V. Mikailionis. KGB šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą

„Metų“ anketoje „Požiūriai“ (2014 m. liepos mėnesio numeryje) literatūros tyrėjas ir kritikas Algimantas Bučys atsako į tris anketos klausimus. Atsakydamas į klausimą „Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“?“ A. Bučys teigia:

„Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra… Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.

Išbraukiau, nes puikiai dar prisimenu savo darbą „Literatūroje ir mene“ ir „Gimtajame krašte“ pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai žurnalistams teismuose pradėtos kelti bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Vienas toks kovotojas dėl savo „garbės ir orumo“ net praturtėjo, nes teismo laimėtojui laikraštis turėdavo sumokėti priteistą sumą /…/ Naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Neseniai nepriklausomas žurnalistas Gintaras Visockas buvo patrauktas į teismą, kurio sprendimu buvo nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas tęsis dar kokius trejus metus, o jaunam žurnalistui iš kiekvienos algos jau išskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu, bet svarbiausia – paliks tau profesinio darbo įrankį (šratinuką) ir drabužius… Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti /…/“

Paradoksalu, bet šiandien valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra“, – teigia A.Bučys. Pasak jo, dabar su laisva žiniasklaida susidorojama teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus.

A.Bučys, kalbėdamas apie bylų grėsmę ir autocenzūrą, mini dviejų garsių Vytautų – Landsbergio ir Petkevičiaus – teisminį konfliktą, pasirodžius pastarojo „Durnių laivui“, taip pat prezidento Valdo Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ ir autoriaus konfliktą su parlamentare Dangute Mikutiene.

Vytautas Landsbergis gynė savo mirusio tėvo garbę ir orumą, o Dangutė Mikutienė – savo pačios. Profesorius reikalavo simbolinės vieno lito kompensacijos, parlamentarė – kelių šimtų tūkstančių litų, pažadėjusi juos atiduoti labdarai.

Generolas Č.Jezerskas, sėkmingai apgynęs savo garbę ir orumą, štai jau ketvirti metai gauna šimtuku kitu „padidintą“ pensiją. Ir dar ilgai gaus, nes G. Visockas nei automobilio, nei namo ar buto, kurį būtų galima iš jo su antstoliais atimti ir atiduoti nukentėjusiajam, kiek žinau, neturi.

Bet grįžkime prie prezidento Valdo Adamkaus ir parlamentarės Dangutės Mikutienės konflikto. A.Bučys rašo: “Laimei, teismas pripažino, kad p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ir atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.

Pagaliau viskas paaiškėjo! Ponas Valdas Adamkus gali išreikšti savo nuomonę, net jeigu ji „įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“, nes jis prezidentas, o Gintarui Visockui – negalima, nes jis tik žurnalistas. Jį galima nubausti vien už tai, kad mistinis „statistinis skaitytojas“ dar ims ir pagalvos: generolas Č. Jezerskas galimai turėjo reikalų su sovietiniu saugumu, nes KGB sekė visus ir viską, taigi ir žymius sportininkus, ypač imtynininkus, boksininkus, žodžiu, visus, galinčius duoti į snukį ir kagėbistui, ir milicininkui, jeigu kiltų kokios antisovietinės riaušės.

Kaip suprasti, ponai Aukščiausiojo Teismo teisėjai Benediktai Stakauskai, Rimantai Baumilai, Viktorai Aidukai? Teismą, pripažinusį, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima…“ ir t.t. jūs turėtumėt pasmerkti, reikalauti teisingumo, arba pasmerkti teisėjus, daugiau kaip prieš trejus metus neleidusius G.Visockui „išreikšti savo nuomonės“ ir įpareigojusius „atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę“, nors ta nuomonė nebuvo nei šokiruojanti, nei juo labiau kelianti nerimą. Arba – arba! Arba abu (ir prezidentas, ir žurnalistas) teisūs, arba abu kalti. Dviejų tiesų būti negali, jeigu paisote demokratijos principų, jeigu iš tiesų Lietuvoje visi prieš įstatymą lygūs, jeigu mūsų šalyje jau nėra „telefoninės teisės“.

Kadangi dabar jau galima išsakyti savo net įžeidžiančią, net šokiruojančią ar keliančią nerimą nuomonę, nors aš ir nesu prezidentas, „prezidentinio“ teisingumo paskatintas drįstu išdėstyti ir savo versiją: kodėl generolui Č. Jezerskui labai pasisekė, o D. Mikutienei – nelabai.

A. Bučys sako, kad „viskas priklauso ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos.“ Aš irgi už prisiekusiųjų teismą, tačiau nemanau, kad rezonansinėse bylose, tokiose kaip V. Landsbergio ir V. Petkevičiaus, V. Adamkaus ir D. Mikutienės, G. Visocko ir Č. Jezersko, vienokius ar kitokius sprendimus lėmė vienas teisėjas (pirmos instancijos teismuose) arba trys (apeliaciniuose). Abejoju, kad vienas teisėjas, nepasitaręs, nepasikonsultavęs „aukštose instancijose“, išdrįstų nuteisti prezidentą už „įžeidžiančią, šokiruojančią, keliančią nerimą“ nuomonę apie Seimo narę. Mano supratimu, taip negali būti.

Visai kas kita – jokio užnugario neturintis žurnalistas. Ypač jeigu tas žurnalistas ne vienam aukštam pareigūnui (ne tik generolui Č.Jezerskui) yra skaudžiai užmynęs ant nuospaudos.

Algimantas Bučys gal net nežino, kad Gintaras Visockas su Kęstučiu Kaminsku yra išleidę knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje. 1994-2006“ (išėjo du leidimai). Skirtingai nei A.Bučio minimi rašytojai, kurie, veikiami autocenzūros, „socialiniuose ir politiniuose romanuose <…> bėga į alegorijas, ima naudotis pigoka sapnų ir haliucinacijų poetika“, „Žvalgybų intrigų Lietuvoje“ autoriai rašo taip, tarsi Lietuvoje nėra ne tik cenzūros, bet ir autocenzūros. Tą knygą skaičiau ir stebėjausi autorių atvirumu.

Taigi, tikėtina, kad generolas Č. Jezerskas su savo garbe ir orumu – tik  pretekstas, tik pagalbininkas, siekiant kažkokių didesnių tikslų. Gal G. Visocką reikėjo žūt būt nutildyti, sunaikinti morališkai ir finansiškai, bet neatskleisti tikrųjų susidorojimo priežasčių? Sovietmečiu tūkstančius kartų išbandytas metodas.

Be to, tuo metu jis jau rašė apie Medininkų žudynių bylą. Ir rašė ne taip, kaip reikėjo, o kaip, jo manymu, buvo iš tiesų, kaip bylojo jo akiratin patekę dokumentai. Prirašė tiek, kad išeitų dar viena sensacinga knyga, už kurią, taikant tuos pačius kriterijus, autorių  būtų galima gal net „pasodinti“. Neseniai teisme vienas „patriotas“ G.Visocką apšaukė omonininku, dalyvavusiu užpuldinėjant Lietuvos pasienio ir muitinės postus. Ir nieko – teisėjai į tokį šmeižtą nesureagavo, tiesa, teismo salėje „žudiko“ jie taip pat nelietė, neuždėjo antrankių. O turėjo puikią progą.

Todėl aš ir sakau, kad teisėjas Valerijus Paškevič šioje Jezersko ir Visocko byloje galimai (pabrėžiu – galimai!) nebuvo savarankiškas, kaip galimai nebuvo savarankiškas ir teisėjas Stasys Lemežis, Apeliaciniame teisme vadovavęs teisėjų kolegijai ir ne sumažinęs bausmę, ne palikęs tokią pačią, bet dar padidinęs. Aha, tu nepatenkintas, tu dar skundiesi, mes tau parodysim, kur vėžiai žiemoja! Net Aukščiausiojo Teismo teisėjai, atmetę G. Visocką ginančios advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimą „Dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“, irgi (mano nuomone!) tik laikėsi kažkokios tvirtai nubrėžtos linijos. Turbūt šia byla visiems žurnalistams norėta parodyti, kaip gali nutikti, kai nepaisai net baudžiamųjų bylų grėsmės, pamiršti, kad dar ir šiandien rašyti reikia ne ką žinai, o žinoti, ką rašai.

KGB šmėkla dar tebeklaidžioja po Lietuvą. Pasirinko ji nepriklausomą žurnalistą. Mažiau triukšmo. Mažiau užtarėjų. Nuo įtakingųjų redaktorių priklausomų žurnalistų taip pigiai nepaimsi, nenutildysi.

Bet užtarėjų, laimei, atsirado.

Pateikiu ištraukas iš kai kurių žurnalistą G. Visocką ginančių straipsnių, kurių, atrodo, taip ir „nepastebėjo“ lietuviškoji Temidė:

„Advokatė Liudvika Meškauskaitė pabrėžė, kad situacija dėl tam tikrų teisinių veiksmų, nukreiptų prieš žiniasklaidą, yra nenormali. „Lietuvoje žurnalistai yra teisiami ir nuteisiami už šmeižtą ar įžeidimą. Suprantama, kad būna visko ir tam tikrų normų turi būti laikomasi, bet visa tai turėtų būti sprendžiama civilinio proceso tvarka (paneigiant netikslią informaciją, iš dalies atlyginant moralinę žalą), bet ne baudžiamąja“, – tvirtino L.  Meškauskaitė.

Advokatė taip pat prisiminė žurnalisto G. Visocko pavyzdį. „G. Visockas yra nepriklausomas žurnalistas, kuris gyvena pats iš savęs. Jis pats save išsilaiko, nepriklauso nuo kokių nors politinių jėgų. Bet tai nesustabdė teismo nuo baudžiamosios bylos, kurioje žurnalistas buvo pripažintas kaltu“, – svarstė balsas.lt kalbinta pašnekovė“ (balsas.lt, 2012 04 19).

xxx

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomone, šis nuosprendis liudija dar ir tai, kad justicija stengiasi užgniaužti bet kokias atviras kalbas apie KGB veiklą. „Pirmą kartą mūsų teisinės sistemos istorijoje žurnalistas nuteistas už tai, kad jis kritiškai atsiliepė apie kažkokį politiką. Dar mūsų istorijoje nebuvo ir to, kad kandidatas į mūsų šalies prezidentus keršytų žurnalistui, parašiusiam apie jį nemalonių dalykų“, – pareiškė D.Radzevičius.

xxx

„Lietuva yra šalis, kur galima teisti ne už tai, ką žmogus parašė, o už tai, ką, teismo nuomone, vidutinis statistinis skaitytojas (teismų išgalvota sąvoka) galėjo pagal parašymą pagalvoti. (Tomas Čyvas „ESBO rodo Lietuvos problemą – standartai keturgubi“, balsas.lt, 2012 05 02.

xxx

Be jokios abejonės, pats ryškiausias pavyzdys – tai teisėjo Antano Virbalo sprendimas išteisinti Algirdą Paleckį dėl teiginio, kad „savi šaudė į savus“ per Sausio 13-ąją. Pasirodo, tai tik nuomonė, kuri buvo grindžiama kitais šaltiniais, tarp kurių atsidūrė ir visuotinai žinoma šmeižikiška knyga „Durnių laivas“.

Čia norėčiau sugretinti kitą bylą, kurios pagrindiniu veikėju, kaip bebūtų gaila, tapo to pačio teismo teisėjas Valerijus Paškevičius. Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jezerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jezersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB, nors tiesiogiai to ir nebuvo pasakyta. Tokio sakinio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir teismas. Tačiau nutartyje yra tokia frazė: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta /…/ statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti”. (Virginijus Savukynas „Teismų pasitikėjimo likučių nauikinimo metas, 2012 04 06; ivesti.lt).

xxx

Gal čia buvo parodomieji teismai žurnalistams, kas jų laukia prisiartinus prie tokios neliečiamos temos kaip sovietų slaptosios tarnybos. Juk jau buvo pamokytas ir Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas. (Aldona Žemaitytė „Dvi istorijos ir šeši klausimai apie žodžio laisvę ir teisingumą“, www.lzs.lt, 2011 04 01

xxx

Dar niekada per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį nebuvo teisiamas žurnalistas už tai, kad paminėjo visiems žinomą tiesą apie KGB kontrolę…

KGB ne tik kontroliavo viską, bet daugeliu atveju ir nulemdavo žmonių galimybes studijuoti, siekti profesinės karjeros ir net gyventi… Turėjusieji sąsajų su KGB niekur nedingo. Jie bei jų artimieji sėkmingai gyvena ir darbuojasi Lietuvoje, tad suprantama, kad bet koks rašinys šia tema gali kelti susierzinimą.

Susidaro įspūdis, kad žurnalistas G. Visockas priklauso neįtinkantiems, nes skelbia kritiškus ar kai kam nepalankius straipsnius. Galima suprasti, kai žurnalistas už garbės ir orumo įžeidimą baudžiamas administracine tvarka. Bet kaip paaiškinti, kai už šį veiksmą taikoma baudžiamoji atsakomybė? (Albinas Pilipauskas „Slapyvardis: „Statistinis skaitytojas“; bendraukime.lrytas.lt).

xxx

„Teismo sprendimas, kuriuo už įžeidimą žurnalistui pritaikyta baudžiamoji atsakomybė – neišsivysčiusių šalių praktika, pavojingas precedentas ir grėsmė kitiems savo darbą dirbantiems žurnalistams, sako DELFI kalbinti specialistai…

„Norėčiau pabrėžti, kad baudžiamoji byla – labai pavojingas precedentas. Kalbame ne apie teisinę bazę – ji pakankamai nebloga Lietuvoje – bet apie teisininkų profesinį paruošimą. Jeigu taip žurnalistų atžvilgiu interpretuojami įstatymai, nuosekliai įgyvendinant tokią teisminę praktiką, Lietuvoje vargu ar liks neteistų žurnalistų“, – kalbėjo žmogaus teisių gynėjas Henrikas Mickevičius“.

„H.Mickevičius: baudžiamoji atsakomybė žurnalistui už įžeidimą – neišsivysčiusių šalių praktika“, www.delfi.lt, 2011 02 07).

***

Nejaugi žurnalistas G.Visockas visam gyvenimui taip ir liks nusikaltėlis (kaip kokie dekanidzės, daktarai), žiauriai nubaustas vien už tai, kad „statistinis skaitytojas“ galėjo nelabai gerai pagalvoti apie imtynininką, Lietuvos Respublikos prezidento posto siekusį Č.Jezerską!?

Žiauroka, ponai teisėjai! Ypač sugretinus  prezidento V.Adamkaus ir žurnalisto G.Visocko bylas. Šiame kontekste prezidento V.Adamkaus neturėtų labai džiuginti jo pergalė.

O svarbiausias ir baisiausias pasekmes, kurios mums gresia dėl teisėjams suteiktos galimybės cenzūruoti, ką galima rašyti, o ko negalima, suformulavo A.Bučys atsakydamas į minėtą anketą: „Cenzūra išugdė herojiško tipo rašytojus, o autocenzūra (t.y. teismų baimė – V.M.) išperės mums tylenius ir viskam apatiškus vergus net laisvoje Lietuvoje“.

Negi to ir siekiame?