Politikai ir toliau uoliai dirba dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Jie tikina, kad tai padės suvienyti visus pasaulio lietuvius ir gal net taps emigracijos stabdymo raktu.
Tačiau vis dažniau kyla įtarimas, kad ir patys politikai jau nebežino, kokia iš tiesų yra pilietybės institucija.
– Ar mes šiandien teisingai suprantame, kas sudaro Lietuvos Respublikos pilietybės instituciją? – „Vakaro žinios“ paklausė vienos iš Konstitucijos kūrėjų, teisininkės, signatarės Zitos Šličytės.
– Akivaizdu, nesuprantame. Todėl, kad apie tai mažai kas žmonėms pasakoja. Šiandien piliečio teises dažnai painiojame su žmogaus teisėmis.
O tai nėra tas pats. Žmogaus teisės, kurios įvardintos Konstitucijoje, tokios kaip teisė į privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą, įsitikinimus yra prigimtinės ir jos galioja visiems žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje.
Konstitucijoje taip pat yra sąvoka „asmuo“, tačiau ji gali būti taikoma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.
Todėl Konstitucijoje įtvirtinta teisė asmenims, ginant savo teises, kreiptis į teismą. Tik nuo 32 Konstitucijos straipsnio atsiranda sąvoka „pilietis“, kuri apibrėžta Pilietybės įstatyme.
O pilietybė jau yra teisinis žmogaus ryšys su konkrečia valstybe. Tas ryšys grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
– Tačiau šiandien pilietybė dažnai suprantama tik kaip teisių rinkinys, pamirštant pareigas?
– Taip ir yra. Būtent apie pareigas dažnai pamirštama. Anksčiau dviguba pilietybė buvo vertinama labai kritiškai, nes sukelia daug pavojų.
Dabar norima prigaminti piliečių, kurie turės gal net tris pilietybes. Vienais metais jie rinks Lietuvos valdžią, čia negyvendami, kitais metais dalyvaus rinkimuose Prancūzijoje, trečiais – rinks valdžią kokiai kitai šaliai.
Štai čia pasireiškia baisioji globalizmo pusė. Siekiama viską sumaišyti ir ištrinti žmogaus ryšį su valstybe.
Valstybė yra ne kas kita, o pirmiausia – piliečių organizacija. Piliečiai valstybe rūpinasi, ją išlaiko, įgyvendina ir gina jos įstatymus. Visų įstatymų laikymasis yra piliečių pareiga.
Valstybė moka mokesčius už dalyvavimą daugybėje tarptautinių organizacijų. Kas tuos mokesčius sumoka? Piliečiai.
Kas sukurs valstybės biudžetą, jei mūsų piliečiai kurs gerovę Airijoje, Vokietijoje ar Norvegijoje? Piliečiai, susivieniję į politinę bendruomenę ir įkūrę savo valstybę, turi ją išlaikyti. Taip pat jie turi rūpintis valstybės saugumu ir viešąja tvarka. Tai nėra tik tarnyba kariuomenėje.
Tai yra ir valstybinės vėliavos iškėlimas per valstybinę šventę. Nesvarbu, nori to, ar ne, tokia yra piliečio pareiga. Pilietis taip pat turi ginti Konstitucinę santvarką ir jos laikytis.
Pilietis turi turėti nuolatinį ryšį su valstybe ir priešintis bet kam, kas kėsinasi į valstybės nepriklausomybę. Sąmoningu piliečiu gali būti tik gyvendamas savo valstybėje – Lietuvoje.
Turime suprasti, kad pilietybė nėra tik gražus žodis ar suvenyras. Taip, gražiai skamba pasakymas „aš esu pasaulio pilietis“. Bet pasaulio valstybės nėra. Ši frazė gali būti tik gražus pasakymas sukurtame eilėraštyje. Bet tai nėra teisinis santykis.
– Politikai jau ruošia Referendumo įstatymo pakeitimus, kad tik referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyktų. Bet jei Tautai tai taip svarbu, būtų sąžininga surinkti 300 tūkst. parašų ir inicijuoti referendumą taip, kaip tai nurodo įstatymas.
– Visiškai pritariu tokiai idėjai. Tegul surenka 300 tūkst. parašų ir tik tada organizuoja referendumą.
Piliečiai, kuriems nereikia mokėti mokesčių, ginti Konstitucijos, saugoti valstybingumo ir valstybės teritorijos, nėra piliečiai. Tačiau globalizmo manija griauna valstybes.
Bet pas mus jau seniai viršesni ES įstatymai, siekiama turėti po kelias pilietybes. Ištrinami valstybės požymiai, o tai reiškia, kad valstybės nebelieka. Jeigu Tauta atsisako valstybės…
Man gal ir nedaug liko gyventi, bet argi mes tikrai norime taip gyventi?
Žiūrėdami į tai, kas išdarinėjama, kad BET KOKIA KAINA būtų prastumtas šis įstatymas (ir tam padeda ar ne du kartus TEISĘ studijavęs premjeras?), norom nenorom prisimeni apytikriai tokią frazę iš vieno filmo apie Puaro:
Klausimas: kodėl mūsų politikai visus kitus kvailiais laiko?
Atsakymas: o kaip kitaip vertinti tuos, kas už juos balsavo?
Dvigubas pilietis Lietuvai – ne pilietis, o parazitas.
Kas sieja daugpatybę su daugiapilietybe? – Neištikimybė, neįsipareigojimas. Kadangi daugiapilietybės suteikiamu komfortu besinaudojantį asmenį su valstybėmis sieja tik kovalentinis (= naudos) ryšys. Toks pat, koks veikia ir ne sykį nutautintos (+perkrikštų) giminės palikuonius – tokie jau tik žiūri, kur pačiam naudingiau bei saugiau. Dėl savo tautos bei valstybės ateities, kaip JAI saugiau, jie galvos jau nesuka.
Toks universalus „pilietis” pasienyje ištraukia iš kišenės krūvą pasų, ir atsainiai mesteli pareigūnui: „Atsirink, katras pas jus tinka!”
Pagal situaciją tautybę bei pilietybę pasirenkančių žmonių palikuoniams iš kartos į kartą perduodamas būtent toks – savisaugos per neprisirišimą, neįsipareigojimą genas. Jie iš prigimties pratę taip „suktis” („Xочешь жить – умей вертеться, – vis kartodavo vieno LT regiono gyventojai).
PASAVANORIAUTI APGINANT KONSTITUCIJĄ! –
Daugiau rašyti šia tema iš PROFESIONALO pusės, gal susitikti ir pabendrauti su jaunąja karta ir su seneliais, kurių anūkai jau užsieniuose auga. Paraginti, kad nepainiotų Lietuvos su turima nelabai vykusia mūsų valdžia – juk ne ji, o tauta, Lietuva amžina! T.y., liks tokia, jei mes savo abejingumu, vien naudos, patogumų troškimu patys jos nepražudysime.
„Daugpatybės” šalininkai nusipirks sau advokatautojų, tačiau Lietuvą, Lietuvos pilietybę reikia ginti širdimi, ne už pinigus.
Saugoti ir ginti Lietuviškumą (kaip ir pačią Valstybę) yra konstituciška ir pilietiška).Jei nebus konstitucinio Įstatymo dėl Pilietybės,o bus rengiamas Referendumas,tai jokiu būdu negali būti rašomas Referendumo klausimas šitaip :- ,,Dviguba Pilietybė……….” ir t.t. Teisingiau ir logiškiau yra :- ,,Antroji Pilietybė……….” ir t.t. Juk Pilietybę (pirmąją ar pagrindinę lietuvis jau turi gimęs ar gimdamas .Čia gi būtų ne ,,Dviguba…..” ,o ( jei būtina) – ,,Antroji pilietybė…” Su įrašu ,,Dviguba…..” rinkėjas būtų klaidinamas arba net būtų ,,prieš”.
Panašu, kad painiojate pilietybę ir tautybę – tai toli gražu ne tapačios sąvokos. Priminsiu, kad klausimas su tautiškumu nesusijęs: tai dalies veikėjų, prisiėmusių įsipareigojimus svetimai valstybei, noras išlaikyti ankstesnės valstybės piliečio privilegijas bei (svarbiausia) globalistų siekis “išplauti” pilietybės sąvoką (sutraukyti ryšius tarp piliečio ir valstybės) per “pilietybių įvairovę” – lygiai taip pat, kaip stengiamasi “išplauti” šeimos sąvoką (sutraukyti šeiminius ryšius) per “šeimų įvairovę”. Tai tiesiog dalis tos pačios (neo)marksistinės “pasaulį seną išardysim” tapatybių ardymo (“dekonstrukcijos”) kampanijos – kartu su visokiais genderizmais, feminizmais, abortais, eutanazijomis, multi-kulti ir pan. “šyza”.
Geriausias buvo Navaičio siūlymas – įvesti lietuvio pasą
kodėl visi šitie paūbavimai visai neliečia litvakų? Nuo kada litvakų teisės iškeltos aukščiau lietuvio teisių į pilietybę. Vnž. , tam ,kad nebūtų to nepagrįsto kitataučių antplūdžio ,kaip tik yra gera proga pagaliau lietuvių teises Lietuvoje padaryti aukščiau kitų tautybių . Internacionalizmas ,komunizmas ,kitų izmų “pekla” senai nebeegzistuojantys dalykai. Todėl net diskusija dėl išvarytų lietuvių pilietybės išlaikymo yra niekinė.
Manau, reikia, kad lietuviai, kur jie begyventų, neatitrūktų nuo Lietuvos. Aš už dviguibą pilietybę.
Manau, kiek jie beišsidirbinėtų su skaičiais , gausiai dalyvaukime rinkimuose ir balsuokime prieš dvigubą pilietybę ir tada mes laimėsime – nebus tos dvigubos pilietybės -viskas mūsų rankose.
Nedera išleisti iš akių, kad šios kadencijos Seimas, kai kai kam iš politikų tai naudinga, moka gražiai apsimesti, jog „nieko nebuvo”!
Pvz., kaip moka apsimesti, jog nebuvo rinkėjų referendumo dėl dvikalbių pasų (t.y., kad dėl nelietuviškos pavardės negalima išmesti valstybinės kalbos iš oficialiosios raštvedybos), todėl jie nei privalo priimti sprendimą šiuo klausimu, nei ką… Kelia klausimą apie oficialią rašybą komercine „kalba”, o apie dvikalbį pasą nė neužsimena. Drįsta patys nuspręsti laikyti referendumą niekiniu!
Tai kas jiems sutrukdys „nematyti” ir balsavimo pilietybės klausimu rezultatų, ar vėl apsimesti, jog jis neįvyko?:) Juk teisės(!) mokslų krimtęs premjeras sugebėjo „užmiršti” tarptautinės teisės nuostatą nepripažinti okupacijos metais „įgytos” nuosavybės, ir „grąžino savininkams” tarpukariu okupantų pasisavintą vienuolyną! Kas po to gali pasitikėti nenuspėjama Lietuva kaip partneriu? Tu pulsi ją ginti neįtardamas, kad jos valdžia gal jau su kita kaimyne tariasi Kremliui kažką „grąžinti” kaip „teisėtą jo nuosavybę”?