S. Lapėnas. Kas bijo lietuviško Vyčio? (24)

Saulius Lapėnas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Saulius Lapėnas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

…Lietuvoje jis siekia sąžiningai
kitiems nematomo tikslo.
в Литве преследует он честно
другим не видимую цель.

Josifas Brodskis, „Herbas“ 1971

Nuo egiptietiškų piramidžių laikmečio iki mūsų dienų sostinių architektūros paminkluose glūdintys svarbūs simboliai, formuoja šalies ateitį ir įtakoja liaudies savigarbą ir tautos savimonę.

Šiuolaikinės vakarų civilizacijos centras yra JAV. O JAV centras yra sostinė Vašingtone. Sostinės centras yra Vašingtono alėja.

Iš vienos alėjos pusės monumentas Linkolnui (šlovinga praeitis) iš kitos – Kongresas ant Kapitolijaus kalvos, kur sprendžiamas šalies likimas ir jos ateitis. Simbolika suprantama, juk ir mūsų Gedimino prospektas simboliškai eina nuo Katedros aikštės (šlovingos praeities) link Lietuvos Respublikos Seimo, kuriame tautos išrinktieji kala mums šviesią ateitį.

Vašingtonas | pixabay.com nuotr.

Vašingtonas | pixabay.com nuotr.

Tačiau kas yra pamatas, kertinis akmuo, vienijantis Didingą Praeitį su šalies ateitimi? Nesunku pastebėti, kad Vašingtono alėjoje toks atsparos taškas valstybingumo simbolis – Obeliskas, skirtas JAV tėvui-įkūrėjui Džordžui Vašingtonui, JAV Konstitucijos kūrėjui, pagal kurią gyveno Prezidento Linkolno laikais, kurie galioja ir šiandien.

O kaip Lietuvoje? Lukiškių aikštė – geriausia vieta kertiniam akmeniui – tuščia. O juk tai irgi savotiškas valstybingumo simbolis. Simbolis bestuburei valdžiai, ne vienijančiai, o supriešinančiai liaudį. Grėsmingas vandalų su kuvaldomis simbolis, naikinantiems atminimo lentas ir keičiantiems gatvių pavadinimus. Aš ne prieš mūsų istorijos peržvalgas, tačiau kaip civilizuotas žmogus JAV ar Lietuvoje, norėčiau, kad tokie klausimai būtų svarstomi ir sprendimai būtų priimami teisme, o ne uždaruose kabinetuose pagal naujų stalinistų ar pseudoliberalų įgeidžius.

Taigi, paklauskim savęs, koks seniausias Lietuvos simbolis gyvas iki šių dienų? Koks seniausias simbolis savo reikšme prilygsta Vašingtono paminklui? Koks senovės simbolis sujungia praeitį ir dabartį, vienija visus piliečius ir stiprina Lietuvos valstybės pamatus?

Lietuvai, tokiu valstybingumo simboliu, suverenios ir nepriklausomos Lietuvos, nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų iki šių dienų yra Vyčio atvaizdas herbe – kaip tada, taip ir šiandien. Ir tai faktas.

Kai kas pasakys, kad liaudies savimonė nesvarbi, o valstybė gali sėkmingai būti valdoma funkcionierių, praradusių atmintį apie protėvius. Tačiau tai ne tiesa. Akivaizdus faktas – pačios pirmosios užuominos metraščiuose apie lietuvių prigimtį, mūsų istoriją sieja su Romos imperija (Tai pripažino tuo metu, kaip ir mūsų draugai, taip ir mūsų priešai).

„Palemonas – Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ir kt. istorijos šaltiniuose minimas legendinis Gediminaičių ir kt. ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, iki XIX a. I pusės daugelio lietuvių ir lenkų kildintas iš senovės Romos didikų.“ XVIII a. piešinys | wikipedia.org nuotr.

„Palemonas – Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ir kt. istorijos šaltiniuose minimas legendinis Gediminaičių ir kt. ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, iki XIX a. I pusės daugelio lietuvių ir lenkų kildintas iš senovės Romos didikų.“ XVIII a. piešinys | wikipedia.org nuotr.

Priminsiu, kad senovės romėnai buvo įsitikinę (be jokių realių istorinių įrodymų), kad jie yra dieviškos prigimties, pabėgę iš Trojos2.. Ir tai ne smulkmena – būtent tai jiems suteikė jėgų ir pagrindą kurti savo imperiją (beje kaip ir britams, įsitikinusiems kad jie trojanų palikuonys.)

Akivaizdus faktas – Lietuvos didybė ir jėga gyvavo tol, kol Lietuvos liaudis tikėjo savo dieviška romėnų-trojaniečių prigimtimi. Ir esmė ne tik istorinėje tiesoje, paprasčiausiai itin sunku okupuoti tautą su tokia didinga istorija, tuo labiau, kad kaimyninės šalys labai mėgo save įvardinti Trečiąja Roma ar Trečiuoju Reichu. Geopolitiškai tai labai trukdė parklupdyti mūsų liaudį. O po to radosi visa eilė užsienio istorikų, garsiai tvirtinusių, kad tai išsigalvojimai, ir lietuviai neverti didžiuotis savo praeitimi.

Pastebėkite, nuo to laiko niekas nepasikeitė – ir dabar nepriklausomos Lietuvos priešai reguliariai juodina mūsų praeitį, ir tai daro ne dėl pačių geriausių ketinimų. O gal paprasčiausiai rengia mus naujai okupacijai?

Pasikartosiu, nėra jokių istorinių įrodymų apie romėnų, kaip ir britų, kilmę iš dieviškosios giminės, pabėgusios iš Trojos, kaip nėra ir tiesioginių dokumentų įrodančių tikrąją lietuvių kilmę. Ir tai faktas. Tačiau yra netiesioginiai įkalčiai…

Vienas iš jų, mano manymu, gali būti Vyčio atvaizdas antspauduose ir herbuose.

Romėniška moneta 218-201 m. pr.m.e. | wikipedia.org nuotr.

Romėniška moneta 218-201 m. pr.m.e. | wikipedia.org nuotr.

Romėniška moneta 218-201 metai p.m.e., kurios vienoje pusėje karo dievas – Marsas, o kitoje pusėje vienas iš seniausių romėnų raitelio atvaizdų respublikos epochoje.

Dar prieš Kristaus gimimą, vienu iš svarbiausiu ir ypač įtakingu luomu Senovės Romoje buvo raiteliai (Equites). Būtent jie garantavo jėgą ir armijos galybę. Jų gerbūvio palaikymui ir už dalyvavimą kovose jiems buvo paskiriami ištisi rajonai. Jų statusas buvo toks didelis, kad kai kurie iš jų tapdavo imperatoriais. Po to daugelis šalių perėmė šią romėnų valdymo schemą.

Vakaruose raitelius ėmė vadinti riteriais, rytuose – bajorais (nuo žodžio „бой“ – mūšis). Tačiau abiem atvejais jų statusas ir atliekamos funkcijos buvo panašios į senovės romėnų.

Lietuva XV a. pabaigoje | wikipedia.org nuotr.

Lietuva XV a. pabaigoje | wikipedia.org nuotr.

Tai ar verta stebėtis, kad po Romos imperijos griūties, kai kūrėsi naujos imperijos (nuo jūros iki jūros) Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ženklindama savo suverenitetą ir nepriklausomybę, jėgos demonstravimui, priešų atgrasymui ir kaip garantą draugų gynimui – LDK herbe pavaizdavo Vytį (būtent pagal romėnišką tradiciją) [1]. Tuo metu ne bet kuri šalis galėjo pasigirti gausia raitelių rinktine. Ir būtent tai liudijo šalies kovinę parengtį.

Suprantama, kad kiekviena vaivadija įėjusi į LDK kūrė savo herbų variantus su nežymiais papildymais ar pakeitimais: spalvose, aprangose, žirgo stovėsenoje ar judesyje, net jo uodegos vaizduose, tačiau svarbiausia išlaikė bendrą atpažįstamumą. Tai buvo svarbu, nes būtent tokia ir yra herbų paskirtis – kad kovos lauke pagal vaizdą ant skydo, galima būtų atskirti savus nuo svetimų. Vėliavėlės kiekvienam juk nepritvirtinsi.

1720 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbų su Vyčiu pavyzdžiai | wikipedia.org nuotr.

1720 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbų su Vyčiu pavyzdžiai | wikipedia.org nuotr.

Net jei manysime, kad mūsų protėviai buvo tiek išmintingi, kad šypsodamiesi į ūsus, sąmoningai palaikė mitą apie savo romėnišką prigimtį, tai buvo genialus geopolitinis sprendimas. Tautos, esančios Lietuvos sudėtyje nesijautė apribotos savo teisėse ir nelaikė savęs okupuotomis. Nes kaip kitaip, jei tai dieviška giminė nuo pačios Afroditės (Aušrinės)! Ir patys senovės romėnai senai įrodė savo teises į imperiją!

Pagal šiuolaikinį supratimą ir vertinimą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiatautė ir multikultūrinė. Ir Vytį, kaip tautas vienijantį ir jas ginantį simbolį, galima drąsiai įvardinti šiuolaikinės Europos Sąjungos herbo pirmtaku.

Žodis herbas – „Erbe” iš Vokiečių kalbos verčiamas kaip paveldas (palikimas)!6

Tačiau, svarbiausia šioje istorijoje įvyko vėliau. Didybė ir mūsų protėvių darbai (nesvarbu iš kur jie bebūtų kilę) sulaukė tokio aukšto įvertinimo, kad gero tono ženklu tapo remtis ne romėniška, o lietuviška kilme!

Vytis, kaip Gediminaičių dinastijos herbas tapo garbės ir pripažinimo ženklas kitoms šalims. Rusijos įtakingos dvariškių giminės tai talpindavo savo giminės herbuose (ir turėjo tokią teisę): Trubeckių ir kt. Rusijos kunigaikščiai iš Gediminaičių giminės ne tik didžiavosi savo šaknimis. Net būdami po Rusijos imperijos dvigalviu ereliu, jie nesibaimino šlovinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

Vyčio simbolis Rusijos kunigaikščių gediminaičių herbuose: 1. Galicinų (Голицыных), 2. Čartoiskių (Чарторыйских), 3. Sanguškų (Сангушко (польск. Sanguszko)), 4. Hovanskių (Хованских), 5. Trubeckių (Трубецких), 6. Kurakinų (Куракиных) | wikipedia.org nuotr.

Vyčio simbolis Rusijos kunigaikščių gediminaičių herbuose: 1. Galicinų (Голицыных), 2. Čartoiskių (Чарторыйских), 3. Sanguškų (Сангушко (польск. Sanguszko)), 4. Hovanskių (Хованских), 5. Trubeckių (Трубецких), 6. Kurakinų (Куракиных) | wikipedia.org nuotr.

Apie tautų, įėjusių LDK sudėtį, istorinę atmintį daug pasako faktas, kad 1918 metais paskelbus nepriklausomos Baltarusijos sukūrimą (kurios teritorija pilnai įėjo į LDK) buvo panaudota regioninio herbo su Vyčiu versiją, kurią gavo LDK laikais, kaip vaivadijos atpažinimo ženklą. Reiškia, kad ne taip jau blogas baltarusiams buvo laikas, praleistas sandraugoje su mumis?

Dabar visame pasaulyje madinga statyti paminklus literatūriniams herojams. Lietuviškam Vyčiui skiriamos žinomų poetų eilės iš daugelio skirtingų šalių. Štai, pavyzdžiui, eilutės baltarusių poeto-klasiko Maksimo Bogdanovičiaus parašytos 1915 metais:

Senovinio lietuviško Vyčio / Nesudaužyt, nesustabdyt, nesulaikyt
Старадаўняй Літоўскай Пагоні / Не разбіць, не спыніць, не стрымаць.

Vėliau žinomas poetas Josifas Brodskis (populiarus ir vakaruose ir rytuose) irgi nepasikuklino sovietinės okupacijos metais sukurti odę jo garbei (gan originaliu stiliumi). Lietuviškam Vyčiui skirtas eilėraštis „Herbas“ iš 1971 metais parašyto ciklo „Lietuviški divertismentai“:

 Josifas Brodskis – „Herbas“ (1971)  Vertė Gintaras Patackas
Драконоборческий Егорий,
копье в горниле аллегорий
утратив, сохранил досель
коня и меч, и повсеместно
в Литве преследует он честно
другим не видимую цель.Кого он, стиснув меч в ладони,
решил настичь? Предмет погони
скрыт за пределами герба.
Кого? Язычника? Гяура?
Не весь ли мир? Тогда не дура
была у Витовта губа
Nors alegorijų vinjetėj
drakonžudys Šv. Jurgis ietį
prarado, betgi liko jam
arklys ir kardas, ir lig šiolei
po Lietuvą jis vaikos uoliai
tai, kas jam žinoma vienam.Ką jis, iškėlęs kalaviją
už herbo pakraščių nuvijo?
Netikėlį? Pagonį? Ką
iš baimės privertė pabalti?
Pasaulį? Juk ne malkas skaldė
plieninė Vytauto ranka.

Suprantama, galima būtų papriekaištauti Nobelio premijos laureatui Josifui Brodskiui dėl žinių trūkumo heraldikos istorijos kontekste. Neabejotina, kad lietuviškas Vytis nieko bendro neturi su Šv. Jurgiu, vaizduojamu rusiškame herbe, tačiau ir praktine prasme gerokai jį pranoksta. Poetas – juk ne istorikas. Ir be jokių abejonių verti didžiausios pagarbos kūrybiniai senovinio lietuviško Vyčio apmąstymai, padaryti tais metais, kai okupacinė valdžia Lietuvos herbe Vytį pakeitė masoniška simbolika.

Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos Vytis kultūrine reikšme jau senai peržengė heraldikos rėmus. Jo įvaizdis sėkmingai įkvepia net amerikiečių serialo Simpsonai“ kūrėjus. (Apie tai esu rašęs straipsnyje „Simpsonų testas tikriems patriotams“ [2].

Tai kodėl mes drovimės savo protėvių didingos praeities ir palikimo? Ar neatėjo laikas ne tik pastatyti paminklą Lietuvos Vyčiui sostinės centre, kad sujungtų senojo miesto šlovingą praeitį su ateitį mūsų valstybės ateitį lemiančiu Seimu, bet ir jo postamente patalpinti visus herbus ir literatūrines citatas, įkvėptas jo didybės.

Vienas seniausių Lietuvos herbo atvaizdų (XIV a.) | wikipedia.org nuotr.

Vienas seniausių Lietuvos herbo atvaizdų (XIV a.) | wikipedia.org nuotr.

Gaila, mes nežinom kaip iš tiesų buvo vadinamas Vytis jo atsiradimo metu. Pirmuosiuose metraščiuose tik užsimenama apie jo vaizdą ir skirtingus jo nuspalvinimus. Vyčio pavadinimas atsirado gerokai vėliau. Tame tarpe ir slovėniškas pavadinimas „Pagaunė“(„Погоня“) kuris liudijo nenumaldomą kerštą Lietuvos priešams ir turėjo keltį baimę. (Panašu, kad toks jo poveikis pastebimai veikia ir šiandien.)

Visi supranta, kad tik piliečių vienybė užtikrina šalies vystymąsi ir klestėjimą. O bet koks „paminklų karas“ – net ir liudijantis atsinaujinimą, dažniausiai sukelia vaidus visuomenėje, o ne sutarimą.

Taip Prancūzijoje Paryžiaus centrinė aikštė pradžioje turėjo Liudviko XV vardą. Jos kampuose stovėjo aštuonios statulos, simbolizuojančios aštuonis Prancūzijos miestus. Viduryje aikštės – Liudvikas XV ant žirgo. Prancūzijos revoliucijos metais šią statulą nuvertė, o jos vietoje pastatė giljotiną, kur kirto galvas ne tik karaliaus šeimos atstovams, bet ir patiems aktyviausiems revoliucionieriams. Tikėtina, todėl ją ir pervadino Revoliucijos aikšte. (Na, kad neužmirštume, kur kertamos revoliucionierių galvos).

Kai brolžudiška beprotybė baigėsi, giljotiną nuėmė, kraują nuplovė, o aikštę pavadino Santarvės aikšte (pranc. Place de la Concorde).

Kažkuo panaši istorija su mūsų Lukiškių aikšte – kurioje kažkada stovėjo okupacinės valdžios simbolis, o šalimais siautėjo KGB.

Suprantama, kad kraujas jau senai nuplautas, statula nuversta, tačiau kai kas ir toliau kursto nesantaiką visuomenėje, brolžudiško karo dvasią, iškraipo mūsų istoriją. Trumpai drūtai, gal atėjo laikas ne tik pastatyti paminklą Lietuvos Vyčiui, bet ir pavadinti šią aikštę Santarvės aikštės vardu!

Lietuviškas vytis gali gąsdinti tik stiprios ir nepriklausomos Lietuvos priešus. Tai seniausias simbolis, išreiškiantis tautų vienybę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nepriklausomybę ir pasirengimą ginti savo laisvę, keliantis baimę tiems, kurie nekenčia mūsų didingos praeities ir nelinki mums šviesaus rytojaus.

Ir tai gerai. Tai reiškia, kad Vytis ir šiandien atlieka savo paskirtį. Juk daug amžių prieš tai, šiam tikslui jis buvo sukurtas, kaip įspėjimas priešams ir palaikantis draugus.

Šiandien Vytis kaip lakmuso popierius leidžia atskirti draugus nuo priešų!

Autorius yra judėjimo „Lietuva yra čia“ valdybos narys

Nuorodos:

1. Kaip rašė Džovanis Santi-Mazinis (Giovanni Santi-Mazzini) savo tyrinėjimuose „Heraldika. Istorija, terminologija, simboliai ir herbų bei emblemų reikšmės“ – vyčių atvaizdas herbuose ganėtinai retas. O jei ir pasitaiko, tai jie yra gerokai senesni, nei viduramžių „mados“ ant riterių herbų, kaip Senovės Romos tradicijų atgarsis (Araldica. Storia, linguaggio, simboli e significati dei blasoni e delle arme. 2003 – www.amazon.it/Araldica-linguaggio-simboli-significati-illustrata/dp/8837022905/ )

2. www.slapenas.lt/?p=2866

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: