Lapkričio 23 d., Jono Basanavičiaus gimimo dieną, Vilniuje, eidamas 90-uosius metus, mirė garsus Lietuvos istorikas, asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ vienas iš steigėjų, archeografas, habilituotas daktaras, profesorius Antanas Tyla.

A.Tyla gimė 1929 m. spalio 28 d. Bičionyse, Anykščių valsčiuje. 1939–1943 m. mokėsi Burbiškio (Anykščių r.) pradžios mokykloje. 1943–1951 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. 1951–1956 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, įgijo istoriko išsilavinimą.

1956–1958 m. A. Tyla dirbo Veiviržėnų (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos mokytoju. Nuo dirbo 1958 m. Lietuvos istorijos institute. 1964 m. Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „1905 metų revoliucija Lietuvos kaime“. 1988 m. Vilniaus universitete apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Politinės ir ekonominės pasekmės Lietuvai“ (1993 m. o nostrifikuota į habilituoto humanitarinių mokslų, istorijos daktaro).

1989-1992 m. dirbo Istorijos instituto Archeografijos skyriaus vedėju. 1992–1999 m. ėjo Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. 1991–2000 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narys. 1991–1997 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas. Nuo 1997 m. A. Tyla buvo šios katedros dėstytojas, profesorius. Jis taip pat buvo šio universiteto Senato narys, Jungtinės Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos doktorantūros komisijos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto habilitacijos komisijos pirmininkas.

1991-2011 m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2011 m. iki gyvenimo pabaigos – Mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys emeritas.

A.Tyla buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (nuo 1991 m.) ir Centro valdybos narys, Lietuvos Mokslų akademijos leidinio „Lituanistica“ redakcinės komisijos pirmininkas, leidinių „Lithuanian Historical Studies“, „Genocidas ir rezistencija“, „Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija“, „LKMA metraštis“, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ redakcinių kolegijų narys.

Jis buvo Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų teikimo komisijos, Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties nustatymo ekspertų komisijos, Lituanistikos tradicijos ir paveldo įprasminimo komisijos narys, Labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti tarybos narys. 1992-2016 Pasaulio anykštėnų bendrijos prezidentas. Nuo 2016 m. buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos narys ir Vilniaus anykštėnų sambūrio tarybos narys.

Pagrindinės A. Tylos mokslinių interesų kryptys buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės kultūros, iždo ir valstybės apsaugos XVI a. pabaigoje – XVII a. viduryje problemos, lietuvių tautos kultūrinio ir politinio išsivadavimo XIX a. – XX a. pradžioje ir Lietuvos magdeburginių miestų istorijos šaltinių tyrinėjimas ir rengimas spaudai.

Svarbiausios A. Tylosmokslo darbai:

1963 m. – „Revoliucinės valdžios kūrimasis Lietuvos valsčiuose 1905–1907 m. revoliucijoje“ (istorijos studija).
1964 m. – „Lietuvos valstiečių kova dėl ginčytinų žemių ir miško 1905–1907 m.“ (istorijos studija), „1905 m. revoliucija Lietuvos kaime“ (rusų kalba, istorijos studija).
1968 m. – „1905 metų revoliucija Lietuvos kaime“ (monografija), „Pastabos dėl lietuviškos knygos istorijos”, „Metodiniai nurodymai įmonių istorijų rašymo klausimu“ (su V. Merkiu).
1973 m. – „Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 m.“ (istorijos studija).
1975 m. – „Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais“ (su kitais autoriais, monografija).
1979 m. – „Kėdainių unijos opozicija (1655–1656 m.)“ (istorijos studija).
1980 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės organizavimas XVI a. pabaigoje – XVII a.“ (istorijos studija).
1981 m. – „Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802–1918 metais“ (istorijos studija).
1986 m. – „Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“ (monografija), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas 1600–1632 m.“ (istorijos studija).
1991 m. – „Garšvių knygnešių draugija“ (monografija).
2004 m. – „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ (istorijos studija).
2010 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ (monografija).
2012 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas XVI amžiaus antroji pusė – XVII amžiaus vidurys“ (monografija).
2013 m. – „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ (istorijos studija).
2016 m. – „Apie Anykščius ir anykštėnus“ (straipsnių rinkinys).
Kartu su kitais mokslininkais jis sudarė ir redagavo monografijas: „Ignalinos kraštas“ (1966 m.), „Rimšės ir Gaidės apylinkės“ (1969 m.), „Dieveniškės“ (1968, 1995 m.), „Merkinė“ (1970 m.), „Dubingiai“ (1971 m.), „Kernavė“ (1972 m.), „Dubičiai“ (1989 m.), „Kražiai“ (1993 m.).

Jis taip pat sudarė, parengė ir išleido istorijos šaltinių leidinius: „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ antrasis tomas (su kitais, 1965 m.,), „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“ (1972 m., antras išplėstas ir pataisytas leidimas 2004 m.), „1905–1907 metų revoliucija Pabaltijyje“ (rusų kalba, su kitais, 1981 m.), „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“ pirmasis tomas – Joniškis ir Jurbarkas (1991 m.), antrasis tomas – Kretinga, Skuodas, Šiauliai, Šventoji, Varniai, Veliuona, Viekšniai, Virbalis, Vladislovovas (su kitais, 1997 m.), trečiasis tomas – Kėdainiai (2002 m.), ketvirtasis tomas – Alytus (2006 m.).

A.Tyla yra paskelbęs daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir studijų apie politinę kultūrą XVI–XVII amžiuje, apie lietuvių inteligentiją ir jos mentalitetą, knygnešius ir daraktorius.

R.Strazdūnaitė sudarė 1955–1989 m. A. Tylos publikacijų bibliografinę rodyklę. Lietuvos istorijos institutas išleido bibliografinį leidinį „Antanas Tyla. Bibliografinė rodyklė. 1955–1999“ (sudarytoja Lina Anužytė, 1999 m.).

Apdovanojimai:

A.Tyla apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999 m.) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2009 m.). Jam suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės profesoriaus vardas (2009 m.).

Jis yra valstybinės Jono Basanavičiaus premijos už etninių kultūrinių tradicijų plėtotę laureatas (1994 m.). Už knygą „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Kėdainiai“ A. Tyla gavo Lietuvos Mokslų akademijos Simono Daukanto premiją (2004 m.), už monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ – Lietuvos Mokslų akademijos ir Lietuvos banko Vlado Jurgučio premiją (2010 m.).

Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatas (2005 m.). Apdovanotas Pasaulio anykštėnų bendrijos medaliu (2007 m.).

Anykščių rajono Garbės pilietis (nuo 2009 m.). Minint Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metus, jam suteiktas „Lietuvos šviesuolio“ vardas (2012 m.). Jis apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2014 m.) už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui.

Pašto vokų serijoje „Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką“ išleistas A. Tylai skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje „Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių“ išleistas kitas jam skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2009 m.).

Laisvalaikį skirdavo kelionėms, domėjosi savo gimtojo krašto ir giminės istorija. Buvo vedęs, žmona Romualda Tylienė (1933–2012) – ikimokyklinio auklėjimo pedagogė. Vaikai: Audronė Tylaitė-Mockienė (g. 1960 m.) ir Gediminas Tyla (g. 1972 m.), vaikaičiai Martynas, Vytenis, Gabrielė, Antanas, provaikaitė Elzė.

Atsisveikinimas pirmadienį, lapkričio 26 d. nuo 16 val. Vilniaus laidojimo rūmų 1 salėje (Olandų g. 22). Pirmadienį 17.30 mišios Vilniaus Arkikatedroje. Urna išnešama lapkričio 27 d. antradienį 12 val., laidojama Karveliškių kapinėse. Velionį prašoma pagerbti baltomis gėlėmis.

Spausdinti 🖨