J. Ivoška. Ar šiandieninė Lietuva yra teisinė valstybė? (19)

Jonas Ivoška | mokslolietuva.lt nuotr.

Jonas Ivoška | mokslolietuva.lt nuotr.

Perskaičius Aldonos Meilutytės knygą „Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė“, kuri aprėpia atkurtos nepriklausomos Lietuvos teismų veiklos faktografiją iki 2019 metų pradžios, kilo mintis konceptualiai panagrinėti, ar šiandieninė Lietuva turi pagrindinius teisinės valstybės požymius. Jeigu neturi, ar turi tik jų pradmenis, tai kokios to priežastys? Bandant atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų pagrįsti, kokiais požymiais apibūdintina teisinė valstybė.

Įprastinėje vartosenoje teisine pripažįstama tokia valstybė, kurios sisteminiai sektoriai ir jų funkcinės institucijos veikia pagal teisės (įstatymo) viršenybės principą. Jeigu priimant valstybinių institucijų (pareigūnų) sprendimus dominuoja militarinės, ekonominės ar pseudomokslinės, o ne teisinės galios, tokia valstybė neturėtų būti pripažinta teisine valstybe. Nagrinėjamu atveju, vertindami Lietuvos atitiktį teisinės valstybės sampratai, apsiribosime valstybės vidaus gyvenimo reiškiniais, nesiplėsdami į tarptautinių santykių sritį. Pažymėtina ir tai, kad šalies priskyrimas teisinei valstybei negali būti grindžiamas vien deklaratyviomis prielaidomis konstitucinėse normose, jeigu valstybingumo praktikoje tų normų nesilaikoma. Kita vertus, ar visų konstitucinių nuostatų apskritai galima nuosekliai laikytis, jeigu jos neturi sisteminio vientisumo bei loginio pagrįstumo ir sudaro plačias galimybes dvejopiems standartams jas taikant. Toleruoti dvejopų standartų praktiką valstybės gyvenime taip pat nevalia, jeigu institucinė savivalė dar nėra galutinai tapusi šalies gyvenimo norma.

Laikydamiesi nuostatos, kad teisingumas yra vertybinė, o ne procedūrinė kategorija ir jis suprantamas kaip priderama tiesos dorovinė išraiška, o ne teisminė procedūra, kaip teigiama LR Konstitucijoje (109 str.), ypač jei teisminio proceso išdavoje priimamas su tiesa prasilenkiantis teismo verdiktas (vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai, o ne priimti ir paskelbti bet kokį teismo aktą), turime galimybę kritiškai įvertinti kai kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų redakciją.

Štai Konstitucijos 29 straipsnis, iš dalies perteikiantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dvasią, kalba apie siekį įtvirtinti asmenų lygybę įstatymui bei neleistinumą varžyti žmogaus teises ar teikti jam privilegijų. Tuo tarpu Konstitucijos 5 staipsnis žmones skirsto į valdžią, kurios galios, kiek jų neriboja Konstitucija, yra nevaržomos, ir kitus žmones, kurių galios įrėmintos begalėje pokonstitucinių aktų. Tie kiti žmonės pagal Konstituciją neturi teisės gintis įstatymo nežinojimu net ir tuo atveju, kai įstatymas savo turiniu ir esme yra antikonstitucinis. Tai kur čia tas Konstitucijos 29-ąjame straipsnyje deklaruojamas privilegijų neleistinumas, jeigu vienų (konstituciškai vadinamų valdžia) dalis teisių be pareigų, o kitų (konstituciškai vadinamų žmonėmis) pareigos be atitinkamų teisių? Turime nepamiršti, kad teisė be proporcingos pareigos yra privilegija. Teisių ir pareigų balanso principas kaip teisingumo sąlyga buvo pripažintas dar tada, kai buvo rašomas Naujasis testamentas: ,,Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.’’ (Evangelija pagal Luką, skirsnelis „Budrūs tarnai’’).

Loginiu prieštaringumu pasižymi ir kita Konstitucijos 5 straipsnio norma, skelbianti, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Jeigu konstituciškai įtvirtinta, kad valdžios galios ribojamos žymiai mažiau (vien Konstitucijos apibrėžtose ribose) negu kitų žmonių (saistomos visų įstatymų apimtimi), tai kaip didesnes galias turintis subjektas gali būti tarnas to, kuris turi žymiai mažiau galių. Ar kalinių prižiūrėtojas teisiškai gali tarnauti kaliniams? Kita vertus, kai valdžios galios konstituciškai nėra nustatomos Tautos kaip suvereno valia, o jas „…riboja Konstitucija“, kurią keisti konstituciškai leista ne tik Tautai, bet ir valdžiai, tai jai (valdžiai), savo nuožiūra pakeitus Konstituciją (Konstituciniam Teismui sukūrus ,,gyvąją‘‘ Konstituciją), tariamas suverenas gali visiškai netekti realios galios įtakoti valdžią. O kieno galia – to ir valia.

Kai mes konstituciškai įgyvendinsime Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, teks pripažinti, kad valstybė yra tautos savisaugos ir savivaldos viešoji organizacinė sistema. Tada pagal Konstituciją neliks valdžiažmogių ir paprastų žmonių. Tie, kurie pagal visuomeninį darbo pasidalinimą tvarkys tautai nuosavybės teise priklausantį gamtinį bei civilizacinį paveldą ir viešuosius išteklius, bus ne valdžia, bet valstybės tarnautojai, o viduramžių palikimas – „valdžios šakos“ virs lygiateisių piliečių valstybės sisteminiais sektoriais.

Tačiau grįžkime prie kitų mūsų Konstitucijos normų, kurios trukdo Lietuvai tapti teisine valstybe. Pasvarstykime, ar realu pagrįstai teigti, kad pagal galiojančią Konstituciją (29 str.) skelbiama lygybė įstatymui yra galima, jeigu taip vadinamas paprastas žmogus atsako ir už nežinomo (kartais ir prieštaraujančio Konstitucijai) įstatymo nesilaikymą (Konstitucijos 7 str.), o tuo tarpu teisėjui, kuriam patikėta spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, pagal Konstitucijos 109 straipsnį pakanka paklausyti, ką sako įstatymas, bet nebūtina jo girdėti ir jį vykdyti, nes teisėjas yra nepriklausomas (tas pats 109 Konstitucijos str. ). Tiesa, toje pačioje konstitucinėje normoje pasakyta, kad vykdydamas teisingumą teisėjas yra nepriklausomas, todėl čia lyg ir yra kažkokios išlygos regimybė. Tačiau prieš tai esanti Konstitucijos 109 straipsnio norma įsakmiai nurodo, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Tuo būdu eliminuojamos visos išlygos, nes niekas (nebent nekonstitucinis subjektas – Dievas) pagal Konstituciją neturi teisės vertinti, ar nepriklausomas teisėjas vykdė teisingumą (atliko pareigą tiesai), ar piktnaudžiavo tarnyba, jeigu paklausęs įstatymo nusprendė, kad to įstatymo laikytis nenaudinga. Pagalvotina ir apie tai, kodėl kitų teisės subjektų teisingas elgesys pagal Konstitucijos tekstą yra antikonstitucinis ir kodėl Konstitucija teisingai veikti leidžia tik teismams.

Esamos teisminės tvarkos gynėjai pasakys, kad tokia logika atitinka tik galutinės teismo instancijos teisėjų padėtį, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai aktai gali būti skundžiami. Žinoma, formaliai to neigti negalima, tačiau čia kalbama apie konstitucinę asmenų lygybę įstatymui, kuri prie tokio konstitucinio reguliavimo negali būti įgyvendinama, nes vieni pareigūnai už piktnaudžiavimą tarnyba atsako baudžiamąja tvarka, o kiti (teisėjai) dėl iškreiptai aiškinamos nepriklausomumo sąvokos (apie tai bus pasisakyta toliau) nepatiria jokių neigiamų pasekmių.

Atsiprašau tų Teisėjų, kurie pagal Konstitucijos raidę nepasiduoda paskatoms dirbti bet kaip, o vadovaujasi sąžiningumo kriterijais ir dėl to paprastai nepadaro profesinės karjeros. Tačiau objektyvi tikrovė kalba sava kalba. Vadovaudamasis ne nuogirdomis, o savo asmenine patirtimi, konstatuoju, kad žymiai daliai teisėjų abejingumas dėl jų priimtų verdiktų teisingumo ir teisėtumo yra įprastinė būsena, nes nei pajamos, nei profesinė karjera nuo teisėjo sprendimo pagrįstumo faktiškai (ne deklaratyviai) nepriklauso, o nuo konformizmo – priklauso. Dalies teisėjų abejingumas kreivai priimtų procesinių dokumentų sukeliamoms pasekmėms virsta skundų lavina, užgriūvančia teisėjus perkrovomis. Todėl visi (net ir sąžiningiausi Teisėjai) dažnai priversti tenkintis savo darbo pusgaminiais, o tai sistemiškai griauna teisinės valstybės pamatus.

Jeigu apie Lietuvos kaip teisinės valstybės realumą būtų kalbama ne tik konstitucinio modeliavimo kontekste, bet ir praktinio teisės taikymo prasme ir panagrinėtume ar teisėsaugos ir kitos valstybės institucijos siekia teisėtumo ir teisingumo savo valstybėje, vaizdas būtų dar labiau apgailėtinas.

Pailiustravimui pateiksiu konkretų, bet nuasmenintą pavyzdį, kaip mes tolstame nuo teisinės valstybės, ir tuo griauname piliečių lojalumą jai. Štai buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros aukštas pareigūnas gauna informaciją, kad asmuo savo santaupomis kartu su savivaldos institucija bando sukurti rekreacinį objektą viešiesiems interesams (vaikų pažintiniam turizmui) tenkinti. Pagal nedokumentuotus šaltinius (dėl to prokuroro motyvais galima ir suabejoti), prokuroras daro prielaidą, kad pilietis, privačiomis lėšomis kuriantis nepelningą objektą turėtų būti negobšus, todėl iš jo, tikriausiai, bus lengva pasipelnyti. Tam bereikia sutrikdyti kuriamo objekto statybos procesą ir statytojas, kuris jau padaręs nemažą investiciją, bandys siekti išsipirkti galimybę tęsti darbus. Paieškojus ir neradus statybvietėje jokių nukrypimų nuo teisinių ir techninių reikalavimų, prokuroro pavaldinė per pusę metų visgi sukurpė ieškinį, darant absurdišką prielaidą, kad vienas statybvietėje statomas pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys, o tai pažeidžia tos teritorijos individualų apsaugos reglamentą. Dėl to, prokuroro nuomone, reikia panaikinti objekto statybą leidžiatį dokumentą.

Suprantama, atradus Žemėje „unikalią vietą“, kur pagal prokuratūros ieškinio turinį neveikia gravitacijos jėga (statinys galėtų kaboti ore), kažką reikėtų daryti. Tačiau Vilniaus apygardos teismas tuo nepatikėjo ir prokuroro ieškinį atmetė. Tačiau prokuroras ne tik atkaklus, bet ir įtakingas asmuo (užkulisiuose kalbama, kad tai buvęs „MG Baltic“ stogas), todėl Lietuvos apeliaciniame teisme surado bendramintį teisėją, kurio parengtu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir prokuroro ieškinys patenkinamas. Paskui byla patenka pas tą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, kuris dėl įtarimo korupcija jau nušalintas nuo teisėjo pareigų, todėl prokuroro neteisėti lūkesčiai lieka apginti.

Jaučiant stipraus bylos eigos kuratoriaus nuolatinį dėmesį, byloje siekiama įrodyti, kad bandantysis pripažinti viešąją valstybės, o ne slaptųjų jėgos centrų tvarką šalyje, turi būti skaudžiai pamokytas. Todėl užsimota teismine tvarka viską, kas buvo sukurta vaikų vasaros poilsiui, sunaikinti. Ir tai nuspręsta atlikti ne tariamų kaltųjų, kurie išdavė statybą leidžiančius dokumentus, o nepaklusniojo (statytojo) lėšomis.

Matyt viskas jau ir būtų nuėję turto sunaikinimo keliu, bet Europos Žmogaus Teisių Teismui sukritikavus Lietuvos nacionalinių teismų praktiką dėl žmogaus teisių pažeidimų, po 12 metų bylinėjimosi atnaujintas procesas tęsiasi toliau. Tačiau ir vėl nesilaikoma ne tik įstatymų, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų dėl faktines aplinkybes atitinkančių įstatymų taikymo. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuriai priklauso ieškovo funkcijos, atkakliai siekia apginti kyšio negavusių pareigūnų keršto idėją sunaikinti turtą, kad „inteligentiškas“ prievartavimas duoti kyšį už teisę kurti nacionalinį turtą netaptų Lietuvos valstybingumo atgyvena.

Ši iliustracija realios tikrovės mūsų valstybėje pavyzdžiu, manau, neprideda tikėjimo, kad Lietuvai iki teisinės valstybės ir civilizuoto valstybingumo kultūros likę vos keli žingsniai.

Toks realus ir savitai personifikuotas pavyzdys gali sudaryti įspūdį, kad teisinis nihilizmas, kaip galimybių duobkasys šiai šaliai tapti teisine valstybe, klesti dėl pavienių valdžiažmogių gobšumo ir išskirtinio jų amoralumo. Tačiau tai tik paviršinis įspūdis. Žvelgiant giliau, aiškėja, kad socialiniame kontekste tai lemia ne pavienių žmonių dorovinės ydos, o sisteminės valstybingumo ydos, slypinčios vertybinio nuoseklumo ir loginio vientisumo neturinčioje mūsų beprioritetinėje Konstitucijoje.

Be anksčiau minėtų Lietuvos Konstitucijos lingvistinių ir loginių spragų, reikėtų plačiau aptarti Konstitucijoje vartojamą teisėjo nepriklausomumo sąvoką.

Pastebėtina, kad Jungtinėse Tautose patvirtinti „Pagrindiniai teismų nepriklausomumo principai‘‘ (atnaujinti kaip „Bangaloro teisėjų elgesio principai“, Haga, 2002) teisėjo nepriklausomumo sąvoką vartoja konkrečiame kontekste greta sąvokos pareiga: „1.1. Teisėjas savo pareigas vykdo nepriklausomai…be jokios pašalinės įtakos, paskatų, spaudimo, tiesioginio ar netiesioginio įsikišimo ar grasinimo, kylančio iš bet kurios šalies ar dėl bet kokių priežasčių.‘‘ Lietuvoje gi, Konstitucijos (109 str.) autoriai teisėjo nepriklausomumą paliko prievoliniame vakuume. Tai sudaro sąlygas atitrauktai nuo loginio ir sisteminio pagrįstumo nepriklausomumo sąvokai suteikti suabsoliutintą nekontroliuojamo savavaliavimo prasmę, kuris procedūriškai įtvirtintas ir Konstitucijos 114 straipsnyje (,,…kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.‘‘)

Vadovaujantis sveiku protu ir šio laikmečio europinės civilizacijos vertybėmis, neturėtų kilti abejonių, jog apibrėžiant teisėjo statusą, visuomeninis interesas nukreiptas ne teisėjo privilegijavimui, o jo funkcinių rezultatų patikimumui,objektyvumui ir teisingumui. Teisėjas ginamas nuo pašalinės įtakos poveikio, kai jis turi būti nešališkas, nesiekiant jo išskirtinumo iš kitų piliečių, jam neatliekant pareiginių funkcijų. Dėl to lietuvių kalboje teisėjo pareigą būti nepriklausomam tiksliau atspindėtų teisėjo nepaveikiamumo sąvoka. Kad teisėjas nebūtų vienintelis pareigūnas valstybėje, kuriam leidžiama teisingai elgtis (taip yra pagal dabartinės Konstitucijos redakciją), Konstitucijos 109 straipsnio redakciją būtina keisti. Nepretenduodamas į vienintelį teisingą redakcinį variantą, siūlau tokią šio straipsnio formuluotę:

,,109 straipsnis

Ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo Lietuvos Respublikoje sprendžia teismai. Teismai ir teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi faktais, gamtos bei logikos dėsniais ir įstatymais bei kitais teisės aktais. Teisėjo pareiga, vykdant nustatytas funkcijas, elgtis kompetentingai, nešališkai ir nepaveikiamai, laikantis tiesos viršenybės principo.

Teismo priimami procesiniai aktai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu.‘‘

Atsisakius teisės į teisingumą tik teismams, teisingai elgtis ir veikti turėtų teisę ir kiti konstituciniai subjektai. Norint, kad pareigūnui patikėtų funkcijų teisingas atlikimas būtų ne tik teisė, bet ir pareiga, reikia keisti ir Konstitucijos 29-ojo str. 1 dalies redakciją. Dabartinė redakcija („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.‘‘) ydinga tuo, kad įstatymas, teismas, valstybės institucijos ir pareigūnai pateikiami kaip vienarūšės sakinio dalys, lygiaverčiai įtakojančios kitarūšio subjekto – asmens teisinę padėtį. Tačiau pareigūnas tuo pačiu yra ir fizinis asmuo, teismas – juridinis asmuo, kurie teisinėje valstybėje (nepaisant skirtingos jų funkcinės paskirties) taip pat turėtų būti pavaldūs įstatymui, kaip ir visi kiti asmenys. Todėl ten, kur pripažįstama įstatymo viršenybė, ši konstitucinė norma turėtų būti, pavyzdžiui, tokio turinio: „Teismai, kitos valstybės institucijos, pareigūnai kaip ir visi kiti asmenys įstatymui yra lygūs.‘‘ Jeigu pareigūnas ir įstatymas turi vienodas galias asmens atžvilgiu, kaip yra pagal esamą Konstitucijos 29 str. 1 dalies redakciją, tai kokiu pagrindu asmuo galėtų skųstis, kai pareigūnas pažeidžia įstatymą?

Lingvistiškai netikslios ar nelogiškos konstitucinių normų formuluotės išbalansuoja visą valstybinę sistemą ir sudaro prielaidas Konstituciniam Teismui demonstruoti viršenybę ne tik Tautos atstovybei – Seimui, bet ir pačiam suverenui – Tautai.

Pasvarstykim, ar europinės civilizacijos šalis, kurioje pareigūno (teisėjo) piktnaudžiavimas tarnyba svarbiausiose valstybės įstaigose (Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, Konstituciniame Teisme, prokuratūroje) oficialiai laikomas teisingumo vykdymu, gali vadintis teisine valstybe.

Pastebėtina, kad teisiniu nihilizmu persmelkta ne tik Lietuvos prokuratūra, teismų sistema, bet ir Tautos atstovybė – Seimas. Aš, kaip Lietuvos pilietis, 2019 m. gegužės 30 d. Seimui pateikiau peticiją su nauja Konstitucijos 109 straipsnio redakcija (šio Konstitucijos straipsnio pakeitimui nereikalingas referendumas), nurodydamas to straipsnio redakcijos lingvistines ir logines ydas. Iki šiol Peticijų komisija tyli, nors Peticijų įstatymo 8 straipsnis nustato, kad visi kreipimaisi turi būti įregistruoti peticijų registravimo žurnale ir apie kreipimosi įregistravimą ,,…nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, raštu pranešama pareiškėjui ar jo atstovui, nurodant įregistravusią instituciją, įregistravimo numerį ir datą.‘‘

Kadangi jau daugiau kaip 5 mėnesius iš LR Seimo Peticijų komisijos negaunu jokio raštiško pranešimo, svarstau, kodėl Peticijų komisija įstatyme pavadinta nuolatine komisija, jeigu daugiau kaip per 5 mėnesius nėra dirbusi 3 darbo dienų?

Norėčiau sulaukti pagrįstų įrodymų, jog aš, darydamas atitinkamas išvadas dėl Konstitucijos redakcijos ir šalies teisinės sistemos praktikos, esu neteisus. Būtų malonu patikėti, kad Lietuva ieško kelio į teisinių valstybių gretas. Tačiau pastarojo laikotarpio Lietuvos teisinės sistemos grimasos kelia naujas abejones dėl to, ar ji, mūsų valstybė, tikrai demokratinė , ar ji dar respublika, kaip parašyta Konstitucijos 1-ame straipsnyje.

Autorius yra teisininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: