinga kiekvieno etnografinio Lietuvos regiono apdarams bei pateikė įvairių muziejinių pavyzdžių, parodančių, jog negalime vieno ar kito regiono drabužių įstatyti į griežtus rėmus, kaip jis turi atrodyti, pavyzdžiui, negalima teigti, jog aukštaitės nešiojo tik languotus raudonus sijonus, o žemaitės – tik liemenes paaukštintu liemeniu.
Ketvirtąjį ir visą susitikimų ciklą užbaigiantį užsiėmimą vedė lietuviškų vytinių juostų meistrė Vilija Ratautienė. Ji papasakojo apie juostų simboliką ir apie tai, kur jos buvo panaudojamos. Anot tautodailininkės, juostų funkcija ne tik buitinė, bet ir maginė – jos teikia žmogui apsaugą. Kaip pasigaminti apsauginę juostelę, kuri gali puikiai pasitarnauti ir kaip lietuviškas suvenyras, V. Ratautienė pamokė ir susitikimo dalyvius.
Taigi, nepaisant to, jog 2017 Tautinių drabužių metai dar neatėjo, įvairūs projektai ir renginiai skirti tautiniams drabužiams vyksta jau dabar, nes laukti progos, kuomet bus galima kaip nors paminėti ar įprasminti viena ar kitą etnokultūrinę sritį, yra didelė prabanga. Svarbu atsižvelgti į tai, jog tų sričių atkūrimas ir puoselėjimas užtrunka ne dienas ar savaites, bet mėnesius ir metus, o juk nyksta jos kasdien, nepertraukiamai ir vis greičiau.
Autorė yra VDU HMF Kultūrų studijų katedros Etnologijos programos studentė
