A. Rusteika. Mūsų laikų herojai (11)

Algimantas Rusteika | asmeninė (feisbuko) nuotr.

Algimantas Rusteika | asmeninė (feisbuko) nuotr.

Literatūra ir menas buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose keliančios reikalavimus valdžiai. Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?

Liko senoliai, susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta – modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas – tuštybės instaliacijomis ir žolyte. Žurnalistų „kūrybinė“ sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu pirmininku priešakyje. Ir kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas“ ir „tauta“ jau rašomi ironiškose kabutėse – teksto autoriaus laisva raiška, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda…

Pasivaikščiokim po žinomų kūrėjų feisbukus. Pagyrūniški knygų pristatymai, kaip aš šauniai skaitau tekstą ar dainuoju kur nors Sakartvele, eilės apie katytes, gražūs parodos paveikslėliai, paežerių ir kavos puodelių estetika – tikras ir skausmingas gyvenimas už futliaro juk neegzistuoja. Prie ruso kūrėjai galėjo daug labiau nukentėti, tačiau rašė, filmavo, bent pakalbėdavo Ezopo kalba.

Dabar drąsos viršūnė – provaldiški pasibaisėjimai primityviu stiliumi apie puolančius rusus. Gal todėl, kad, nors truputį cyptelėjus prieš politkorektiškumo vėjus ir liberastiškas tolerancijas modernioms nesąmonėms, prarastum pinigėlius kokiam projektui, užsienio kontraktus vertimui, spektakliui ar koncertams? O gal tai jau tapo „įsisąmoninta būtinybe“, kuri, anot marksistų, ir yra laisvė?

Todėl nieko negalvosiu, jokios pusės nepasirinksiu. Būsiu amžinai teisus, galėsiu aikčioti ir šlykštėtis visais, pats likdamas švarutis. Galėsiu visiems patikti ir su niekuo nesipykti – toks nemasinis, nebulvarinis, smarkiai elitinis kūrėjas, labai intelektualiai nesiskutęs ir giliai plūduriuojantis.

Visi mane tik cituos ir cituos, saugiai ir patogiai toliau sau gyvensiu nesaugiame ir nebepatogiame pasaulyje tarp savo parodų, meilužių ir publikacijų, spektaklių ir bizniukų. Kas nepatinka – to nematysiu ir nemąstysiu, o tai dar sutrukdys laukti eilėje valstybinės premijos, laureato vardo ar publikacijos.

Globalių lūžių metu tai būdas išvengti viešos pažiūrų raiškos, nes gali būti pavojinga ar šiaip asmeniškai nenaudinga ir kaip gera vaikiškai apsidrausti, pasislėpti nuo apsisprendimo problemos tarp savo garbingųjų žaisliukų!

Taip, istorinėje priešpriešoje šventųjų nebūna, tačiau pažangesnioji pusė būna visada. Nors ne angelai ir be sparnelių, bet atpažinti nesunku, jei kraujo siurblys veikia ir yra koks šimtas gramų smegenų, ar nors šešėlis noro ką nors suprasti. Menininkas, nesugebantis to įžvelgti, yra arba kvailys, arba bailys. Arba ne menininkas.

Suprantu – dabartį valdo paskolos, bankai ir šiaip pinigai nekvepia. Autoriai, su savo gyvenimo meilėmis prirakinti prie honorarų, rentų ar atlyginimų, padarys viską arba nieko, kad tik išsaugotų per vargus susikurtą padėtį. Tačiau nesuprantu, kada ir kaip tai tapo lietuvių šiuolaikinio menininko kredo, visuotine nuostata ir nerašyta elgesio norma.

Kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižantis pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengiantis pasisakyti. Rašytojų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu, savo tekstais, premijomis, publikacijomis ir pavydais.

Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai. Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas.

Kada tai prasidėjo? Kai šėtono šventyklos uždanga plyšo, nuo permainų vėjo apsvaigę visi aplinkui tik traukė ir traukė iš stalčių uždraustus romanus, filmus, eilėraščius. Net tie velnio rusai. Visi tik traukė ir publikavo, o mes neištraukėm praktiškai nieko, mat nieko stalčiuose neturėjom.

Pasirodo, buvom visai geri berniukai ir paklusnios mergaitės. Ak, ta kūrybinė rezistencija, laikant šaltą, prakaituotą iš baimės ir susijaudinimo špygą kišenėje, kaip laukdavom tų užuominų, kokios kalbos būdavo virtuvėse dar neišėjus spektakliui ar knygai! Bet juokingiausia prasidėjo po to.

Šitiek metų skaniai dejuota – nėra laisvės kūrybai, draudžia, persekioja, neleidžia! Ir štai – bac! – vartai atsivėrė. Rašykit, filmuokit, viskas galima! Ir stojos tyka, nieko neįvyko – tokia dramatiška pauzė porai dešimtmečių.

Stalkeris atvedė būrelį šviesulių prie išsvajoto laisvės ir išsipildymo kambario. O tie vidun neina, stovi sau ir spokso į mus pro krentantį vandenį iš ekrano. Vis labai protingai padiskutuoja ir randa begalę priežasčių neįeiti.

Viena yra laisvės norėti ir apie ją pliurpti, kita – ją realiai turėti. Ir prisiimti atsakomybę už tai, kas bus. Nes gyvenimas ir laisvė esame mes patys. Tie, kurie sėdi salėje ir žiūri.

Ne visada literatūra ir menas yra visuomenės sąžinė ir sielos veidrodis. Tikrajam gyvenimui be melo ir laisvei, pasirodo, visada trūksta drąsos ir pinigų. Viskas genuose, ponai ir ponios, nelaisvė juk buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Menas, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Nieko panašaus dabartiniame gyvenime į tą sugrįžimą į nelaisvę kaip į namus – neįžvelgčiau. Veikiau tame autoriaus papamokslavime dėl gyvenimo matyčiau tokio nepasitenkinimo juo priežastimi mūsų valdžių rate susidariusį smetoniškai stabilų sutūpimą kėdėse ir tokiu tupėtiniu būdu, viešai jo būtinimą aiškinant stabilumo išlaikymu, apsidraudus valdyti valdyti Lietuvą iki neatslinkusi kokia anų laikų audra jų kėdes išvartytų… Antai, ar ne to smetoniško tupėjimo strategų Vilniaus mero rinkimai sistemingai būna nukėravoti taip, kad jau antra kadencija, kai Vilnius įvaromas į kampą – 2-ame balsavimo ture vilniečiai tampa priversti meru rinkti Šimašių arba Zuoką, akivaizdžiai kaip asmenybės į merus sostinei nederantys. Beje, su tokia politika prieita net iki to, kad Vilniaus savivaldybės administratoriumi yra patapęs Kaune gyvenantis Poderskis, o tai, kad Nausėdos vyr. patarėju patapo iki tol kuo nors tokiu viešai nepasireiškęs buvęs Kauno vicemeras Mačiulis, matyt, taip pat yra iš tos pačios tarpukario Smetonos valdžių “tupėtinės operos” Kaune… Va apie tai Radzevičiaus žurnalistikoje, LRT misijoje, politikos komentaruose tylu, kodėl, – čia – tie simptomai verti viešo dėmesio…

    • Žemyna:

      Blogai, kad sistema tokia,
      tačiau net ir šiuo atveju turėjome ir 3ą pasirinkimą – ABU IŠBRAUKTI. Tokiu būdu ir savo nuomonę išreiškiam, ir nepadovanojame tuščio balsalapio nežinia kam.

      • Rikimų tikslas yra išrinkti, o ne nuomonę išreikšti. “Abiejų išbraukimas” yra biuletenio gadinimas. Gadinimas žmonių suvokiama, kaip ne gera darymas, o į tai ne daug kas linkęs. Todėl biuletenių gadinimų paprastai būna mažai, tai viena. Antra, esant dviems kandidatams susidaro galimybė už vieną iš jų balsuoti būtent “prieš balsais”, t.y. už rinkėjo manymu mažesnę blogybę. Tokių “už” gali susidaryti iki 1/3 visų gautų balsų, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Kai išrenkama “prieš balsais” – nėra tinkamai organizuoti rinkimai.

        • Žemyna:

          Taip, iš tiesų biuletenis sąmoningai sugadinamas – kad nebūtų piktnaudžiaujama nepanaudotu lapeliu. Tačiau kartu pareiškiama pilietinė nuomonė apie kandidatus – tokiu būdu, koks mums paliktas.
          Mažesnės blogybės rinkimas jau visus 30 m. – tai jau vergo susitaikymas su tuo, jog jis kitko nevertas, tik iš blogybių rinktis. Tiesą sakant, ir aš iki 2014, kaip ta vargšė „nepaklausi nuotaka”, „tekėjau už to, kas ima”. Kol kaukazietis paklausė, kodėl jūs, lietuviai, vis tą mažesnę blogybę renkatės, užuot iš gerų rinkęsi?!
          O iš tikrųjų – kodėl? Nes „ponai” kitaip neleidžia? Juk, jei susirinktų būtina masė tokių, kas apčiuopiamai (ne ant sofos gulėdami) pasipriešina, nebesileidžia žeminami, galiausiai „aukščiau sėdintieji” bus priversti keisti rinkimų sistemą taip, kad jie bent kiek panašesni į demokratiškus būtų, kad Seime rinktųsi MŪSŲ atstovai, o ne partaifiurerių klapčiukai, ne jų pataikūnai, klusniai balsuojantys, kaip jų „partijos” „ponas” liepė …
          Tamsta renkatės kitaip daryti? Būtų smagiau, jei turėčiau daugiau bendraminčių. Tačiau savaip daryti, arba ką nors geresnio sugalvoti ir pasiūlyti – Tamstos valia ir teisė.

          • Esmę matau kiek kitokią. Dabar yra patapę taip, kad pasiryžimas padoriam žmogui eiti į politiką, į valdžią yra kone tokio pat gyvenimo likimo ryžtas, kokiu tai buvo pokariu – išeiti į partizanus. Be kita ko tą padėtį, kad ir netiesiogiai patvirtintų regimi šimašinio, skvernelinio, karbauskinio, apskritai “valstietinio” valdymo stribiniai faktai – 20 metų kabojusios valstybės istorijai nusipelnusio asmens atminimo lentos stribiškas nuėmimas, valstybės valdžios (ministerijos) stribiškas kėlimas į Kauną, kai Konstitucijoje (17 str.) įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės vieta – sostinė yra Vilniaus miestas, nacionalinio stadiono statybos sostinėje 30-metinis vilkinimas ir, regis, ar ne 80 mln. EUR ES lėšų, skirtų jo statybai, “nuplukdymas”, stribiškai nepranešant kur, ir t.t. ir pan. Tad pirmiausiai šiandien yra būtini tie tūkstančiai pasiryžėlių “partizanauti”, o ypač tokių, kurie kartu ir gebėtų vadovauti jam. To nesiranda… Antai, net ir biuletenius gadinančių tėra tik 2-3 % balsavusiųjų ir veikiausiai, tai atsitinka ne sąmoningai . Kita vertus juos gadinti dabar nėra ir prasmės, nes pagal įstatymą 2-ame ture laimi tas, kuris gavo daugiausiai balsų, nepriklausomai nuo to, kiek dalyvautų rinkimuose ir kiek būtų sugadintų biuletenių. Rinkimų įstatyme nuostatos, kad, tarkim, esant 15 % ar daugiau sugadintų biuletenių rinkimai būtų laikomi neįvykę, nėra, nors demokratijai derėtų, kad ji būtų. Tokiu atveju atsirastų prasmė gadinti biuletenius. Dabar sugadinti biuleteniai net ir rinkėjo nuomonės nerodo, nes nežymūs sugadinimų skaičiai priskiriami nesąmoningiems rinkėjų veiksmams. Taigi panašiau, kad nevergiška pozicija derėtų būti – Rinkimų įstatymas, nustatantis, kad esant atitinkamam sugadintų biuletenių skaičiui rinkimai yra negaliojantys.

            • Žemyna:

              Pritariu, taip. Tačiau jie kažką keis tik įvaryti į kampą. Klusniai rinkdamiesi mažesnę iš 2jų blogybių tikrai nepriversime jų sukurti rinkimų įstatymą, kuris ne jais, o Lietuva ir demokratija rūpinsis.
              Dabar jie rinkėjus išnaudoja ASMENINIAMS tikslams pasiekti: rinkdamiesi iš to, ką jie mums „malonėja patiekti”, patys jiems pasitarnaujame, padedame imituoti demokratiškus rinkimus. Ir kaskart partaifiureriai atsiveda su savimi avelių bandą, kuri mekens, kaip vadas liepia. Jau seniai laikas, kad į Seimą ateitų tam specialiai ruošęsi žmonės, kad bent mūsų Konstituciją kone mintinai mokėtų, apie visa kitą nekalbant!
              Įsivaizduokime: mano ar geresniu būdu paverčiame rinkimus negaliojančiais. Tik reikia, kad protestuojančių kritinė masė ateitų į rinkimus. Kartoti vieną, kitą kartą … Jie juk bijos Briuselio susidomėjimo tokių rinkimų teisėtumu?

              • Žinoma, kad gausus dalyvavimas rinkimuose (70-80 %) praplėstų taktines galimybes įvairesniems rinkimų rezultatams gauti – politinių ir protinių gebėjimų įvairesnį Seimą turėti. Tačiau mažai kas yra atkreipęs dėmesį dar į tai, kad Seimo rinkimuose galima dalyvauti neimant (tokia teisė yra logiška) sąrašinio biuletenio, kas reikštų nedalyvavimą Seimo dalies, renkamos atskiru biuleteniu pagal sąrašus, rinkimuose. Tai taip pat yra galimybė permainoms valdžioje, rinkimų organizavimo sistemoje siekti, nes tuo atveju, kai rinkimuose pagal sąrašus dalyvauja mažiau negu 25 % rinkėjų, rinkimai dalyje pagal sąrašus laikomi neįvykusiais. Beje, šiuo atveju biuletenių gadinimas nebūtų veiksmingas, nes sugadinti biuleteniai įskaitomį į dalyvavusiųjų rinkimuose skaičių.

  2. Prašalietis:

    Praėjo jau 30 metų, kai “progresyvūs tautiniai” KGB-istai padedami”tautinių” komunistų “parnešė” Tautai nepriklausomybę nuo Maskvos ir visiems “suveikė”civilizuotą priklausomybę nuo Briuselio. Jų ir juos aptarnaujančio personalo dėka dingo prie rusiško okupanto buvę privalomi lietuvių liaudies tautinių šokių ir dainų kolektyvai kiekviename kolūkyje, tarybiniame ūkyje, gamykloje, mokykloje ir t.t. Tik tokie “tautiniai socialinių mokslų mokslininkė ir visuomenės veikėja” kaip Grybauskaitė, kitas taip vadinamo”tautinis elito atstovas,rašytojai ir veikėjas” V.Lansbergis, parašęs Tautai “šedevrą” Santykis yra viskas, bei kita “tautinė elitinė”publika nesiliauja tiesiogiai ar netiesiogiai koneveikti, tokius tikrus lietuvių Tautos atstovus kaip P .Cvirką, S.Nerį, a.a. V.Petkevičių, J.Marcinkevičių, Mieželaitį, Janonį, S.Sondeckį. Bonatą Banionį ir kt. Gaila, kad Rusteika dar ir po šiai dienai parsineštą iš “civilizuotų” vakarų ar prie valdžios lovio besistumdančiųjų sukurtos “tautinės”politinės sistemos pagimdytą ne mažos dalies taip vadinamo “tautinio elito”dvasinį skurdą, kurį lydi Rusteikos paminėtos Tautos bėdos, neapsieina be ” nepolitkorektiško ir neliberastiško” primityvaus priskyrimo ir su ” Maskva neišėjusiai Marksistinei laisvei”. Bet kiek išsilavinęs ir adekvatus žmogus net ir esant šiandieninėms lansberginio durnių laivo primityvios propagandos atmosferai “Kremliniai ginkluoti rusai raiti ant meškų vėl ateina okupuoti Lietuvos” žino, kad visa vakarykštė ir šiandieninė “Tautos kultūrinė, dvasinė ir visokia laimė” buvo pasiekta dėka Gorbačioviniais laikais iškilusių “tautinių politinių” veikėjų ir juos padariusių “tautos vadais, patriarchais, Tautos ąžuolais” KGB-istinių ir komunistinių “politinių”chebrų. “Vargšelis” Marksas gyveno 19 amžiuje ir tebuvo juristas, kuris dirbo laikraščio redaktoriumi. Vykstant 19 amžiuje pramoninei ir buržuazinei revoliucijai ir atsirandančiai tuo laikotarpiu vis didėjančiai socialiniai nelygybei tarp taip vadinamo proletariato ir taip vadinamos buržuazijos, ir buvus toms istorinėms sąlygoms, Marksas paskelbė, kad žmogus gyvenantis savo epochos metu yra lemiamas veiksnys. Jis paminėjo, kad žmogaus mintys yra priklausomos nuo jį supančios realybės, bet jis turi laisvę rinktis, kad žmogus privalo turėti galimybę laisvai per savo darbą išreikšti savo fizines, intelektualines savybes ir laisvai realizuoti save. Žmogus tik dirbdamas drauge su kitais žmonėmis kolektyve, kur visoje visuomenėje socialiniai darbo santykiai yra harmoningi ir lygiateisiai, tegali realizuoti savo laisvę ir savo nepriklausomybę. Rusteika, matomai, taip pat nepajėgia “iki galo išaugti” iš tokių, labai bijančių “marksizmo, komunizmo, leninizmo ir kitokių negerų ir Tautai labai pavojingų šmėklų” baimės amžiaus, kaip šiandieninio lansberginio durnių laivo “tautinės plunksnos ir meno meistrai”: Tapinas, Dapkus, Saldžiūnas, Užkalnis, R. Valatka ir t.t.

    • Prašalietis:

      P.S. Kadangi Rusteika, rašydamas apie gyvenimą Lietuvoje, kurioje ne tik jaunus žmones, bet didžią dalį visuomenės apėmusią dvasinę, ir ne tik dvasinę, krizę ir beviltiškumą, te sugeba “įžvelgti” tik marksizmo “šmėklos kaltę”, tai dar neišsivaikščioję “tautiniai karingieji” pseudo patriotai “greitai sustato visus ir viską į vietas”. Eiliniam žmogui Lietuvoje buvo neįdomu kaip gyveno rusai prie tarybų valdžios ir neįdomu kaip jie gyvena šiandien. Eiliniam Lietuvos žmogeliui yra “įdomu” konkretūs, pagrįsti skaičiais ir faktais kaip gyveno žmonės, kiek ir ką galėjo įpirkti už savo atlyginimus, kaip jų gyvenimas blogėjo ar gerėjo, kokie buvo jų rūpesčiai Lietuvoje prieš 10,20,30,40,50,100….metų. Gorbačiovinių laikų pagimdytiems “tautiniams” pseudo patriotams brazauskinėje-lansberginėje Lietuvoje buvo, yra ir bus pagrindinis “tautinis” klausimas – Kur yra, kur buvo ar kur bus GERAI GYVENTI LIETUVAI su visais lietuviais. Tam jiems nereikia jokių skaičių ir faktų, jiems pakanka šiandieninio lansberginio “tautinio-patriotizmo” a la V. Lansbergio Santykis yra viskas ar Bulšitas – šūdmala….Jei koks nesusipratėlis nesupranta kaip yra šaunu gyventi lansberginiame durnių laive, pagrįsto”tautiniu-patriotiniu argumentavimu rusai ateina pavergti Lietuvos”, tai jam “tautiniai patriotai ” Kremlinė fufaikę yra jau seniai pasiuvę ir pasiruošę išlydėti į Rusiją. Tiesa, klausydami “tautinių patriotų” patriotines kalbas apie “šaunų gyvenimą” lansberginėje Lietuvoje ir nešdami kudašių nuo “per gero gyvenimo”, per 30 metų daugiau kaip milijonas lietuvaičių “išrūko” ir toliau kėsinasi “rūkti”į priešingą pusę….

  3. Diedas:

    Autorius tarytum kritikuoja prisitaikėlius, bet pats įnirtingai lenktyniauja su kitais “žinančiais iš kur vėjas pučia” kas labiau apdergs Lietuvą, kas daugiau suras šūdelio ir kas garsiau sužviegs kad prie ruso buvo geriau.
    Na gerai.
    Imkim kad visi “intelektualai” kenkiantys Lietuvai, pagal kiekvieną kremliaus pirstelėjimą skubantys pult maskoliams neįtikusius asmenis, visuomeninius judėjimus, partijas, kai reikia tampantys dujų kainų ar atominės energetikos specialistais, kitais būdais nemoka užsidirbt pinigų.
    Užuojauta jiems.
    Žmones reikia priimt tokius kokie jie yra. Netgi už rublis parduodančius Tėvynę ir save.
    Jeigu nėra įstatymų baudžiančių už Lietuvos pardavinėjimą, lai juos nubaudžia Dievas.
    Bet kodėl nė vienas Rusijos mylėtojas sekantis pasakas, kaip gerai buvo prie caro, kaip paskui baisu buvo prie Smetonos, kai žmonės “kojas šildėsi šūde”, kaip paskui vėl buvo gera prie ruso, nė vienas nevažiuoja laimės ieškot toje “stebuklų”šalyje?????
    Visų reikalai vakaruose, atostogos – Turkija, Egiptas, vaikai mokinasi arba dirba irgi vakaruose.
    Jeigu jau taip geras tas rusas, tai virinkit laimės pasisemt į Maskvą.
    Įdomiausia, kad tarp tų Rusijos ir sovietinių laikų”mylėtojų” pilna “išminčių” nei gyvenusių tais laikais, nei buvusių Rusijoje.
    Kaip kalbėt su žmogum, kuris nė kart ten nebuvęs, man, jaunystę praleidusiam Rusijoje, turinčiam ten giminių, seka pasakas apie tai kaip gerai ir kaip ten visi turtingi?
    Ar galima diskutuot su trisdešimtmečiu bukagalviu fanatiku, kuris, man diedui, pasakoja, kaip aš gyvenau sovietmečiu?
    Kaip tokius dalykus galima pavadint?
    Visuotiniu durninimu.
    Dabar visi “mokantys” gyvent, pradedant tokias autoriais kaip šis,mokytojais, dėstytojais,internetinių portalų savininkais, baigiant milijonieriais televizijų prodiuseriais, visi kas tik turi nors kokią įtaką visuomenei, visi užsiima Lietuvos istorijos ir lietuvių menkinimu ir rusų šlovinimu, o tiesiai šviesiai kalbant – tautos durninimu.

  4. Romas:

    Kiekvienam savas “arkliukas” mieliausias ir gaunasi, kad vienas apie akėčias, o antras apie vežėčias. Man pasirodė, kad autorius ne apie Lietuvą ir Rusiją ir net ne apie politiką, o apie kažkokį kūrybinį nuosmukį, apėmusį visuomenę.
    Yra toks nuosmukis. Gal būt čia kaltas cikliškumas. Juk savi ciklai yra visur – kosminiai, metų laikų, mėnulio, moterims mėnesinių.
    Prieš 30 metų buvome dideliam pakilime, o dabar nuokalnėje… Tikėkimės ji ne amžina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: