V. Vaitkevičius. Baltiškos svastikos savitumas (71)

Atkurto XIV a. - XV a. pradžios puodo iš Bajorų kaimo kapinyno (Elektrėnų sav.) dugno ženklas. Puodžius Dainius Strazdas. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Atkurto XIV a. – XV a. pradžios puodo iš Bajorų kaimo kapinyno (Elektrėnų sav.) dugno ženklas. Puodžius Dainius Strazdas. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Svastikos istorija sena ir sudėtinga, baltų kraštuose ji prasideda prieš beveik 2000 metų. Vienas seniausių svastikomis paženklintų radinių – Lankiškių kapinyno, esančio Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, urna. Pagal panašumą į Vielbarko kultūros, plačiai tyrinėtos Lenkijoje radinius, šis degintinis kapas datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais.

Apie III-IV a. svastikos buvo baltų genčių kiauraraščių krūtinės papuošalų – smeigtukų, prie jų nešiotų grandinėlių skirstiklių, taip pat segių puošybos elementas. Pasak doc. Audronės Bliujienės, buvo sekama pavyzdžiais iš Romos imperijos Noriko ir Ranonijos provincijų.

Mes atkreipkime dėmesį į pirmąjį savitą svastikos bruožą – baltai visuomet mėgo svastiką ant kiauraraščių ir dvipusių dirbinių, pvz., plokščių metalinių segių, vilnonių skarų. Tai reiškia, kad ženklas nebuvo „įkalintas“. Jį kryptelėjus, pasukus ar pavertus, visuomet buvo galima matyti svastiką besisukančią į kitą pusę.

Pagal: Tamulynas L. Radiniai iš Klaipėdos krašto „Prussia-Museum“ archeologinės kolekcijos fotografijose // Archaeologia Lituana, 2006, Nr. 7, p. 177)

Pagal: Tamulynas L. Radiniai iš Klaipėdos krašto „Prussia-Museum“ archeologinės kolekcijos fotografijose // Archaeologia Lituana, 2006, Nr. 7, p. 177)

Dvi priešingas – o ant kiauraraščių daiktų nepaprastu būdu sutampančias – svastikas siejame su Saulės keliu; mitiniame pasaulėvaizdyje Saulė po Kalėdų ir po Rasų atšokanti, t.y., keičianti judėjimo kryptį.

Antras savitas mūsų svastikos bruožas yra tai, kad susidūrus su krikščionybe, apie IX -XI a., ji tapo vienu iš ryškiausių baltų ir senovės lietuvių kultūros ženklų. Svastika, spėjama, galėjo reikšti ryšį su šventąja ugnimi, pabrėžti kitą – ne krikščionišką – tapatybę.

XIII-XIV a. radiniai iš Kernavės: vario lydinio apkalas, lokio nago amuletas ir emaliuotas vario lydinio kryželis (Atrastoji Kernavė. Kernavės archeologinės vietovės muziejaus katalogas. Sud. D. Baltramiejūnaitė, J. Poškienė, R. Vengalis ir G. Vėlius. Kernavė, 2017, p. 230)

Tokią prielaidą sustiprina Gedimino kalno aikštelės kultūriniame sluoksnyje (maždaug X-XI a. horizonte) rastas raginis kirvis, kuris yra valdovo ir diduomenės apeigų pėdsakas. Beje, šis kirvis turi svastikų porą vienoje plokštumoje ir priešinga kryptimi pasuktą trečią svastiką kitoje (ketvirtoji svastika buvo ties nuskeltąja kirvio dalimi).

Vilniaus Gedimino kalno aikštelėje rasto raginio kirvio piešinys (svastikos paryškintos šių eilučių autoriaus) (pagal: Vaitkevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius, 2010, p. 123, pav. 33)

Tuo pačiu metu svastika buvo ženklinamas puodų dugnas, tai dažnas tekstilės gaminių, pažįstamų iš Latvijos tyrėjų darbų, ženklas; pastarųjų metų radiniai iš Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rodo, kad svastikomis apie XIII-XIV a. buvo puošiami ir mediniai dirbiniai, tačiau dauguma jų žemėje dėl nepalankių sąlygų sunyko.

Lankiškių kapinyne (Varenavo r., Baltarusija) rasta urna paženklinta svastikomis. Be mastelio (Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastykowym w Naczy, pow. Lidzkiego gub. Wileńskiej // Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, 1907, t. 9, s. 137-142)

Lankiškių kapinyne (Varenavo r., Baltarusija) rasta urna paženklinta svastikomis. Be mastelio (Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastykowym w Naczy, pow. Lidzkiego gub. Wileńskiej // Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, 1907, t. 9, s. 137-142)

Daugelis skirtingų svastikų formų –  didžiausią įtaką tam daro žemiau pečių pasisukančios, užsilenkiančios, išsišakojančios rankos – yra trečias būdingas baltų svastikos bruožas. Jis dar gali būti suprantamas kaip skirtingai pavaizduoti Saulės spinduliai, galbūt šventosios ugnies liežuviai.

Stamerienos Annasmuižos kapinyne rastos XII a. skaros rekonstrukcija (dalis) (Baltų menas. Parodos katalogas. Sud. Adomas Butrimas. Vilnius, 2009, p. 295)

Stamerienos Annasmuižos kapinyne rastos XII a. skaros rekonstrukcija (dalis) (Baltų menas. Parodos katalogas. Sud. Adomas Butrimas. Vilnius, 2009, p. 295)

Baigiant svarbu pabrėžti, kad su tam tikrom išlygom visi trys baltų svastikos bruožai išliko: dvipusė svastika – ant vytinių juostų, išsiuvinėta ant drobinių rankšluosčių ar išmegzta; neprilygstamu lankstumu ir veržlumu pasižymi vašku išpieštos svastikos ant velykinių margučių, išsaugojusios ryšį su Saule ir šventąja ugnimi, o viena iš VIII-IX a. kuršių segių su svastika yra baltų religinės bendrijos Romuva ženklas.

Lietuvių margučių svastikos. XIX a. pab. – XX a. (pagal: Eimaitytė E. Svastika ir spiralė lietuviškų margučių raštuose // Liaudies kultūra, 1995, Nr. 2, p. 25)]

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

71 komentaras

  1. Alvydas Butkus:

    “pabrėžti kitą – ne krikščionišką – tapatybę.”

    Nesutirštinkit. Svastiką plačiai naudojo ir krikščionys. Pavyzdžių toli ieškoti nebūtina – atidžiau įsižiūrėkit į Kauno Soboro eksterjero puošybą. Kitur Europoje svastikų irgi netrūksta
    http://proswastika.org/europe

  2. AAA:

    Gal kas žino, kaip šį ženklą vadindavo lietuviai? Negi – svastika? Sunku tuo patikėti.

    • Galindas:

      Ar N. Vėliaus, ar taipogi S. Lasavicko bijoti, tai tas pat kaip šalinfis savosios galaktikos įvaizdžio Viseto (ar Visatos) gelmėse, galaktinio ūgio-raidos-gimties Švaistiko-Svai… įvaizdis labai ir “įkandamas, ie net sukandamas” į puošmenis, rašmenis, žymenis tapo. O abipusiškumas, –
      tai lygiai taip pat kaip laiko (laikymo ar “vaikymo”) žymens – Vyčio kryptys, – įeini į Seimo kiemelį,
      – rgi Vyčio šuolį vienon pusėn, – išeini, jau tasai pat Vytis nuo tavęs kiturlink šuoliuoja; taip ir kraujotaka ir visa kas tikra; švyst-švaist. Gyva, alsuoja; dera ir nuo to vien gera 🙂

  3. Rimgaudas:

    Kalbant apie svastikas, tai jos turi kairinį ir dešininį sukimą, kas tiesiogiai susiję su tuo, iš kurios pusės žvelgi į Zodiako juostos žvaigždynus: jeigu žvelgi iš žmogaus pusės, tai žvaigždynai eina į vieną pusę (apsisuka aplinkui horizontą 1 kartą per metus), bet, jeigu žvelgi iš Kūrėjo pozicijų (turiu tokį gaublį), žvaigždynai eina į kitą pusę (apsisuka 1 kartą per 25 920 m., 1° = 72 m.) – tas aiškiai atsispindi struktūrinės astronomijos observatorijos statinio ant Birutės kalno liekanose (Vl. Žulkus). Ji, beje, nebuvo stulpinė (Vl. Žulkus – “nei vieno stulpo atkasta nebuvo”). Observatorijos struktūra 2017 m. buvo atkurta Baltų vienybės dienos paminėjimo proga. JI buvo interaktyvi, t. y. kalendoriaus rate kiekvienas ties savo gimimo dienos žyme galėjo sustoti (centre – laiko simbolis Žaltys), atsisukęs pažvelgti, kokiame žvaigždyne gimė ir dar pažiūrėti, kokia dabar Mėnulio fazė. Observatorija buvo pastatyta 9,6 tūkst. m. atgal (pranešimas konferencijoje). Visose trijose vietose (diena, Mėnulio fazė, Zodiako žvaigždynas), degė žibintai.
    Šone stovėjo kilnojamas aukuras. Parodant dangaus šviesulių ir žmogaus su jais koegzistavimo darną, KU teatrologijos magistras ir Palangos Juzės teatro aktorius Valentinas Dilginas nuo einamos dienos ugnelės pridegė fakelą, atnešė liepsną prie aukuro, uždegė ugnį ir su apeigomis Baltų vienybei stiprinti paaukojo gintarą.
    Kiauraraštė svastika yra tokia, kad, žvelgiant iš vienos pusės, jautiesi kasdieniu žmogumi, o, žvelgiant iš kitos pusės (kitas sukimas), jautiesi dulke Kūrėjo (žemaitiškai Kūro, Kūrono) sukurtoje dangaus amžinybėje. Tokia pati prasmė slypi tiek aprašyto kirvio, rasto Gedimino kalno aikštelėje, tiek aisčių (baltų) religinės bendruomenės Romuva segės simbolikoje.

    • Saulužis:

      Astrologinės dangaus stebyklos ant paties Birutės kalno niekada nebuvo, tiesa sakant Birutė ant šio kalno niekada ir negyveno, nes tai buvo piliakalnis, kuris ankstesniųjų kuršių dar buvo vadinamas ,,Jisudos kalvale,,. Pati Birutė buvo kilimo iš kunigo Vidmantaičio aplinkos ir jai teko patarnauti Kriviui ant minėto piliakalnio papėdės įrengtos Dangaus stebyklos, kuri šiandien yra vadinama ,,Žemaičių kalneliu,,. Ši dangaus stebykla buvo įrengta prieš maždaug 3600 metų ir ne per seniausiai ant šio kalnelio viršaus dar tryško šaltinėlis.

      • Rimgaudas:

        Gerb. Sauluži. Sutinku, kad pačioje struktūrinės astronominės observatorijos teritorijoje (paskaitykite apie observatorijų tipus), kurią atkasė Vl. Žulkus, gyventi (tame tarpe ir Birutei) galimybės nebuvo – čia vykdyti astronomijos žynių su pagalbininkais (tokia buvo Birutė) darbą ateidavo tik observatoriją aptarnaujantys žmones. Visai gali būti, kad Birutė, pridegusi ugnį nuo kalendorinės ugnies žibinto, nešdavo ją į Žemaičių kalnelio aukurą ir, vadovaudama tradicinėms apeigoms, kartu su bendruomene švęsdavo prie jo ugnies proginę tos dienos šventę.
        Derėtų suprasti, kad observatorijos kalendoriuje ugnis, vedama ratu, degdavo nuolat – iš čia ir kilusi Amžinosios ugnies samprata. O, jeigu bendruomenė didelė, tai vaikų gimimo, kitų švenčių progos Palangoje buvo dažnos, todėl Žemaičių kalnelio aukuras galėjo liepsnoti vos ne kasdien.
        Amžinąsias ugnis, kartu ir observatorijas (Lietuvoje buvo ne viena) Jogaila įsakė užgesinti 1387 metais. Kiek tam pakluso žyniai (spaudė dar kryžiuočiai su kalavijuočiais) nėra žinoma, tačiau visiškai aišku, kad Vl. Žulkaus atkasta observatorija iki 1387 m. žemaičių šviesuomenei tarnavo ištikimai.
        Užgesinus observatoriją, švenčių vieta tapo Birutės kalnas. Ten buvo pastatyta stoginė ir t. t., kas aprašyta archeol. dr. Vykinto Vaitkevičiaus medžiagoje (žr. 2019 m. pavasarinį žurnalą “Būdas”). Kadangi Palangos 9,6 tūkst. m. senumo observatorija Birutės kalne yra precendento Europoje neturintis kultūrinio gyvenimo baltų erdvėje faktas (Vilniaus ir Užnemunės observatorijos jaunesnės), ketinama ją dalinai, naudojant ir elektronikos priemones, restauruoti. Ir, atstačius jūrinių jachtų uostą Šventojoje, šį mūsų kultūrinio paveldo objektą galės aplankyti ir platesnio pasaulio turistai.

  4. Rimgaudas:

    AAA-ui: manau, kad pirminis Svastikos pavadinimas buvo Švaistikas (N. Vėlius, Lietuvių mitologija, t. 2, p. 27).

    • Alvydas Butkus:

      Rimgaudai, nekurkit pasakų. N. Vėlius irgi klydo, nežinodamas sanskrito žodžio “svastika” etimologijos ir tiesiog fonetiškai tą žodį aplietuvinęs. “Svastika” yra dūrinys: “su” (laimė) + “asti” (esti, yra) + priesaga “-k-“.

      Latviai ją vadina ugnies kryžiumi (ugunskrusts), kablinių kryžiumi (kāšu krusts). Esu girdėjęs lietuviškai ją vadinant sūkurėliu. Bet derėtų teirautis juostų audėjų ar pynėjų – jos turėtų žinoti tikrąjį lietuvišką pavadinimą.

    • Tvankstas:

      Man graudu skaityti, kaip aiškinama ‘svastika’ kilmė : ‘su’ (laimė) + ‘asti’ (esti, yra) + priesaga ‘k’.
      Pirma ‘laimė’ sanskritiškai yra ‘sucha’ lietuvišku tarimu ir rašymu, anglišku rašymu ‘sukha’.
      Kodėl nukniaukta ‘-cha’ ?
      Tada : such(a)-asti-k-a, ch labai stiprus garsas ir jo išnykimas sunkiai įmanomas.
      Toks žodžio kilmės per ‘sucha’ paaiškinimas yra neįmanomas, tai galima atlikti fokusu ‘triušiukas dingsta skrybėlėje’, kai užtenka ‘su’ / laimė, kaip įprasta etimologiniuose ligšioliniuose tyrimuose profesorių ir akademikų tarpe.
      Antra, šventajam ženklui yra naudojamas ir šventumo žodis, bet ne buitinis ‘laimė’ – tai krikščioniškas niekinantis paaiškinimas, arba kaip metropolitas Kirilas aiškina, kad iki krikščionybės visi nekrikštai buvo purve gyvenantys skurdžiai, vienu žodžiu – barbarai (nors tikrovėje šis žodis reiškė jūrų prekybininką) iki krikščioniškais laikais.
      Su ‘laimė’ pasirodo gr. Palaimon ir liaud. Palaemo (tarti klasikine tartimi Palaimo, kilm. Palaimonis).
      Dėl -k- paaiškinsiu kitame pasisakyme.

      • Julius:

        “Pirma ‘laimė’ sanskritiškai yra ‘sucha’ lietuvišku tarimu ir rašymu, anglišku rašymu ‘sukha’.
        Kodėl nukniaukta ‘-cha’ ?”

        Visiškai profaniškas aiškinimas, neišmanant sanskrito. “Anglišku rašymu” “kh” reiškia aspiruotą “k” (kitais atvejais irgi), bet ne priebalsį “ch”. Dėl pačios žodžio formos irgi prašauta pro šalį, bet tiek jau to.
        Kodėl “nukniaukta”? Pasidomėkit dūrinių daryba. Net lietuvių (žemaičių) dūriniuose tokių reiškinių esama. “Kirvakotis” žemaitiškai yra “kirkotis”, pusnis žemaitiškai yra “vėpūtinis” (vėjo pūtinys). Paklauskit žemaičių, kodėl “nukniaukti’ pirmųjų sandų kamiengaliai.

        • Tvankstas:

          Jei jau su ‘laime’ sudarytas, tebūnie su aspiruota KH, bet tada būtų ‘sukhastika’, šventieji vardai yra išlaikyti labai mažai pakitę, kaip Prajapati ir Pati Pradžia.
          Žvelgiant į ‘Teosofijos žodyne’ duodamus skaitlingus dievybių vardus, visuomet regime išlaikytus pirminius žodžius : Vanda, Vatuna, Kapūnis (Kapoonis),Iksvaku (Eikšvaikas),…
          Atsiradę iš genitalijų pasižymi stebėtinu pačiapradiškumu : dievas Bagas (Vagas) yra gimęs iš motinos Bagynos (Vagyna), sąskambiu atsiliepia liaudynų ‘vagyna’ ( vagų vaga) arba moters tarpkojis.
          Kažkaip nėra jokių su ‘laime’ susijusių dievybių ar šventųjų ženklų, netgi popiežiaus kepurė mitra kažkodėl susijusi su dievu Mitra (mitrus, mitrinti).
          Svastikos kilmė su ‘laime’ sunkiai paaiškinamas dėsningumų grandinėje, tiesiog toks paaiškinimas dvelkia svetimkūnyste ir kabinetiniu dirbtinumu.
          Atsekus ‘svastika’ ženklo 25 tūkst. metų kelią ir plitimą, tiesiog neįtikėtina kilmė iš ‘sukha’ / laimė.
          Žvelgiant į runą ‘sovulo’ (> saulė / S) ženklą (bent prieš 8 tūkst. metų atsiradusią) ir dvi statmenai sukryžiuotas saules svastikos ženkle, tenka patirti dieviškąją kilmę, bet ne žemiškąją ‘laimės’.

        • Tvankstas:

          Dirbant su kalbotyra, apimančia paskutinius 70 tūkst. metų tikras esamas kalbas, nori nenori tenka nutiesti tyrimų kelius ir į 150-250 tūkst. metų Pačią Pradžią.
          Nama kalboje ‘akis’ tariama su dviem krykštais ‘!e!e’, peržvelgus pasaulio kalbas tenka rasti ‘kika, keka’, dar įvairių atvejų.
          Tenka suprasti, kad viskas prasidėjo nuo GšaGša, kur š žymi pradinį krykštą, mūsų ‘ašis’ ir liaudynų ‘axis’ išduoda tą patį šaltinį, kaip ir akiai, galiu paminėti daugiau išeivių : šeši, kekšė, kaka, šik-ti, sex, …
          Nama kalboje randame ir G garsą.
          Matant dėsningus virsmus per pasaulio kalbas tenka suprasti, kad iš Gša yra didžiausias garsų derlius : G, Ch, H, K, įkvepiami Kh ar K’ (priklauso nuo užrašymo), Q, Dž, Dz, Ž, Z, J, Č, C, Čž, Cz, iš J nunykimo atsiranda balsis ar dvibalsis skiemenyje.
          Lietuviai yra išlaikę Kš, Gš ( reikia rašyti ‘augštas’, bet ne ‘aukštas’) turi netgi Gž ( krykšti > kregždė). Tai tiesiog neįkainojamos vertės palikimas iš Kalahario dykumos laikotarpio prieš 70 tūkst. metų, atėjus į Aitiupiją prieš 65-60 tūkst. metų, krykštų išnykimo ir ten vykusio gražių garsų atsiradimo, visiškai neturint šveplų.
          Taip iš pradinio GšaMa mums yra žemė, gr. chamos, liaud. humus.
          Kalbotyrai 150 tūkst. metų laikotarpiui visiškai neturi reikšmės koks tai garsas, ar ch, ar kh, ar k’, jei jis yra atsekamas pagal dėsningumus savo kilmei.
          Mano darbams nėra skirtumo, koks yra likęs nutrupėjęs garsas, koks jis bebūtų likęs, nesunkiai atpažįstamas pradinis, dėsningumai matematiškai tikslūs, be išimčių, nebent tai surišant su žmonių genetinių mutacijų įtaka garsynui, taip paaiškinant naujo garso atsiradimą.

          • Kvankstas:

            Matematiškai tiksliai aš esu atkūręs ne tik kromanjoniečių šūksnius, bet ir homo erectus žagsėjimus. Ir vienų, ir kitų garsai buvo lietuviški. Tik priebalsynas buvo kietesnis. Mat Kalaharo dykumos karštis ir plotai reikalavo garsesnės dikcijos.

  5. Dainius Razauskas:

    Žurnalo „Būdas“ 2019 metų Nr. 3, p. 70–77, paskelbtas įdomus jauno indologo Šarūno Šimkaus straipsnis apie galimą kitokią, nei Alvydo Butkaus nurodytoji tradicinė, svastikos etimologiją. Ilgainiui jis bus prieinamas internetu adresu http://www.lnkc.lt/go.php/lit/Budas/135055 (ten apačioje pagal metus ir numerį). Švaistikas tėra viena iš prūsų žodžio Swaixtix, Swaytestix ar pan. lietuviškų interpretacijų, kita – Žvaigždikas. Gyvojoje lietuvių tradicijoje jų lyg ir nepasitaiko (išskyrus Vinco Krėvės „pagerintą“ tautosaką). Pagal „švaistymo“ vaizdinį, žinoma, Švaistikas labai tiktų svastikai pavadinti. Tačiau net jeigu ją taip ir pavadintume, tas pavadinimas kilme neturėtų nieko bendra su sanskrito žodžiu svastika – tik išviršinį atsitiktinį sąskambį. Apskritai ornamentų pavadinimai – keblus klausimas. Visos saulutės, šulinėliai, roželės, eglutės ir t.t. – dažniausiai šiuolaikinių tyrinėtojų sugalvotos, nors juos kartais pavartoja ir liaudies atstovai, liaudies meistrai ir kt., irgi neaišku, ar ne iš tyrinėtojų nusiklausę. Tad nors gana įtikėtina, kad kažkaip tie ornamentai senųjų meistrų buvo įvardijami (gal net keleriopai, nebūtinai vieningai), norint pasakyti ką nors tikro, kiekvienu atveju reikia gilesnio, nuodugnesnio tyrimo. Ornamento „reikšmė“ – irgi dažniausiai asmeninio polinkio reikalas. Kita vertus, tam tikros asociacijos gali būti būdingos, kaskart kilti savaime, tad jas (įvairias!) ir tektų pripažinti simbolio „potencialių reikšmių rinkiniu“. Šiaip ar taip, linkiu visais ateinančiais metais nusiteikti daugiau pažinti, o ne teigti, ginčytis ir vaidytis, ypač komentatoriams (–:

  6. O man patinka pasakos!:

    Jas kurdamas, žmogus geresnis tampa, žvilgsnis jo sušyla, aplinkiniai jam mielesni atrodo, todėl jis atlaidesnis jiems tampa, ir jo širdelėje ledas ištirpsta. Jis prisimena, kad buvo laikai, kai nebuvo toks kritiškas, nekirsdavo žodžiu tartum kirviu.
    O ką, jei „Alkas” pasikasytų paausį ir kitiems metams paskelbtų pasakų suaugusiems konkursą? Pačių įvairiausių – apie gamtą, kaip ji jaučiasi, matydama, kas jos lepinamoje Lietuvoje dedasi; apie žmones; apie stebuklą, (ar gal Stebuklą), kai neapsikentę Dievai patys atrenka pulkelį mūsų, pasako stebuklingus žodžius, kuriuos tardami, jie atrakina vartus į teisingą kelią, ir eina juo, vesdami paskui save tautą…Lietuva atsipeikėja, ir nuo tada kiekvienas žengia tik teisingus žingsnius, taria tik teisingus, kūrybai skatinančius žodžius (Pradžioj buvo Žodis!), ir mūsų Lietuva atsiskleidžia kaip pats gražiausias žiedas, kokį matėme Sąjūdžio vizijose… O tie iš mūsų, ko čia jau nebus, matys ją iš aukštybių – iš paukščio skrydžio, iš ąžuolų viršūnių, ir džiaugsis, kad jų sėtas grūdas jau tarpsta, ir iš ten, iš dangaus pasigirs visų mūsų sielas džiaugsme maudanti melodija…

  7. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Citata iš Valdovų Rūmų muziejaus svetainės:
    “Kaip interpretuojamas šis simbolis, matomas ant XIII–XV a. dirbinių? Vienareikšmio atsakymo nėra: vieni mokslininkai laikosi nuomonės, kad tebetęsiamos pagoniškosios tradicijos, kiti jį sieja jau su krikščioniškąja kultūra.
    Krikščioniškojoje kultūroje svastikos žinomos nuo pirmųjų mūsų eros amžių ir apibūdinamos kaip vienas iš kryžiaus variantų, taip pat siejamos su Kristumi (kaip šviesos, saulės simbolis, akcentuotas Evangelijoje pagal Joną (1 a.) [1]. Toks motyvas aptinkamas ir gotikinių katedrų interjeruose, ant liturginių reikmenų ir kt. XVI a. atsirado ir išpopuliarėjo saulės tipo monstrancijos.”
    Iš va čia
    https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/ziedai-su-svastikomis

  8. Rimgaudas:

    Gerb. A. Butkau. Aš rašau, ką manau. O taip manau dėl to, kad, būdamas klasikinės (tame tarpe dangaus kūnų) mechanikos specialistas, žinau, ką reškia žodis “švaistiklis”. Žinau, kad jis turi tiesioginį ryšį su apskritimais ir elipsėmis, t. y. dangaus kūnų brėžiamomis orbitomis. Švaistikas (N. Vėlius , t. 2, p. 27) yra šviesos dievas, į kurį meldžiamasi, kad “teiktųsi maloniai giedriai šviesti javams, pievoms, gėlėms ir jų gyvuliams , kad teiktųsi duoti visus javus gražiai nupjauti ir į kluonus suvežti”. Iš teksto matome, kad Švaistikas, yra tas, kuris besisukančių žvaigždynų, šviesios Saulės ir jos šviesių planetų akivaizdoje šviečia javams dygstantiems, javams bręstantiems, žmonėms, kurie tuos javus pjauna ir į kluonus suveža. Mitologinis Švaistikas (Švaistiklas) semantiškai yra susijęs su amžinos šviesos laike sąvoka, todėl manau, kad slystant garsams, baltų Švaistikas galėjo nuslysti į vieną ar į kitą pusę besisukančios įdvasintos grafinės svaistikos – svastikos pervardinimo faktą. Jeigu jums, gerb. A. Butkau, tai yra pasaka – irgi gerai. Nes tai reiškia, jog, nors ir per “pasaką”, bandote suvokti tai, kas šiaip įprastai jums nėra suvokiama.

  9. Tvankstas:

    Svastika.
    Lietuviai su sanskritakalbiais išsiskyrė prieš 12 tūkst. metų (genetiniai tyrimai). Mūsų naudojami svastikos ženklai jau tada buvo bendri.
    Sanskritakalbiai į Indiją atėjo prieš 3,5 tūkst. metų iš Sogdos.
    Matome žodį ‘svastika’ esant gana nemažai nudilusį nuo pradinio, kuris siekia atsiradimą bent prieš 25 tūkst. metų, kai dėl genetinių mutacijų atsirado R1b (raudonplaukiai) ir R1a, kurių mene ir ikikrikščioniškajame tikėjime matomos tos pačios svastikos.
    Pabandysiu paieškoti šventųjų reikšmių žodžiui ‘svastika’.
    1. ‘Švenstinga’ nuo v. ‘švęsti < švensti'. (šventė)
    2. 'Švaistinga' nuo v. 'švaist(y švaisti > šviesti’. (žvaigždė)
    Įdomiausia tai, kad visi šie žodžiai yra atsiradę iš vienos pradinės šaknies.
    Matome bendrą visuose žodžiuose priesagą -ing-, kuri sumenko iki -ik-.
    Noriu priminti labai svarbią lietuviakalbių runą NG, kuri atrodo kaip ant vienos viršūnės pastatytas kvadratas.
    Tiek Rimgaudo, tiek gerb. D. Razausko paminėti atvejai yra sunkiai nuneigiami, tik bet kuriam atvejui reikia daugiau įrodymų, viena aišku, kad visi jų minėti paaiškinimai atsiremia į tą pačią pradinę šaknį švaikš- ir šventumą išlaiko paaiškinant žodį ‘svastika’.

  10. Tvankstas:

    Svastika.
    Lietuviai su sanskritakalbiais išsiskyrė prieš 12 tūkst. metų (genetiniai tyrimai). Mūsų naudojami svastikos ženklai jau tada buvo bendri.
    Sanskritakalbiai į Indiją atėjo prieš 3,5 tūkst. metų iš Sogdos.
    Matome žodį ‘svastika’ esant gana nemažai nudilusį nuo pradinio, kuris siekia atsiradimą bent prieš 25 tūkst. metų, kai dėl genetinių mutacijų atsirado R1b (raudonplaukiai) ir R1a, kurių mene ir ikikrikščioniškajame tikėjime matomos tos pačios svastikos.
    Pabandysiu paieškoti šventųjų reikšmių žodžiui ‘svastika’.
    1. ‘Švenstinga’ nuo v. ‘švęsti < švensti'. (šventė);
    2. 'Švaistinga' nuo v. 'švaist(y švaisti > šviesti’. (žvaigždė).
    Įdomiausia tai, kad visi šie žodžiai yra atsiradę iš vienos pradinės šaknies.
    Matome bendrą visuose žodžiuose priesagą -ing-, kuri sumenko iki -ik-.
    Noriu priminti labai svarbią lietuviakalbių runą NG, kuri atrodo kaip ant vienos viršūnės pastatytas kvadratas.
    Tiek Rimgaudo, tiek gerb. D. Razausko paminėti atvejai yra sunkiai nuneigiami, tik bet kuriam atvejui reikia daugiau įrodymų, viena aišku, kad visi jų minėti paaiškinimai atsiremia į tą pačią pradinę šaknį švaikš- ir šventumą išlaiko paaiškinant žodį ‘svastika’.

  11. Tvankstas:

    Noriu iš trečio karto nusiųsti teisingą parašymą.
    Pabandysiu paieškoti šventųjų reikšmių žodžiui ‘svastika’.
    1. ‘Švenstinga’ nuo v. ‘švęsti < švensti'. (šventė)
    2. 'Švaistinga' nuo v. 'švaist(y švaisti > šviesti’. (žvaigždė)
    Gal dabar pavyks ?

    • Julius:

      Aha. Švaštika, švaisti, šveisti, schwaine, šviesti, švenstinga, žvaigždė…

      Ar jums priebalsiai ką nors sako? Ar sanskrite “š” virto “s”? Ar lietuvių “š” virto “ž”? Palangos observatorijai per 9 tūkst. metų. Tvarkoj, bet pasidomėkit, kas tuo metu ten gyveno! Lietuviai su sanskritakalbiais (O!) išsiskyrė prieš 12 tūkst. metų…

      Kokią čia žolę rūko Tvankstas et Co, kad leidžia sau tokius kliedesius ir nesvyruodami vadina tai “teisingais parašymais”? O gal kompanija sėdi palatoje be durų rankenų? Tada atsiprašau – iš neįgaliųjų šaipytis negalima. Piktintis jais – irgi.

      Gaila tik “Alko” svetainės ir jos administratorių.

      • Tvankstas:

        Nereikia triesti žarijomis, subinė išdegs.
        A. Kliosovas ir jo bendraminčiai labai aiškiai nustatė DNR tyrimais, kad sanskritakalbiai atsiskyrė nuo genetinio kamieno prieš 12 tūkst. metų, kad Indijos brahmanai turi tų pačių DNR, kaip rusai ar lietuviai, tai yra žydraakių genetikos.
        Tocharai išėję iš Kaukazo pasiekė ir apsigyveno visame kelyje iki Kinijos rytinių pakrančių, nori nenori susimaišė Sogdoje (šiandien Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas, Uigūrija, Takla-Makano dykumos apsuptis), kaip į Indiją iš Sogdos atėjo sanskritakalbiai prieš 3,5 tūkst. metų.
        Yra begalės mokslinių darbų, kurie nustatė tai ir nežinant jų nereikia čia Alke šūdą versti ant ventiliatoriaus ir aptaškyti skelbiantįjį.
        Protiškai nepajėgiam daugiau žinantys yra amžinai kvailiai – tai amžina aiškuma (aksioma).

      • Kęstutis:

        “Tvarkoj, bet pasidomėkit, kas tuo metu ten gyveno! Lietuviai su sanskritakalbiais (O!) išsiskyrė prieš 12 tūkst. metų…” Tai girdėjau TV laidoje moksleiviams ir jau senokai, mintis buvo daug maž tokia – kai jūs užaugsite, gal jums pavyks tai paaiškinti… Prieš 12 – 13 tūkst metų traukiantis ledynui pietinę Lietuvos dalį dengė didelis ežeras. Jo rytinį krantą dabar žymi upė Jūrė, vakarinį upė Jūrą, tuometinis kyšulys – pusiasalis dabar vadinasi Jūragiai… Prieš 5000 metų Nemunas pakeitęs vagą užliejo pievą kuri dabar vadinasi Krokų lanka, būtent “lanka”… Prieš 15 tūkst metų ledynas sustojo prie Dieveniškių. Tada klimatas buvo sausas ir ledyno papėdė buvo to meto gyvybės oazė. Vasarą tirpdamas ledynas drėkino žemę, augo derlingi tundriniai miškai pilni augalijos ir gyvūnijos, ko ne “dievo miškas”… “Dieveniškės” ne iš TV laidos… Pasakos apie “stiklo kalną”, Karaliaus užduotį užjoti ant “stiklo kalno”, karalaitę gyvenančią “stiklo kalne” galimai iš to laikotarpio, kai žmonės gyveno šalia ledyno…

        • Tvankstas:

          Norvegijos sostinė ariškais laikais iki 1030 m. vadinosi Stiklestad (į rytus nuo Trondheim / Tauranta žeimė), ‘stiklas’ yra lietuviškas žodis, turintis liet. v. ‘sutekė-ti’, stad / miestas yra nuo . ‘staty-ti’.

        • Alvydas Butkus:

          Kęstutis: “Vasarą tirpdamas ledynas drėkino žemę, augo derlingi tundriniai miškai pilni augalijos ir gyvūnijos, ko ne “dievo miškas”… “Dieveniškės” ne iš TV laidos”

          Dieveniškės yra asmenvardinės kilmės vietovardis – buvusi asmens, vardu Dievenis, valda. Vietovardžiai, turintys priesagą -iškis / -iškė (ir dgs. -iškiai / -iškės) dažniausiai reiškė kieno nors tos žemės nuosavybę.

          Dėl lietuvių Palangoje. Prie Baltijos lietuviai (žemaičiai) priėjo tik gediminaičių laikais, asimiliavę čia gyvenusius kuršius. Pats Palangos pavadinimas, kaip ir Kretingos, Būtingės, Alsungos (Latvija) ir kt., yra kuršiškas. O kas iki kuršių gyveno ten, kur dabar Palanga (įskaitant ir laikotarpį prieš 9 000 metų, jums geriausiai paaiškintų pats prof. Žulkus. Kai sužinosit, paskelbkit jo nuomonę čia. 🙂

          • Tvankstas:

            Niekaip negaliu suprasti, kaip prof. A. Butkui yra atskiros kalbos ar tautos : latviai ir lietuviai, ir prūsai, kaip kuršiai yra visiškai atskiri žemaičiams ar sūduviams / suvalkiečiams.
            Juk tai kolonizatorių vokiečių, lenkų ir rusų nuleistos taisyklės lietuviams ir latviams kvailinti, varytis tarpusavyje pleištą.
            Prieš tūkstantį, o tuo labiau du tūkst. metų kalbinis skirtumas buvo menkas. Palangos įkūrėjus kuršius nelaikyti lietuviais / latviais / prūsais iš bendros tautos yra tik minėtų kolonizatorių noras.
            Pagal tą pačią kolonizatorių logiką šiandien Lietuvą sudaro 4 tautos ir kalbos : žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių, juos jungia penkta lietuvių kalba, kuri yra rusiško lietuvio J. Jablonskio sukurta – ar ne taip kalbama Varšuvos, Krokuvos universitetuose paskutinius šimtą metų ?
            Stabingis ir Nedingė – tai kuršių palikimas ar tai bendra lietuviakalbiams ? Gal reikia duoti tokių pavyzdžių iš Prūsijos ? Gal iš Pamario (Pommern) ar Šilingos (Schlesien) ? Gal iš Šlezvigo, Saksonijų visų trijų ar Auštarrikės (Austrijos) ? Ar Normandijos ? Ar Lotaringijos ? Ar Bavarijos ? Ar Nyderlandų ir Flandrijos ? Norvegijos ? Švedijos ? Gal tiktų iš Britanijos ?
            Lietuvių ir latvių moterų mitochondrijos rodo buvus pramotėmis didžiąja dalimi suomės/ estės/ lyvės, bet tų kalbų žodynai rodo viena – jie negalėjo statyti astronominių observatorijų ne tik Palangoje, bet ir niekur kitur.
            Suom. ‘tähti’ / žvaigždė savo kilme yra ‘takštis / taškas’ – skolinys iš lietuvių kalbos, ‘taivo’ / dangus vėlgi iš ‘daivas /dievas’.
            Žvelgiant per kitų kalbų žvaigždes, tai pradinė ‘eistera’ yra vyraujanti Europos kalbose.

            • Kvankstas:

              “Stabingis ir Nedingė – tai kuršių palikimas ar tai bendra lietuviakalbiams?”

              Gal ne lietuviakuršių, o lietuviajotvingių? Nes šie vietovardžiai yra Dzūkijoje, o jos lietuviakuršiai nesiekė.

          • Kęstutis:

            Ačiū už atsakymą… pabūsiu nekuklus, bet gal tada ir “Krokų lankos” vardo kilmę paaiškintumėte? Geologinę kilmę tos vietovės pristačiau…

      • Tvankstas:

        Schweine, vok. kiaulė, gr. huaina, šiandien žinoma kaip ‘hiena’ yra kilę iš ‘žvaina, žvainė’ < v. žvieg-ti.
        Jei tai neužtenka, galiu pridėti 'huakinthos' (hiacintas) kaip 'žvakintas' – nesunku, galima susirasti internete ir pamatyti žvakintą.
        Iš 'žvakulas' atsirado liaud. 'faculus', šiandien žinomas kaip 'fakelas'.
        ŽV ŠV pavyzdžių galiu duoti begales.

      • Kvankstas:

        Kaip sakė gerb. Tvankstas, nereikia kai ko daryti žarijomis, nes kai kas išdegs. Įsidėmėkite!

        O dėl sanskrito “svastikos” jūs teisus: senesnė forma buvo “švaštika”. Sanskrite juk išlikęs garsas “š”: ir vardas Krišna, ir Višnu jį turi. Bet indų brahmanams per vieną šudrų maištą paleistos svastikos išmušė priekinius dantis ir žyniai ėmė švepluodami rėkti “Svastika! Svastika!” Kiti pamanė, kad taip ir reikia vadinti. Nuo tada “švaštika” virto “svastika”.
        Tai įvyko 10 a. Už brahmanų dantų išdaužymą tai padarę šudros buvo išvaryti iš Indijos. O tie šudros buvo čigonai. Išvarė juos visus, ne tik kaltuosius, bet ir nekaltus. Su moterimis ir vaikais, nes bijota naujo jų maišto.
        O brahmanams dantis atstatė. Bet svastikos ankstesnio pavadinimo atstatyti nepavyko, nes nebuvo Valstybinės sanskrito inspekcijos, kuri tuo būtų užsiėmusi.

    • Tvankstas:

      Dėsningumas yra tas, kad žvelgiant į bent Europos žemėlapį (taip pat Azijos ar Afrikos), visų jūrų pakrantės nusėtos lietuviškais vietovardžiais, patinka tai ar nepatinka.
      Palangos observatorija buvo pastatyta ir naudojama lietuviakalbių, nors aplink gyveno suomiakalbiai, tas matyti suomių / estų / lyvių kalbose iš skolinių : laiva, purje,…, lietuvių didžioji dalis yra ant suomių / esčių / lyvių moterų mitochondrijų, apibendrinant : tai reiškia, kad jie negalėjo užsiimti laivyba ir tuo labiau astronomija iki lietuvių.

    • Tvankstas:

      Gyvuliškas paršo žviegimas ir kitaip galvojančio isteriškas niekinimas – tai čia turi būti tikrasis Alko veidas ?
      Alke be gyvuliškų neapykantos aistrų daugiau nieko negalima pasakyti ?
      Anoniminis kvailys gali jaustis proto bokštu kitus niekindamas ir tyčiodamasis ?

  12. Tvankstas:

    dar kartą
    2. ‘Švaistinga’ nuo v. ‘švaist(y švaisti > šviesti’. (žvaigždė)

  13. Kalėdų stebuklas?:

    Kas paveldo dar neatsiėmėte?
    „Meksikoje aptikti majų rūmai: žmonės čia gyveno prieš daugiau nei tūkstantį metų”
    – diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/meksikoje-aptikti-maju-rumai-zmones-cia-gyveno-pries-daugiau-nei-tukstanti-metu-945801
    Katro iš mūsų prabočiams tie rūmai priklausė? 🙂
    Baltų pėdsakų liko P. Amerikos indėnų papročiuose. Taigi, neišsisuksite, teks prisipažinti. 🙂

    • Tvankstas:

      Tie papročiai ar žodžiai išliko išsiskyrus prieš 30 ar 40 tūkst. metų, pagal juos galima atsekti bendrą laikmetį.
      Kaip nama ‘dysi’ ir lietuvių ‘dešimt’ ta pačia reikšme rodo, kad jau prieš 70 tūkst. metų žmonės mokėjo skaičiuoti ir žinojo žodžius kiekvienam skaičiui.

      • Kvankstas:

        “Niekaip negaliu suprasti, kaip prof. A. Butkui yra atskiros kalbos ar tautos : latviai ir lietuviai, ir prūsai, kaip kuršiai yra visiškai atskiri žemaičiams ar sūduviams / suvalkiečiams.”

        Nesuprantu ir aš. Kaip galima teigti, jog latviai ir prūsai – tai ne lietuviai! Tik idiotas gali sakyti, kad vokiečiai, anglai, japonai ir Amerikos majai nėra kilę iš lietuvių.
        Iš tokių, atsiprašant, “butkų” reikia atimti mokslinius laipsnius ir vardus už mokslo profanaciją ir melą! Tik va – kas atims, jei juos suteikusieji irgi tuo tiki.
        Gal reikėtų kreiptis į Briuselį, į Europos Tarybą?

      • Tvankstas:

        Kaip ypatingai žioplam, nekartosiu kiekvieną kartą savo nuomonės apie prof. A. Butkų, jo nudirbtus darbus – tegul bent kiekvienas mokslininkas nudirba dešimtadalį to.

    • Kvankstas:

      “Baltų pėdsakų liko P. Amerikos indėnų papročiuose. Taigi, neišsisuksite, teks prisipažinti.”

      Ne tik. Pasakysiu kaip paslaptį: amerikiečių marsaeigis ieškiklis “Kurijositi” (rašoma Curiosity, o lietuviškai reiškia “kur jo šitie”) neseniai aptiko baltų, tiksliau – lietuvių pėdsakus Marse. Tai lietuviški raštaženkliai vienoje iš nufotografuotų Marso uolų, panašūs į runas. Skaitant iš dešinės į kairę, rašoma: “Poleikm san semmen, bo lovk mrt”. Reiškia: “paliekame šią žemę, nes laukia mirtis”.
      NASA to neskelbia dėl suprantamų priežasčių, t.y. dėl pavydo – juk ne angliškai užrašyta. Bet neišsisuks, teks pripažinti 🙂

  14. Tvankstas:

    Pabandysiu paieškoti šventųjų reikšmių žodžiui ‘svastika’.
    pirmas – ‘Švenstinga’ nuo v. ‘švęsti < švensti'. – (šventė)
    antras – 'Švaistinga' nuo v. 'švaist(y švaisti > šviesti’. – (žvaigždė)

  15. Tvankstas:

    1. ‘Švenstinga’ nuo v. ‘švęsti < švensti'.
    (šventė)
    2. 'Švaistinga' nuo v. 'švaist(y švaisti > šviesti’.
    (žvaigždė)

    • Kvankstas:

      Ne visai taip. Svastika yra nuo lietuviško žodžio “sviesti”, “šveisti”, “sviestas”. Tai buvo baltų sviedžiamasis ginklas, galėjęs nukapoti net keturias priešo galvas. O “svastika” todėl, kad sviesta ji ėjo kaip per sviestą. Lietuviai ją išplatino po visą pasaulį. Per Indoneziją ji pasiekė ir Australiją, bet čia aborigenai (beje, irgi lietuvių kilmės) ją supaprastino ir nuėmė vieną kryžmą. Pavadino “bumerangu” iš lietuviško žodžio “bum” ir “rangytis”. Mat lėkdama svastika rangosi, o gavęs jos smūgį priešas irgi ima rangytis agonijojje.

      • Kvankstas:

        Iš lietuviškų svaidomųjų švaistingų Japonijoje atsirado nindzių svaidomosios žvaigždutės. Jos yra čia atkeliavusių lietuvių materialusis paveldas, nes ir samurajai, ir nindzės yra lietuvių kilmės.

  16. Tvankstas:

    2. ‘Švaistinga’ nuo v. ‘švaist(y<in)ti'. (švaista – ir kaip šviesą skleidžiant, ir kaip judesius darant skleidžiama)

  17. Tvankstas:

    3. ‘Švaistinga’ nuo v. ‘šviesti’. (šviesa)

  18. Tvankstas:

    4. ‘Žvaigždinga’ nuo v. ‘švaikšti > švaisti > šviesti’. (žvaigždė)

  19. Tvankstas:

    Svastika yra ir baskų ženklas, o mes atsiskyrėme prieš 8-9 tūkst. metų, tiksliau, tas persiskyrimas po genetinės mutacijos prieš 25 tūkst metų leido skleistis svastikai nepriklausomai nuo genetinių mutacijų ir žmonių susipriešinimo to pasekoje.
    Dar vienas įrodymas svastikos plitimui nuo Kaukazo iki Iberijos ir kartu bendras ženklas tiek sanskritakalbiams, tiek lietuviakalbiams, tiek R1b baskams ir britonams.
    Įdomu, ar svastika yra išlikusi R1b žmonių tarpe Baškortostane ir Hausa krašte Nigerijoje, kur vyrauja ši genetinė mutacija ?
    Tiek pat įdomu, ar R1a tocharai atnešė šį ženklą iki Kinijos rytinio kranto, ar buvo priimtas taivaniečių, plaukiojusių Ramiuoju, Indijos ir Atlanto vandenynais prieš 2-5 tūkst. metų ?

  20. Rimgaudas:

    Svastikų skvarma su atvaizdais tautose parodyta kultūrologės Rasos Ambraziejienės knygoje “Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius” (Kaunas/2014) skyriuje ir Simbolių lentelėje. Puiki tiriamoji knyga – kasinėjimų radiniai, antkapiai, šventyklos ir t. t. visame pasaulyje. Vardinu “svastikines” tautas:
    1 – ikikrikščioniška Europa, dažniausiai slavų simbolis. 2, 3 – lietuvių, aisčių, 4 – induistų, 5 – maltiečių, 6 – graikų, 7 – žydų, 8 – džainistų, 9 – baliečių, 10 – laplandų, 11 – musulmonų, 13 – japonų, 14 – tibetiečių, – 15 – hopi, 16 – actekų, 17, 18, 19 – maorių, polineziečių, 20 – žydų, 21 – vainahų (ikimusulmoniškas Šiaurės Kaukazo tautų simbolis).
    Knygos pratarmėje Rasa Ambraziejienė rašo: “Lietuvaičiai nebesididžiuoja esą seniausios gyvos indoeuropiečių kalbos atstovais ir tūkstantmetės aisčių-baltų kultūros nešėjais. Lietuvaitės nebenori būti -aitėmis, – ienėmis. . Dar viena skaudi tema – nesantaika tarp lietuvių “pagonių” ir krikščionių. . Šios tylios kovos pasėkoje laimi tie, kuriems nei lietuviškumas, nei tikėjimas – ar katalikiškas, ar ramuvietiškas – apskritai nerūpi. Bandymą apie tai pasvarstyti taip pat rasite priede”.
    Gera knyga. Ir antras leidimas išleistas.

    • Tvankstas:

      Dėkoju, gerb. Rimgaudai, už nuorodą.
      Tai, ką ankstesniuose pasisakymuose po šiuo straipsniu rašiau kaip spėjimus apie svastikas rytų Azijoje ir Amerikoje, visiškai patvirtino ši knyga ir gerų trijų valandų naršymas internete pagal raktinius žodžius.
      Amerikiečiai hopi, navajo ir actekai / aušratekiai naudoja svastiką nuo neatmenamų laikų, Balio saloje ji tikėtina atėjo su brahmanizmu ar / ir budizmu, o 14 amžiuje Indonezijos salose vykusi islamizacija išstūmė svastikas kaip šėtono ženklą, netinkamą musulmonams.
      Atsidėkodamas noriu parodyti liet. ‘dangus’ paplitimą trimis pavyzdžiais.
      Buriatų tikėjime Dangina yra nuostabaus grožio dangiškoji deivė, o štai mongolams Tengyz yra dangiškasis valdovas (vėliau tiurkų kalbose virto Čengyz, Čingiz).
      Nubijos karalių sostinė Dongola prie Nilo aiškinama kaip dangiškasis karalių sostas.

  21. Rimgaudas:

    Tvankstui: Tas, kuris skaito knygas su paliktais jose ženklais, gyvena tūkstančius metų. Tas, kuris knygas skaito ženklų nepastebėdamas, gyvena tik vieną gyvenimą. Su Naujais!

  22. Tvankstas:

    Man pasidarė įdomu, kas yra šitas šūdinis musis KVANKSTAS, nesugebantis net sau nickname susikurti, tik pasivogti ir vieną raidę pakeisti : Kvankstas: IP adresas: 158.129.54.82.
    Užtrukau pusvalanduką savo tyrėjo įgūdžiais ir paaiškėjo : Vytauto Didžiojo Universitetas Užsienio kalbų institutas, pradedant …, na kam vardinti, nesunku pamatyti internete poros įtariamųjų skaisčiuosius genetiškai anomalinius veidelius, akeles ir suprasti dvasinį luošumą.
    Suprantu, tai prof. A. Butkaus draugelis, susiskambina, nuoširdžiai pasijuokia : ehehe, chichichi,…
    Labai dėkingas Vytauto Didžiojo Universitetui ir jo Užsienio kalbų institutui, nusprendusiam mokslininko asmenine iniciatyva pagaliau sutvarkyti mano pasisakymus buitiniais fiziologiniais juokeliais narko – alkoholinių kandžių lygmenyje.
    Tenka suprasti, kad mokslinis vardas nepakeičia dvasios ubago.

    • Kęstutis:

      Na tas “kvankstas” prisistatė savo ligos simptomais – vardas tinkamas. Vienas ar keli pasisakymai būtų nieko tokio, gal žmogus per šventes pergėrė ar persivalgė ir jam protas aptemo. Bet kai kvanktelėjęs visą dieną rašo tą patį, per ta patį – tai jau liga, na gal darbas, nors labai sunku tuo patikėti… Šiaip tai “prošalietis Nr.2” ir nieko daugiau, neverta kreipti jokio dėmesio…

    • Tvankstas:

      Man jau pirmas jo ‘pasirodymas’ rodė nuojautomis į VDU, prof. A. Butkaus draugelį S., šiandien užsiėmiau šiokia tokia patikra, tikrai VDU, gal ir X, gal ir kitas, labai siauras trijų ratelis ir vienas iš jų.
      Kokiu dvasios ubagu ir proto nuokriuša reikia būti, kad užsiimti tokiu ‘mokslinyko šmaikštavimu’, svarbiausia šitame yra tai, kad tokie dvasios ir proto liliputai yra liūtai VDU.
      Linkiu aš jam linksmai kraustytis iš proto iki kitų Kalėdų.

  23. Tvankstas:

    Kvankstas: IP adresas: 158.129.54.82 rodo rašantįjį iš Vytauto Didžiojo Universiteto Užsienio kalbų instituto, darbo laiku gruodžio 17 d. apie 15 ir apie 18 valandą, gruodžio gruodžio 19 d. nuo 12 iki 14:20, gruodžio 30 d. nuo 15 iki 16:46 – VDU internetas ir kompiuteris yra taip pat skirti asmeninėms užgaulionėms, patyčioms rašinėti ?
    Tai VDU dėstytojų švonderių malonumams ir garbė VDU ?
    Vakarykštį mano pasisakymą po straipsniu skyrelyje ‘Mokslas’ Alkas ištrynė.
    Cenzūra gelbstint ‘mokslinykus’ ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: