Mirė aktorė Birutė Raubaitė (nuotraukos)

Eidama 92-uosius metus lapkričio 20 d. mirė ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorė Birutė Raubaitė. “Visą gyvenimą skyriau teatrui, gyvenau kaip geriau teatrui”, – šia priesaika vadovavosi talentinga ir jautri menininkė.

Likimas aktorei lėmė itin įdomų ir ryškų gyvenimą. Gimusi 1926 m. lapkričio 26 dieną Kaune, Lietuvos kariuomenės savanorio dukra su šeima persikėlė į Šiaulius, buvo priimta į teatrą, vėliau į Vilniaus dramos teatro studiją. Jau įgijusi teatro praktikos, išvyko studijuoti į N. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS).

Mokėsi kartu su Lietuvos teatro branduoliu: Aurelija Ragauskaite, Maryte Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. 1952 m. sugrįžusi į gimtąjį miestą ir tuometinį Kauno dramos teatrą, čia kūrė iki 2003 m.

Per ilgą kūrybinę biografiją B. Raubaitė įkūnijo apie šimtą personažų teatro scenoje bei kine ir televizijoje. Jos kolegišką petį Kauno teatro scenoje jautė ne vienas talentingų aktorių kursas, vėliau išsiskirstęs po kitus Lietuvos teatrus. Aktorė taip pat rado kūrybinį ryšį su garsiausiais Lietuvos scenos režisieriais – Henriku Vansevičiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu ir kitais.

Su Henriku Vancevičiumi susijusi visa spektaklių plejada – “Tai buvo Irkutske” (1960), “Trys seserys”, “Žemaitė” (1964), kuriame ji atliko pagrindinį rašytojos vaidmenį. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Maksimo Gorkio “Paskutinieji” (1978) sukūrė vieną mylimiausių vaidmenų – Fedosija. Reikšmingi, brangūs buvo vaidmenys spektakliuose “Mūsų jaunystės paukščiai” (1972, rež. R. Tumpa), “Senelių namai” (1986, rež. J. Vaitkus), Marina Carr “Portija Koglen” (2002, rež. G. Varnas), Motina “Tolima šalis” (2001, rež. G. Varnas). Spektaklyje “Tolima šalis” aktorė vaidino dešimtmetį, Jono Jurašo režisuotame “Šventežeryje” – tris dešimtis. Itin dažnai aktorei tekdavę motinų vaidmenys.

Lietuvos kinematografijai aktorė paliko šiuos darbus: “Kunigo naudą velniai gaudo” (klebono gaspadinė), “Raudonmedžio rojus” (Agota), “Velnio nuotaka” (davatka), “Tadas Blinda” (Kulišienė), “Ignotas grįžo namo” (Ignoto žmona) ir kitus.

Aktorės Birutės Raubaitės sukurti vaidmenys – sudėtingi, dramatiški, reikalaujantys daug ištvermės ir didžiulės dvasinės jėgos. Jos įkūnyta Žemaitė Kazio Inčiūros pjesėje “Žemaitė” slogiais sovietiniais laikais tapo tautiškumo ir lietuviškumo simboliu. Savitu lietuvės motinos prototipu buvo tapusi ir jos sukurta Daugvilienė (Kazio Sajos “Šventežeris”, rež. Jonas Jurašas, 1970 m.).

Kauno teatro šeimoje aktorė buvo vadinama Lialia, nors pase įrašyti du vardai – Elena Birutė. Taip ją nuo mažumės vadino jaunesnis brolis. Po to mokykloje, gimnazijoje, institute, teatre kartojosi tas pats. Vardas prigijo. Netgi vienoje recenzijoje ir spektaklio programėlėje buvo išspausdinta: “Lialia Raubaitė”.

Birutė Raubaitė ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota už kūrybinę veiklą. 1964 m. jai buvo suteiktas Liaudies artistės vardas. 2003 m. aktorei buvo įteiktas “Fortūnos” apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus ir už Bleizės Skali vaidmenį (Marina Car “Portija Koglen”, rež. Gintaras Varnas). 2017 m. 90-mečio proga aktorė pagerbta 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklu (Kauno miesto savivaldybė), LR Vyriausybės atstovų padėkos raštais.

Aktorei visada rūpėjo teatras ir jo likimas, spektaklių kokybė ir kolegų vaidmenys. Birutė Raubaitė buvo savotiška jungtis tarp senojo stanislavskiškojo ir šiuolaikinio teatro. Aktorės darbštumas, preciziškumas ir pasišventimas vaidmeniui, spektakliui, teatrui liks pavyzdžiu visiems ją pažinojusiems teatralams.

Ištraukos iš aktorės 90-mečiui skirto rašinio (2016 11 25). Režisierių mintys apie aktorę Birutę Raubaitę.

Režisierė Neris Karpuškaitė: “Kai 1983 metais grįžau po instituto į Lietuvą, patekau į pačiame kūrybos zenite esantį Kauno teatrą ir buvo labai nedrąsu. Visi ir visa man rodėsi tokie dideli, svarbūs ir aš bijojau visų, bet labiausiai – Birutės Raubaitės! Niekaip negalėjau suprasti, kodėl šitą griežtą, išdidžią, orią moterį visi vadino Lialia.

Pradėjau repetuoti “Didįjį geismą”. Medžiaga – labai kontraversiška, aktorių sudėtis – visas žvaigždynas. Begaliniai ilgas analizės procesas, asmeninių patirčių išklotinės, ugningi debatai iki vėlumos ir tas vienintelės tylinčios Lialios žvilgsnis…

Kai Jonas Vaitkus manęs, jaunos režisierės, paklausė, kaip sekasi repeticijos, pasiguodžiau, kad bijau Raubaitės. Jis ėmė juoktis: “Tai gerai, kad bijai, reiškia gyva esi”.

“Didžiajame geisme” ji kūrė vieną iš svarbiausių vaidmenų – šio pasaulio vertybėse pasiklydusio jaunuolio motiną. Jos personažas buvo tasai vienintelis, kuris spektaklio eigoje numiršta. Jautri tema vėžio ligos rykštės plakamoje visuomenėje, begalės diskusijų su gausybe gydytojų-onkologų: “Nereikia spektaklyje mirties fakto! Nereikia – jūs su savo teatrais atimsit žmonėms viltį pasveikti!”, – šitokie perspėjimai kone kasdien taranavo mano sąmonę. Visi nepaliaujamai ginčijosi, o artistė, visų vadinama Lialia, tik griežtai žiūrėjo į mane ir tylėjo.

Pridėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, – aš  n i e k u o  neprisidėjau prie jos vaidmens sukūrimo. Jos įkūnyta, žiūrovams įsiminusi, Motina Morta gimė savaime – iš jos pačios, iš to tylėjimo, iš girdėjimo, iš tam tikros išmintingos sudėties-atimties.

Peržiūros dieną, rytinėje šviesų repeticijoje, kai stovėjau avanscenoje ant pakylos, į nustatytą šviesų tašką pakilo Raubaitė-Motina – ilgais lininiais marškiniais, aukšta, ori ir tokia skaidri, tarsi permatoma… Iš garsiakalbių pasigirdo jos monologo įrašas: “Palieku tau Liepų gatvę, neilga ji, bet nėra joje namo, kuriame mano rankos…” –  ir viskas. Ties tuo man viskas nutrūko. Atsibudau greitosios medikų apsuptyje. Nežinau, kodėl ir kaip taip atsitiko, bet, matyt, reikėjo man prarasti sąmonę, kad visai kitaip suvokčiau greta esantį gilų Žmogų. Nuo tos dienos ji man tapo LIALIA. Paskui buvo ilgas ilgas kūrybinis ir asmeninis bendravimas.

Tai labai savita talentinga artistė. Menininkė su neapsakomai didele pretenzija savo pačios kūriniui. Labai šviesi – skaidri siela. Jeigu kas paklaustų, ar teko savo gyvenime sutikti kūrėją be puikybės nuodėmės, tai net nesusimąstydama įvardinčiau Birutę Raubaitę – mūsų visų LIALIĄ.”

Režisierius Gintaras Varnas: “Nepamenu, kada pirmą kartą susitikom, gal Jono Vaitkaus “Golgotos” repeticijose? Užtai labai gerai pamenu, jog nuo tada, kai repetavau “Hedą Gabler”, ją visada matydavau elegantišką, švytinčią per visas premjeras. Kai reikėjo aktorės Motinos vaidmeniui “Tolimoje šalyje”, tikrai žinojau, kad turi vaidinti ji. Nesvarbu, kad jau kurį laiką teatre nebevaidino. Ir Lialia mielai sutiko. Ir puikiai suvaidino nepamirštamą Motiną, o jos sakinį “Aš tau atleidžiu…” girdžiu ir dabar, nors daugelis spektaklio tekstų ir scenų pasimiršo. Tas spektaklis buvo kažkoks ypatingas ne tik jai, bet ir visiems jame vaidinusiems aktoriams. Jie tapo ta savotiška “susikurtąja šeima”, o pati Lialia – tos šeimos motina. Jos buvimas spektaklyje neleido jauniesiems aktoriams atsainiau pažiūrėti į savo vaidmenį ar spektaklį. Po “Tolimos šalies” Lialia suvaidino dar “Portijoje Koglen”, visiškai priešingą savo gerumui piktos Bleizės vaidmenį ir epizodą “Donjoj Rositoj”.

Lialia – labai darbšti, be galo atsakinga, itin kruopščiai besiruošianti vaidmeniui ir kiekvienam spektakliui. Teatras jai – ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Aišku, ji baigusi pokarinę rusų teatro mokyklą GITIS´ą, o tuo metu tai reiškė, kad į lietuvių teatrą atėjo visų pirma senosios rusų teatro tradicijos dvasia – požiūris į teatrą kaip meną, kuriam aktorius tarnauja. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai.”

Šv. Mišios už a.a. Birutę Raubaitę laikomos, lapkričio 21 d. 18 val., Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, Sėliu g. 17, Vilnius.

Atsisveikinimas su aktore vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Lapkričio 26 d. nuo 12 val. iki 20 val. ir lapkričio 27 d. nuo 9.30 iki 11.30. Laidotuvės vyks antradienį, lapkričio 27 d., 13 val. Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Nacionalinio Kauno dramos teatro pranešimas