Mirė vienas garsiausių Lietuvos filosofų Arvydas Šliogeris (nuotraukos) (2)

Arvydas Šliogeris (1944–2019) | Alkas.lt nuotr.

Gruodžio 18 d., trečiadienį, eidamas 76-uosius metus mirė garsus filosofas ir rašytojas Arvydas Šliogeris.

A. Šliogeris gimė Panevėžyje 1944 m., rugsėjo 12 d. mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius. 1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, 1970–1972 buvo pirmuoju Universiteto kraštotyrininkų ramuvos pirmininku, 1973–2012 m. dėstė filosofiją, 1979 m. kaip docentas o nuo 1987 m. jau kaip filosofijos mokslų daktaras. Atgimimo metais A. Šliogeris aktyviai reiškėsi publicistikoje ir prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo stiprinimo. 2003–2012 m. buvo VU Filosofijos katedros vedėjas, nuo 2012 m. profesorius emeritas. Nuo 2007 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys.

1992 m. A. Šliogeris buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2010 m. Lietuvos mokslo premija.

A. Šliogeris buvo vienas darbščiausių ir vaisingiausių Lietuvos filosofų. Atgimimo metais aktyviai reiškėsi publicistikoje. A. Šliogeriui buvo svetimas prisitaikėliškumas. Pasisakydamas viešojoje erdvėje žodžio kišenėje neieškojo, mėgo aštrius ir vaizdingais pasisakymus. A. Šliogeris buvo nuoseklus klerikalizmo, krikščionybės, globalizmo kritikas ir save laikė prigimtinio protėvių tikėjimo tęsėju.

Iš 1997-aisias išleistos A. Šliogerio knygos „Niekio vardai“ įžangos: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas. Tai vienintelės mano dievybės, ir visos mano knygos tėra tik malda joms, toli gražu ne tokia nuolanki kaip man norėtųsi. Visa kita tėra Kalbos šmėklos ir pelenai. Taigi atvirai išpažįstu savo „pagonybę“ ir nenoriu būti kitoks.“

Arvydas Šliogeris 1947-2019 | VU nuotr.

Tarp jo parašytų veikalų – „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ (1985) „Daiktas ir menas: Du meno kūrinio ontologijos etiudai“ (1988), „Būtis ir pasaulis: Tyliojo gyvenimo fragmentai“ (1990), „Sietuvos: Eseistikos rinktinė“ (1992), „Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių“ (1992), „Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai“ (1995), „Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai“ (1996), „Niekio vardai: septyni antropotopijos etiuda“ (1997, „Alfa ir Omega: ontotopijos metmenys“ (1999), „Kas yra filosofija?“ (2001), „Niekis ir Esmas“ (2 dalys) (2005), „Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai“ (2006), kartu su filosofu Algiu Mickūnu „Filosofijos likimas“ (2009), „Melancholijos archipelagai: žodžiai ir vaizdai“ (2009), „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“ (2010), „Lietuviškosios paraštės“ (2011), kartu su kitais autoriais „Nerimas: svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“ (2012), kartu su Virginijumi Gustu „Pokalbiai apie esmes“ (2013).

Arvydas Šliogeris yra išvertęs Karlo Poperio, Martino Haidegerio, Georgo Hėgelio, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Hannah Arendt, Albero Kamiu, Karlo Markso veikalų.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Krivė Inija Trinkūnienė dėl A. Šliogerio netekties pareiškė užuojautą šeimai, bendradarbiams ir bendraminčiams.

„Lietuva neteko vieno ryškiausių mąstytojų ir visuomenės kritikų. Profesoriaus A. Šliogerio mirtis yra didžiulis praradimas šalies filosofų bendruomenei ir kiekvienam valstybės piliečiui“, – rašoma Prezidento užuojautoje.

„Netekome iškilaus mąstytojo, vertėjo, publicisto, vieno žymiausių lietuvių filosofų, profesoriaus Arvydo Šliogerio. Jo skvarbūs, didžiąsias gyvenimo tiesas gvildenantys ir pamatinių vertybių gelmes atveriantys tekstai išliks tiek Lietuvos filosofijos istorijoje, tiek daugelio širdyse. Jis buvo išskirtinis intelektualas, kuris visada kėlė egzistencinius klausimus, skatino dialogą ir polemiką. Tai didelė netektis visai Lietuvos visuomenei ir šalies kultūrai. Dėl Arvydo Šliogerio mirties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius ir kolegas, visus, kuriems gyvenimo kelią rodė šios ryškios asmenybės mintys ir darbai“, – rašoma Ministro Pirminino S. Skvernelio užuojautoje.

„Netekome vieno žymiausių ir šviesiausių mūsų laikų mąstytojo, savo kūryba, ir visu savo gyvenimu liudijusio meilę ir ištikimybę tautos prigimtinėms vertybėms. A. Šliogeris buvo įsitikinusiu mūsų protėvių prigimtinio tikėjimo tęsėju. Jo pažiūrų ir minties laisvės nevaržė ir nesaistė aukšti akademiniai vardai ar garbingi valstybiniai apdovanojimai. Visą gyvenimą Jis buvo ištikimas išminties meilei, savo Tėvynei, į kurią buvo tvirtai įaugęs kaip šimtašaknis ąžuolas. Mūsų atmintyje A.Šliogeris išliks kaip didis laisvo proto ir sielos žmogus. Nuoširdžiai užjaučiu A. Šliogerio artimuosius, bičiulius ir bendražygius, visus kuriems šios šviesios asmenybės mirtis yra skaudžia netektimi“, – rašoma Romuvos Krivės I. Trinkūnienės užuojautoje.   

***

Atsisveikinti su Velioniu bus galima Vilniaus Universiteto Šv. Jonų bažnyčioje  gruodžio 19 d., ketvirtadienį, nuo 13 iki 20 val. ir gruodžio 20 d., penktadienį, nuo 10 val. Gruodžio 20 d., penktadienį, 10 val. bus aukojamos Šv. Mišios.

Urna bus išnešta gruodžio 20 d., penktadienį 13 val., laidojama Antakalnio kapinėse. Velionio artimieji prašo lankytojų rinktis baltas gėles vietoje įprastų vainikų.