S. Plungė. Kodėl valstybei taip sunkiai sekasi padaryti gerai? (7)

Svajūnas Plungė | Asmeninė nuotr.

Svajūnas Plungė | Asmeninė nuotr.

Nesakau, kad visada nepavyksta, bet išeina geriausiu atveju kažkaip kreivai šleivai. Visos tos reformos, proveržiai, šuoliai, naujovės, pokyčiai ir panašūs dalykai tiesiog arba kapanojasi Čepkelių masto pelkėse arba savo greičiu rungtyniauja su sraigėmis. Kas berėkautų iš Seimo tribūnos, šis reiškinys yra toks pastovus, kad galima jį priskirti prie visatos dėsnių.

Šiuo klausimu turbūt kiekvienas turi atsakymą. Kaimo bobutė papasakos, kad visi vagys ir Landsbergis kolūkius sugriovė, o pastarojo rėmėjas pasakytų, kad viskas čia buvusių okupantų ir jų pakalikų darbas. Teorijų įvairovė didelė: korupcija, valdančių politikų neišmanymas, valstybės tarnautojų biurokratiškumas, tingumas, visuomenės abejingumas ir t.t. Kiekviena iš tų priežasčių žinoma yra reali ir svarbi mozaikos dalis, tačiau dažniausiai nepastebimas esminis komponentas. Paprasčiausiai valstybės valdymo sistema yra sukonstruota taip, kad negali daryti gerai. Ir nesvarbu, kas bus prezidentu ar kuri partija skirs ministrus. Kol sistema nepasikeis, šis „dėsnis“ irgi nepasikeis.

Šiek tiek konteksto. Valstybės valdymo sistema susideda iš renkamų politikų ir valstybės tarnyboje dirbančių specialistų. Renkami politikai yra kaip orai, kartais pasiseka labiau, kartais mažiau, tačiau demokratijos vardan tenka su tuo susitaikyti, bet vienas stabilus komponentas yra valstybės tarnyba, kurioje šiuo metu dirba apie 60 000 įvairiausių specialistų ir sudaro tą tikrąją sistemą, kuri turi išspręsti mūsų kasdienes problemas, padėti prisitaikyti prie pasaulyje vis greičiau vykstančių pokyčių ir paruošti mūsų valstybę ateities iššūkiams. Paprastais žodžiais politikai yra „valstybės kompanijos“ direktoriai arba CEO (kas mėgstą madingus žodžius), kuriuos mes paskiriame rinkimais, o valstybės tarnyba yra šios kompanijos darbuotojai, kurie ir atlieka visą darbą (inžinieriai, buhalteriai, teisininkai, ekonomistai, ITišnikai ir t.t.). Ir vienas ir kitas reikalingas kompanijai, bet, kad ir koks puikus bebūtų kompanijos direktorius, be kompetentingo, motyvuoto, tinkamai sukomplektuoto ir darniai veikiančio kompanijos personalo nėra ko tikėtis teigiamų rezultatų. Nesvarbu kiek plaukų nusirautų tas mūsų paskirtas direktorius, jis geriausiu atveju su esamu kolektyvu gali pasiekti tik tiek kiek leidžia to kolektyvo galimybės. Visuomenėje kasdien girdime aptariamus „valstybės kompanijos“ direktorius, o personalo problemos beveik nepaliečiamos. Taigi pažvelkime į jas.

Dažnai girdime viešai kartojamą maldą, kad valstybės tarnyba turi tapti nedidelė ir efektyvi. O jeigu turi, tai reiškia, kad šiuo metu nėra. Kitaip sakant viešai teigiama, kad mūsų išpūsta ir neefektyvi valstybės tarnyba skandina mūsų valstybės laivą. Nedidelė ir efektyvi skamba tikrai patraukliai, kiekvienas juk mes norėtumėm, kad mokėtumėm tiek pat ar mažiau, o gautumėm daugiau. Televizijos ekranuose kalbančios galvos mums tai pastoviai kala, tarsi patys iki to niekaip neprisigalvotumėm. Aišku prisigalvojome ir rinkome kiekviena kartą tuos politikus, kurie tai žadėjo. Bet tai niekada neįvyko. O kodėl?

Galbūt todėl, kad retai pasaulyje galima rasti kažką nemokamo. Už viską kažkaip reikia užmokėti: laiku, pinigais, dėmesiu ar bent kokiomis paslaugomis. Kodėl su valstybės valdymu turėtų būti kitaip. Be to žodžiai nors žodžiai „išpūsta“ ir „neefektyvi“ nors ir tapę valstybės tarnybos sinonimu, nėra paremti jokiais faktiniais skaičiais. Tiesiog rinkėjams labai patinkanti politikų dainelė, kuri, geriausiu atveju, paremta subjektyviomis patirtimis. Ir suprantama kodėl populiari, mes juk mokėti nenorime, oi kaip nenorime, ypač valstybei, ten gi vieni vagys ir veltėdžiai. Tegul pirma kažką padaro už tai ką jau sumokėjome, o jeigu mokesčių ir nemokėjome, tegul vis tiek duota. Būtent šiame požiūryje ir slypi didelių problemų šaknys.

Tokio požiūrio pasekoje Lietuvoje valstybės tarnyboje sąmoningai ar ne buvo sukurtos tokios sąlygos, kad niekaip ji negali būti efektyvi. Ypatingai tose sferose kur mūsų gyvenimus veikia greiti pokyčiai. 2008 m. krizės metu „efektyvinant“ valstybės tarnybą buvo atleisti darbuotojai, likusių atlyginimai sumažinti ir užšaldyti dešimtmečiui. Gelbėjant valstybę nuo bankroto, gerų priemonių nėra, bet per tą laiką privatus sektorius atsigavo ir nuvažiavo su naujais mersedesais, o valstybinis liko prie savo badmečio kuino. 2018 m. susigriebta, kad valstybės tarnyba tragiškos būsenos ir pradėti po truputi kelti atlyginimai. Tačiau iki dabar atlyginimai net neplanuojami sugrąžinti bent į prieš krizinį 2008 m. lygį, o sekantis sunkmetis jau ant nosies.

Atotrūkis tarp privataus ir valstybinio sektoriaus per tą dešimtmetį susidarė toks didelis, kad joks bent kiek smegenų turintis jaunuolis renkantis karjeros kelius rimtai tokios darbovietės net nesvarsto. Nebent tik kokiuose košmaruose. Neseniai vykusioje diskusijų šventėje „Būtent“ vienoje iš diskusijų „Valstybės tarnyba prestižas ar gėda?“, iš publikos nuaidėjęs atsakymas, kad „ministrams ir merams prestižas, o visiems kitiems – gėda“, turbūt geriausiai apibūdina esamą padėtį. Nors vidutinis atlyginimas valstybės tarnyboje tik keletą procentų mažesnis už atlyginimus privačiame sektoriuje. Bet jei imame lyginti atlyginimus pagal išsilavinimo lygį, skirtumai darosi sunkiai paaiškinami, o jeigu imtumėm tokias greitai besivystančias sritis kaip IT, inžinerija ir technologijos, mes jau nekalbame apie procentus, bet kartus. Šiuo atveju valstybė pasistengė dar daugiau. Norint apriboti valstybės tarnautojų „godumą“, įvairiais teisės aktais ir tvarkomis visiškai suvaržyti bet kokie būdai mokėti didesnį atlyginimą net mirtinai reikalingiems specialistams (net darbovietei turint reikiamas lėšas) ar prisidurti prie atlyginimo (pvz., dalyvaujant tarptautiniuose projektuose pagal kuruojamas temas) bei galimybės darbovietei suteikti kokių nors paskatų darbuotojui be atlyginimo (pvz., apmokėta sporto klubo narystė ar sveikatos draudimas), kas yra įprasta praktika versle.

Valstybė darbo rinkoje tiesiogiai konkuruoja su privačiomis organizacijomis. Šiandien tai yra akivaizdus faktas, kad gerėjant ekonominei padėčiai valstybė tapo blogiausiais sąlygas siūlančiu darbdaviu aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Taigi, nenuostabu, kad tipinis valstybės tarnybos darbuotojas yra garbaus amžiaus moteriškė. Ir nors daugelis jų yra mielos ir draugiškos, bet akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis nelabai galima tikėtis efektyvios, iniciatyvios ir motyvuotos darbo jėgos, kuri būtų pasiruošusi išspręsti naujas ir sudėtingesnes problemas.

Kontrastas tarp privataus ir valstybinio sektoriaus labai akivaizdus. Privatus sektorius greitai ir efektyviai sprendžia problemas. Tačiau matome, kad geriausios kompanijos pasaulyje tiesiog mušasi dėl geriausių pasaulyje protų, kadangi norint būti priekyje, suprantama, kad reikia talentingų ir motyvuotų žmonių. Tačiau verslo kompanijų pagrindinis veiklos tikslas yra pelnas, o valstybės problemos ir viešasis interesas joms rūpi tiek kiek galima jomis rūpinantis gauti pelno. Taigi, džiaugtis verslo sėkme žinoma galima, bet jei visi talentingi ir motyvuoti žmonės nukeliauja ten, kas tada spręs valstybines problemas ir organizuos pokyčius valstybėje? Kol kas Lietuvoje išeina taip gaunasi, kad tai – priešpensijinio amžiaus moteriškės. Tai joms tenka spręsti ir įgyvendinti kaip Lietuva turi būti apsaugota nuo kibernetinių grėsmių, kokios IT sistemos bus diegiamos ir kaip palaikomos, kaip panaudoti dirbtinio intelekto pasiekimus, kaip prižiūrėti kriptovaliutų rinkas, kaip paskatinti daiktų interneto įdiegimą, kur skirti Europos Sąjungos fondus mokslo vystymesi ir t.t. Tai joms tenka spręsti, kaip pasiekti klimato dujų išmetimus išlaikant ekonomikos augimą ar kaip reiktų pertvarkyti transporto sistemą, kad būtų sumažinta miestų orų tarša, kaip apsaugoti aplinką ir žmonės nuo mikroplastikų ir nanodalelių sukeliamos rizikos arba kaip suvaldyti visas biotechnologijų keliamas rizikas. Ir begalės liktų klausimų.

Kol sąlygos valstybės tarnyboje nepasikeis tiek, kad ji trauks talentingus ir greitai prisitaikančius prie naujovių specialistus ir kol pati valstybės tarnyba netaps prestižinė (arba bent jau ne prastesnė nei privačios kompanijos) darbovietė, neturėkime iliuzijų, kad kažkas gali būti padaryta gerai. Tai yra tas lakmuso popieriukas, kurį turime įmerkti į tas nesibaigiančias valstybės tarnybos reformas, kad sužinotume ar kažkas pasikeis valstybėje po jų.

Dabartinis pasaulis kasdien atneša vis daugiau naujų technologijų, grėsmių, problemų ir iššūkių. O valstybės tarnybos vis didesnis atsilikimas sąlygoja, kad su kiekviena diena ji tampa vis mažiau aktuali ir geriausio ko iš jos dar galima šiandien tikėtis tai mokėti išmokas, patvarkyti šaligatvius ir verslui paskirstyti Europos pinigus. Visos kitos problemos yra paliekamos „nematomų rankų“ valioje, kurios atstovauja ne mūsų, o privataus kapitalo interesus ir pasinaudodamos valstybės neįgalumu užima jos vietą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Rimgaudas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: