Lapkričio 10 d., eidamas 87-uosius metus, mirė Lietuvos mokslo istorikas ir filosofas, chemikas, eseistas, alpinistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys, Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos pirmininkas prof. habil. dr. Juozapas Algimantas Krikštopaitis.
J. A. Krištopaitis gimė 1931 m. kovo 13 d. Kaune 1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijos fakultetą. 1959–1961 m. buvo Statybos ir architektūros instituto aspirantas. 1962 m. technikos mokslų kandidatas. 1982-1986 m. studijavo filosofines disciplinas Maskvos Lomonosovo universitete, stažavosi TSRS MA Filosofijos institute, TSRS MA Gamtos mokslų technikos istorijos institute, 1989 m. filosofijos mokslų daktaras (po nostrifikacijos pripažintas habilituotu dr.).
1958–1965 m. Lietuvos mokslų akademijos Statybos ir architektūros instituto, 1965–1978 m. Fizikos ir matematikos instituto (nuo 1977 m. Fizikos institutas) bei Puslaidininkių fizikos instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1978 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (nuo 1991 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 m. Lietuvos kultūros tyrimų institutas) bendradarbis, 1993–2001 m. Humanizmo filosofijos skyriaus vedėjas.
Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo Senato narys. 1992–1999 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1998 m. Vilniaus pedagoginio universiteto ir Kauno technologijos universiteto dėstytojas, nuo 1999 m. profesorius.
Nuo 1972 m. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius, nuo 1996 m. pirmininkas. 1999–2001, 2003-2006, 2010-2013 m. Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas. 2002-2003, 2007-2010 m. ir nuo 2014 m. asociacijos viceprezidentas. Nuo 1996 m. vienas iš pagrindinių periodinių Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijų organizatorių. Nuo 1994 m. yra pagrindinis kasmetinės mokslo istorikų ir filosofų konferencijos „Scientia et historia“ rengėjas.
1956 -1975 tyrinėjo technologijos, fizikinės chemijos problemas, nuo 1972 m. tyrinėja gamtos mokslų ir technikos istoriją bei filosofiją, T. Grotuso mokslinę veiklą. Lietuvos istorinius, politinius, socialinius, kultūrinius ir meno reiškinius analizuoja istoriniais, struktūriniais ir kultūrinės bei socialinės antropologijos metodais.
Paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių užsienio ir Lietuvos leidiniuose, parašė 11 knygų bei monografijų, per 300 mokslo populiarinamųjų, publicistikos straipsnių, esė. Nuolatos skaitė pranešimus tarptautiniuose kongresuose bei renginiuose kaip dalyvis arba kaip vienas iš organizatorių Bukarešte, Čikagoje, Kome, Helsinkyje, Lježe, Meksike, Maskvoje, Sankt-Peterburge, Sietle, Pekine ir kitur.
Daugelio tarptautinių ir respublikos leidinių redkolegijų bei mokslinių tarybų narys. Už mokslinę veiklą yra apdovanotas premijomis, vardiniais medaliais (Ryga, 1985 ir Vilnius, 1995), išrinktas dviejų užsienio organizacijų − Latvijos ir Estijos mokslo istorikų ir filosofų sąjungų garbės nariu, gavęs oficialius padėkos dokumentus už sėkmingus simpoziumų organizavimus Pasauliniuose mokslo istorikų kongresuose: Meksikas (2001) ir Pekinas (2005), Tarptautinėje Europos mokslo istorikų konferencijoje (Viena, 2008).
ŠVIESA
Skiriama profesoriui Juozui Algimantui Krikštopaičiui
Su žiburiu
Šviesos
Žmogus
Jei gimsta –
Ištvert
Negali jis
Be šios
Šviesos.
Nerimstanti
Širdis
Meteoru
Sužybsi,
Pulsuoja,
Spindi
Mokslo
Spindulys,
Ir vėl,
Ir vėl
Nušviečiantis
Mums kelią
Juozapas Kardelis, 2016
Graudu, kad vis mažiau lieka tautos stuburo – tarpukario kartos.
Išeisime ir mes, ir liks jaunoji karta, nuolat tikslingai apdorojama, kad neužauginto to stuburo, kad pasiduotų iš svetur diegiamos ideologinės mados vėjams.
Išeinantiems DIDŽIULĖ PAGARBA ir AČIŪ už tai, ką nuveikė dėl Lietuvos, už tai, kad išsaugojo dvasios stiprybę baisiais viena kitą keičiančių okupacijų, represijų, žudynių laikais.