O. Voverienė. Rašytojas Jonas Avyžius (1)

Jonas Avyžius | Šiaulių regiono bibliotekos nuotr.

Jonas Avyžius | Šiaulių regiono bibliotekos nuotr.

Tegu mūsų tautos milžinų žygiai būna mums visiems prasmingo, šviesaus gyvenimo pavyzdys, įrodantis, kad didžiausias ir niekad nesenstantis žmogaus turtas yra ne godžiomis savanaudžių rankomis sužarstytos aukso krūvos, o proto ir dvasios galiomis sukaupti mokslo lobiai, nesutepta garbė, rami sąžinė ir negęstanti meilė Tėvynei. Jonas Avyžius.

Šiai savo ištarmei rašytojas Jonas Avyžius buvo ištikimas visą savo gyvenimą. Nebijojo plaukti prieš srovę, nes anksti suprato, kad „… rašytojo kūryba turi prasmę ir yra gyva tik tol, kol gyva mūsų tauta, mūsų gyvasis žodis, kuris suartina kūrėją“ su jo tauta, „kaip ir jo tėvų žemė, nusipelniusi savo vaikų meilės ir dėkingumo“ (J. Avyžius). Lietuvių literatūroje rašytojo J. Avyžiaus kūryba išsiskiria tuo, kad jis savo knygose ir straipsniuose viešojoje

spaudoje stengiasi žmogų, papuolusį į jam nepalankias sąlygas ne smerkti, o suprasti, pateisinti jį, nors ne kartą žmonėmis rašytojas ir buvo nusivylęs. Todėl, jo žodžiais tariant, „Turbūt ir rašau todėl, kad noriu pats sau kažką išsiaiškinti ir kitam paaiškinti. Iš meilės, o gal iš gailesčio žmogui… Ginti jį ir jo dvasios vertybes“.

J. Avyžius gimė 1922 m. gegužės 16 d. Modginų kaime Joniškio rajone. Mokėsi Joniškio gimnazijoje. 1938 metais paakintas savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pradėjo skelbti savo kūrinėlius to meto viešojoje Lietuvos spaudoje. 1944-1945 metais, jau rusų bolševikų okupuotoje Lietuvoje buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę ir dalyvavo mūšiuose Kuršo krašte. Grįžęs iš fronto 1945-1946 metais dirbo „jaunimo gretų“ redakcijoje, 1946-1948 metais „Tiesos“ redakcijoje. Kaip ir visi to meto žurnalistai savo plunksna kūrė sovietinę darbininkų ir kolchozų Lietuvą, pagal okupanto jo okupuotų teritorijų programą. 1948 metais išėjo jo debiutinė apybraižų knyga „Pirmosios vagos“, 1951 m. – apysaka „Palikimas“, 1960 m. „Žmogus lieka žmogum“. Parašė romanus: „Į stiklo kalną“ (1961); „Kaimas kryžkelėje“ (1964) „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970 m. I –mas t., 1988-1989 – II-as t.); „Chameleono spalvos“ (1978); „Degimai“ (1982), „Ir išmuš tavo valanda“ (V., 2002); „Viskas praeina…“ (V.) Jo žmonos kultūrologės Irenos Litvinaitės-Avyžienės rūpesčiu, jau po rašytojo mirties išleista autobiografinių fragmentų, publicistikos, draugų ir kolegų prisiminimų knyga „Jonas Avyžius“ V., 2000). Apie tą knygą rašiau (Ona Voverienė. Tautos sargyboje… apie šviesaus atminimo rašytoją Joną Avyžių // XXI amžius. – 2001, liep. 11, p. 8; taip pat: Ona Voverienė. Susitelkime, kam brangi tautos ateitis!  Rašytojo Jono Avyžiaus 80-jų gimimo metinių proga // Lietuvos aidas. – 2002, geg. 17, p. 9,10; Ona Voverienė. Uždegta žvakė… tamsoje Joniškio viešajai bibliotekai suteiktas rašytojo Jono Avyžiaus vardas // Lietuvos aidas. – 2004, liep. 10, p. 8).

Už romaną „Kaimas kryžkelėje“ rašytojui J. Avyžiui buvo suteikta Lietuvos TSR valstybinė premija. (1965). Romanas „Sodybų tuštėjimo metais“ taip pat buvo apdovanotas valstybine premija (1971 m.) ir aukščiausiu to meto sovietinės imperijos apdovanojimu Lenino premija. Romanas buvo išleistas didžiuliais tiražais 25 užsienio kalbomis.

Paskutiniame J. Avyžiaus romane „Ir išmuš tavo valanda“ pateikta Būtenių šeimos kronika, tėvo ir sūnų gyvenimo vaizdai prieškarinėje Lietuvoje, 1939-1940 metais. Kaip rašoma rašytojo Vytauto Martinkaus Žodyje, skirtame romanui, „Kūrybos laisvės pašauktas autorius prieš mirtį vėl sugrįžo prie anksčiau tarybmetyje rašytame „Sodybų tuštėjimo metas“ jam rūpėjusių egzistencinių ir istorinių lietuvių tautos klausimų. Klasikinė romano struktūra pakeista, atviresnė, modernesnė. Katastrofos nuojauta persmelkia ryškius, puikiai motyvuotus charakterius, veikėjų ginamų idėjų įtampą, kelius. Epiškai besišakojantys Būtenių tėvo ir jo sūnų likimai nutrūksta nelauktai – romano rankraštis liko nebaigtas, tad ir dėl to atrodo labai šiuolaikiškas, tikrai modernus, laisvas, intriguojantis, skatinantis vaizduotę?“ (Vytautas Martinkus).

„Respublikos žurnalistės paklaustas, jei savo garsiuosius romanus rašytų šiandien, ar rašytų kitaip, J.,  Avyžius atsakė: „Temą ir jos išraišką rašytojui padiktuoja laiko dvasia. Esu realistas. Rašiau nuoširdžiai stengdamasis vaizduoti to meto tikrovę pagal savo talento galimybes. Tik cenzūra ir uolūs redaktoriai, pasižymintys puikia uosle, kas iš CK pučia, išprievartaudavo kūrinius, grūsdami juos į Prokrusto lovą. Sakoma, du kart į tą patį vandenį neįbrisi. Tai gal ir mano knygos būtų šiandien kitokios. Rašiau apie žmogų istorijos ir laiko kryžkelėje, bandžiau jį suprasti, neskirstydamas į teigiamus ir neigiamus. Antai buvau baramas, kad „Sodybų“ Adomą pernelyg „sužmoginau… Kai parašiau „Sodybų tuštėjimo metų“ II-ąjį tomą, reikšmingas CK klerkas Renčys telefonu perdavė savo boso Šepečio nuosprendį, jog romane „ne ta koncepcija“, žodžiu, privalėčiau apversti viską aukštyn kojom. Tąsyk pasakiau, nesiruošiu klastoti istorijos, tuo sumūrydamas antkapį savo knygai.

Ačiū Dievui ir pertvarkai, kad po ketverių metų Atgimimo išvakarėse romanas išėjo. Ir vėl neįtikau: naujieji ideologizuoti kritikai mane vėlgi išbarė, tik iš kito galo. Bet kuri nomenklatūra geidauja, jog rašytojas svyruotų kaip ta nendrė, pagal konjunktūros vėjus. Ko nors perrašinėti, kas anksčiau sukurta, taisinėti nematau prasmės Tegul lieka arba skradžiai žemėn prasmenga kaip autentiškas to meto dokumentas. Nebent atkurčiau cenzūros išėstus puslapius.“ ( Irena Tiškutė. Rašytojo Jono Avyžiaus atsakymai į „Respublikos“ klausimus // Respublika. 1993, spal.1, p. 15). Tame pačiame straipsnyje rašytojas pasakoja ir apie savo patirtus nemalonumus beveik po kiekvieno jo išleisto romano. Kai pasirodė jo romanas „Chameleono spalvos“, kuriame analizavo valdžios ir menininko santykius, chameleonizmo sindromą (beje, kuris dabar yra labai gajus), pulta gelbėti Lenino premijos laureato „skaistybę“. Atsirado net vienas recenzentas, kuris leidyklai siūlė nespausdinti romano, kad „nesukompromituotų Lenino premijos vardo“ (Irena Tiškutė. Ten pat). Kiti surengė romano „Degimai“ viešą „spardymą“ „Už tarybinio gyvenimo juodinimą“. Ypač rašytojas didžiavosi savo romanu „Sodybų tuštėjimo metas“, kuris žadino tautines ambicijas ne tik Lietuvoje, bet ir viso socialistinio arealo valstybėse. Apie tai liudija jo vertimai į tų valstybių kalbas (jų buvo 20, o Čekoslovakijoje – net 4 leidimai).

Savo romaną „Kaimas kryžkelėje“ J. Avyžius rašė apie dešimt metų. Rašydamas šį romaną, jis galvojo apie socializmą su žmogiškuoju veidu. Tikėjo, kad Lietuvos kaimą gali išgelbėti iš skurdo, apatijos, alkoholizmo sąžiningas ir doras, talentingas rengėjas kolūkio vadovas, koks ir buvo jo pavaizduotas romane Arvydas Toleikis. Tačiau Lietuvoje kolchozinė tikrovė buvo tokia žiauri ir tamsi, kad rašytojo optimizmas knygoje atrodė kaip fragmentas iš fantastikos. Kaimo dvasinė, moralinė ir ekonominė degradacija buvo tokia sparti, kad net tuometiniam žmogui jos pagreitį buvo sunku ir įsivaizduoti.

Romano „Sodybų tuštėjimo metas“ pavaizduoti tikri istoriniai įvykiai, tikra psichologinė atmosfera, faktai ir veikėjai, objektyviai sukurti vaizdai jau išėjo už dienos aktualijų ribų ir peržengė ribą į universalią žmogaus istorinio egzistencinio pasirinkimo erdvę. Gyvenimo prasmės apmąstymai vyksta didelėje istorinio laiko erdvėje, gigantiškų istorinių konfliktų fone“ (prof. Vitas Areška. Jono Avyžiaus romanų tikroji tiesa // Valstiečių laikraštis. – 2007, geg.15, p. 14). Romano veikėjai – intelektualai, brandūs Lietuvos patriotai, žino savo gyvenimo tikslus ir uždavinius, siekdami savo gyvenimą įprasminti tautos ir valstybės istorijoje. Žinojo, kad tai bus nelengva: teks toje savo gyvenimo atkarpoje balansuoti ant gyvenimo ir mirties ribos. Tačiau jų vertybių sistemos skirtingos, todėl dalis jų dar yra „sukaustyti jau gerai žinomų tiesų“, ištikimybės tautai ir valstybei, ir „iš anksto įsikalbėtų įsitikinimų“ (Vitas Areška. Ten pat). Laisvi savo dvasioje ir pasirinkimuose išliko Gediminas Džiugas ir Adomas Vainora. Tačiau jų vertybių sistemos skirtingos ir jie veikia skirtingų ideologijų barikadų pusėje: Adomas – komunistų ir okupantų kolaborantas, Gediminas – ištikimas savo sąžinės, savo tautos, ir savo nepriklausomos valstybės riteris. Nors jis prieš galingą okupacinės valdžios dvasinį ir fizinį presą pralaimėjo, bet visada didžiavosi laimėjęs savo dvasinę kovą ir išsaugojęs savo sąžinę. Literatūrologas Vitas Areška tą dviejų Lietuvos protingų vyrų priešpriešą, jos analizę ir pristatymą vadina  „didžiuliu J. Avyžiaus meniniu pasiekimu ir įsimintinu atradimu“ (Vitas Areška. Ten pat).

Knygoje „Viskas praeina…“ (V., 2003) J. Avyžius pavaizdavo mūsų dienų Kovo 11-osios dienos Lietuvą… Tiek buvo svajota, tiek vilčių dėta Sąjūdžio formavimosi, jo brandos ir jo pergalės Lietuvos politikoje laikotarpiais, o tikrovėje atsitiko taip, kad politikoje ir žmonių santykiuose beveik niekas nepasikeitė: vienintelės Kovo 11-osios pergalės – tai išsivadavimas iš svetimųjų – Rusijos ir komunistų okupacijos, jų kariuomenės maitinimo ir pastogės suteikimo. O visa kita liko absoliučiai taip pat: tie patys komunistų partijos CK veidai Lietuvos valdžioje Seime, Prezidentūroje, ministerijose, Lietuvos ūkio ir kultūros administracijose, absoliučiai tie patys pono ir vergo santykiai valdžios struktūrose, egoistai ir savanaudžiai politikai, besirūpinantys tik savo postais ir savo šiltomis kėdėmis, tas pats šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių skurdas, bėdos švietimo sistemoje ir metai iš metų naikinamoje kultūroje… Senimas išeina taip ir nesulaukęs tos tikrosios laisvos ir teisingos Lietuvos, o jaunimo ateitis – be prošvaistės…

Tokią Lietuvą pamatė ir savo kūriniuose pavaizdavo vienas žymiausių mūsų tautinės kultūros milžinas rašytojas J. Avyžius. Jo kūryba – autentiškas liudytojas tragiškos okupacijų epochos, kuri dar ir šiandien dažnai drumsčia mūsų tautos sąmonę. Ir komunistinė, ir nacistinė epochos lietuvių tautai buvo tragiškos ir skaudžios, abi atnešė mūsų tautai šimtus tūkstančių netekčių, kančių ir sužlugdytų likimų. Jo knygose – mūsų tautos istorija, mūsų tautinės tapatybės charakteristika ir mūsų ateities kontūrai, jo brėžiami per jo knygų veikėjų idealus ir jų įgyvendinimo būdus.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: