Penktadienis, 4 liepos, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra

K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (I)

Krescencijus Stoškus, www.alkas.lt
2019-09-10 08:00:58
3
Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.
Filosofas dr. Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

Skiriu Kastalijos mokinių eksperimentinio teatro režisieriui Antanui Maciulevičiui (Tragikomiška opera su priedainiu)

Pirmoji dalis: Kultūros krizė

Banalybės. Jeigu mums būtų iškeltas uždavinys surasti didžiausią banalybę, pasakytą viešumoje, tai į vieną iš pirmųjų vietų tikriausiai galėtų pretenduoti mintis, kad mes gyvename greitų permainų laikais. Tas permainas regi visi, ir į jas visi esame priversti reaguoti. Bet kai tik iškeliamas klausimas, kur tos permainos mus veda, sutarti pasidaro neįmanoma. Čia tik dalį žmonių jau tegali patenkinti tokios banalybės: „į priekį“, „į pažangą“, „į laimingą ateitį“. Ne tiek dėl to, kad mes jų sočiai prisiklausėme sovietmečiu. Ir gerai žinome, kuo tai baigėsi. Neliko nei penkmečiais matuojamos ateities, nei atkakliai brukamos „laimės“. Labiau taip atsitiko dėl to, kad moderniosios civilizacijos racionalumas yra ribotas ir per daug lengvai pasiduoda politinių ir turtinių interesų valdymui, todėl neduoda jokių garantijų net artimiausiai ateičiai. Permainos didžiulės, bet jos kyla ne tik dėl kuriančių, bet ir griaunančių jėgų veikimo. Nepaisant to, minėtasias banalybes su pasimėgavimu tebekartoja politikai, oficialių institucijų vadovai, propagandistai, kai kurie verslininkai, didelė dalis mokslininkų, išradėjų  ir jų indoktrinuotų žmonių.

Modernioji civilizacija. Kitaip net ir būti negali. Šis tikėjimas yra atsiradęs iš pernelyg didelio moderniosios civilizacijos pasitikėjimo mokslo-technikos galia, prilygstančia Dievo visagalybei. Iš tos visagalybės, suprantama, išplaukė ir tikėjimas moderniosios civilizacijos amžinybe. Jo credo: viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera. Šio tikėjimo žmonės visada balsuoja už permainas, negalvodami apie jų padarinius. Modernioji civilizacija juos išugdė, sudarė jų  gyvenimui pritaikytas sąlygas, o jie, palaikydami tas sąlygas, tęsia jos pradėtus darbus ir tampa modernybės apaštalais. Bet tragiški XX a. pirmos pusės įvykiai daugelį žmonių privertė nusivilti tuo tikėjimu. Didžiausia jų dalis šiandien priskiriama postmodernistams. Kai kurie iš jų siejami su jaunimo kontrkultūriniais procesais, susiformavusiais JAV.

Postmodernybė. Tai yra ne kas kita, kaip labai įvairiai motyvuojama negatyvi reakcija į modernybės autoritetingumą, protingumą (moksliškumą), pažangumą ir patikimumą. Patys didžiausi moderniosios civilizacijos laimėjimai postmodernistus ne tiek džiugina, kiek gąsdina ar bent jau palieka visiškai abejingus. Kalbos apie ėjimą į priekį geriausiu atveju jiems sukelia tik šypseną.  Bet ji irgi dažniausiai virsta karčiomis patyčiomis, vulgariais niekinimais ir žeminimais. Neretai jie prabyla net apie moderniosios civilizacijos pabaigą ir apokalipsę, vengiančią galvoti apie tai, kas jos laukia. Kad geriau suprastume tos negatyvios reakcijos ypatingumą, vertėtų postmodernybę sugretinti su dviem jai labiausiai priešingais civilizacijų tipais: archainiu ir moderniuoju.

Civilizacijų palyginimas. Iki moderniosios epochos įsitvirtinimo dominavo civilizacijos, dar žymiai priklausomos nuo paprotinės kultūros tradicijų. Tos tradicijos išliko tiek įtakingos, kad nulėmė archainių civilizacijų orientaciją į praeitį. Jos itin brangino tėvų ir protėvių garbingumą, o pagarba jiems ne tik padėjo išsaugoti senovinių mitų ir epinių pasakojimų tradiciją ir kai kurias gyvenimo normas, bet ir pagrįsti visų aristokratų luomines privilegijas. Žodžiu, archainių civilizacijų gyvenimo išminties pagrindai slypėjo senų senovėje. Kadangi pagal juos archainės civilizacijos stengėsi tvarkyti esamos valstybės reikalus ir spėlioti (pranašauti, burti) savo ateitį, jie suteikė joms  pageidaujamo stabilumo ir patvarumo. Joms labiausiai rūpėjo gera tvarka ir normų saugojimas. O jų saugojimas suteikė gyvenimui stabilumo, patvarumo ir tikrumo. Archainės civilizacijos ne tik išlaikė daug paprotinių tradicijų, bet ir naujoves stengėsi paversti tradicijomis. Jos išrado raštą, literatūrą, istoriografiją, dievų ir herojų įamžinimą paminklais, šventyklomis ir kitais skulpūriniais, mozaikiniais, architektūriniais atminties išsaugojimo būdais.

Ateities kultūra. Modernioji civilizacija iš pradžių perorientavo žmonijos gyvenimą nuo praeities garbinimo į laimingą ateitį. Rūpinimasis praeitimi jai asocijavosi su „tamsiaisiais viduramžiais“. Todėl stengėsi greičiau nuo jų pabėgti ir atsiriboti. Į ateitį buvo nukreipti pagrindiniai pastarųjų trijų šimtų metų Vakarų Europos rūpesčiai. Į ją orientavo ir kuriamos utopijos, ir organizuojamos revoliucijos, ir gerovės (laimės) visuomenės, ir visi kiti pasaulio pertvarkymo projektai. Ši civilizacija sukūrė nuolatinės pažangos siekiantį žmogų. Ji labiausiai ugdė racionalumo ir novatoriškumo (atradimų, išradimų) kultūrą, išplėtojo švietimą, mokslą ir techniką. Šių žmonių protas ir rankos išaugino niekada anksčiau neįsivaizduotas  mokslo ir technikos galias. O jos įtvirtino tikėjimą žmogaus visagalybe. Iš tos visagalybės kilo iliuzija, kad iš ankstesnių kartų paveldėtą pasaulį jis pertvarkys taip, kaip tik panorės.

Išleistas džinas.  Tačiau mokslo ir technikos galių kūrimą lydėjo žmonių susvetimėjimas, stipriojo teisės (savivalės) kultas, kraštutinis tautų susipriešinimas, valstybių agresyvumas. Iš šeimos, giminystės ir bendruomeniškumo ryšių suardymo kilo tik visuomenių atomizacija ir „mankurtizmas“, t. y. gyvenimas be atminties, be patvaraus ryšio su kitais, be priedermių savo tėvų žemei, kraštui, tautai, o pagaliau ir be jokių įsipareigojimų visai žmonijai.

Šie procesai  lėmė, kad   XX amžius ne tik patyrė kelias revoliucijas, du pasaulinius karus, bet ir įsibėgėjo masinio naikinimo ginklų gamybos varžybos. Vien per paskutinį karą buvo sunaikinta daugiau negu 60 mln. gyventojų, 35 mln. invalidų ir suluošintų, 4000 mlrd. dolerių medžiaginių nuostolių. Jį lydėjo tautų genocidas, koncentracijos stovyklos, žmonių naikinimo fabrikai.

Pasaulis sužinojo ir ką reiškia naujasis, dar Vokietijoje  pradėtas projektuoti technikos stebuklas, atominės bombos, nuo žemės paviršiaus nušlavusios Hirošimą ir Nagasakį.  Buvo rimto pagrindo klausti: ko vertos tokios galios, jeigu jos tarnauja ne žmonių gerovei, o jų naikinimui ir jų kultūros griovimui? Net 7 dešimtmetyje paskelbti pirmieji demografinio sprogimo padariniai nieko nepaguodė. Jie buvo susieti su ekologine krize ir kitais nesunkiai prognozuojamais, bet politinio elito ignoruojamais mokslo ir technikos augimo padariniais.  Žmogus pasijuto ne tik džiną išleidęs iš butelio, bet ir tapęs jo auka. Teko pripažinti, kad mokslas ir technika jau sukūrė tokias galias, kurių nėra kam suvaldyti. Skaudžios tokios  realybės patirtys negalėjo nepagimdyti nusivylimo moderniąja civilizacija ir įvairių jos neigimo bei niekinimo formų.

Neigimas ir niekinimas. Pirmiausia atsirado mokslinė, filosofinė modernybės kritika. Bet į ją reagavo tik specialistai. Masių ji nepasiekė. Postmodernybė turėjo esminį pranašumą. Ji buvo masinio pobūdžio ir užkrėtė visą moderniąją civilizaciją. Taip galėjo įvykti tik dėl to, kad ji sklido pačiomis įvairiausiomis raiškos formomis, kultūrinėmis ir kontrkultūrinėmis. Ji kalbėjo ne tik filosofijos, publicistikos, literatūros, poezijos, muzikos, kinematografijos, teatro, tapybos kalbomis, bet ir šukuosenų, aprangos, elgesio iššūkiais, provokacijomis, hepeningais, performansais, instaliacijomis ir kitokiais pokštavimais bei pasityčiojimais. Čia tiko viskas: ir abejingumas, ir neigimas, ir panieka (žeminimas, menkinimas, cinizmas, nihilizmas, chamizmas, chuliganizmas) ir maištavimas, ir net atviras kultūros vertybių gadinimas, bjaurojimas, žalojimas, net naikinimas. Jas vienijo tik tai, kad visur buvo rodomas nepasitenkinimas moderniojo pasaulio vertybėmis.

Po postmodernybės bei kontrkultūros vėliavomis ir apie jas  telkėsi ne tik kultūros neigėjai, niekintojai ir naikintojai, bet ir apokalipsės pranašai, likimų suluošinti, demoralizuoti, degradavę, asocialūs žmonės. Jie ne tik badė pirštais į modernybės ligas, bet savo iracionaliu neapykantos liejimu  patys daug prisidėjo prie to, kad gilintų civilizacijos krizę, o žmonija prarastų tikėjimą savo ateitimi ir išnyktų pati išsigelbėjimo prasmė.

Modernybės lūžis. Modernioji civilizacija menkai tereagavo į postmodernybės ir kontrkultūros negatyvizmą. Tam buvo keletas svarbių  priežasčių. Pirma, jos pasitikėjimą savo jėgomis sustiprino tai, kad XX a. europietiška modernybė tapo globaliu reiškiniu. Antra,  didelė politinio ir ūkinio elito dalis pati neteko pasitikėjimo visomis ateities utopijomis. Ne tik  meniniais, bet ir racionaliausiais pasaulio pertvarkymo projektais. Trečia, istoriniai įvykiai subrandino pačios modernybės lūžį. Impulsų tam davė Jungtinių tautų chartija, jau 1945 m. paraginusi „skatinti socialinę pažangą ir kurti geresnes laisvo gyvenimo sąlygas“. O 1948 m. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ paskelbė net įpareigojimą: „būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.

Bet turbūt daugiausia lėmė itin gera pokarinė JAV padėtis. Jos pavyzdys įtaigiai parodė, kad bet kokia šalis, sukaupusi pakankamai turto, gali jį paskirstyti taip, kad pasidarytų pajėgi išspręsti tuos socialinius konfliktus, kurie kadaise gimdė revoliucijas. Šią permainą gerai suprato ir žinomas kapitalizmo kritikas, „naujasis kairysis“ H. Markūzė. Jis ją siejo su „suokalbiu tarp Biznio ir Darbo stiprios Valstybės rėmuose“. Suprantama, tai buvo socialinis kompromisas, kuriam palankias prielaidas sukūrė demokratija ir autoritarinių valstybių nykimas.  Tik Markūzė išliko prieš jį taip pat negatyviai nusistatęs kaip ir dauguma postmodernistų. Priekaištaujama, kad suokalbis neįveikęs esminio antagonizmo tarp visuomenės ir valstybės ir nepakeitęs žmonių gyvenimo būdo. O man atrodo, kad pasikeitimai įvyko. Ir net per daug dideli. Tik, žinoma, ne ta kryptimi, kurios norėtų utopistas Markūzė. 

Įvykusias permainas būtų galima laikyti net naujos civilizacijos pradžia, jeigu ji žinoma, mėgintų susidoroti su paveldėtais krizės reiškiniais ir nesukeltų dar didesnių pavojų negu buvo iki šiol. Bent jau iracionalumo,  kultūros pakrikimo ir neatsakingumo šiandien atsirado nepalyginamai daugiau. O jis slypi tame gyvenimo būde, kurį taip pamėgo didžioji šių dienų civilizuotojo pasaulio dalis. Jį geriausiai išreiškia idioma „čia ir dabar“.

Čia ir dabar. Modernybės lūžis pasireiškė tuo, kad sparčios mokslo, technikos, pokarinės politikos ir kultūros permainos transformavo laimingos ateities projektų ir revoliucijų organizavimo civilizaciją  į laimingos dabarties būseną čia ir dabar. Gyvenimas čia ir dabar  reiškia ne naujuosius laikus, ne šimtmetį, ne dabartinę žmonių kartą, o kažką panašaus į dabarties vartojimą, kurį romėnų poetas Horacijaus nusakė žodžiais: carpe diem („skink dieną“, „džiaukis šia diena“, „negaišk laiko“).

Čia ir dabar bėgantį laiką būtų galima pavadinti fejerverkiniu. Kaip ir pačią dabarties civilizaciją. Tai momentinių akimirkų, trumpalaikių nuotaikų, bėgančio žmogaus įspūdžių, atsitiktinių nuomonių, naujausių žinių, begalinės įvykių kaitos, itin greito tekėjimo, įvairumu mirguliuojantis, atmintyje negalintis įsitvirtinti  laikas. Visi tie dalykai be proto ir sako sureikšminami, kad sunaikinama bet kokia reikšmingumų matavimo skalė.

Kur viskas labai svarbu, nelieka nieko svarbaus, kam reikėtų koncentruoti jėgas ir resursus. Net tada, kai įvykiai ypač sukrečia ir yra įsimenami, juos greitai ištrina naujų įvykių srautai arba nugramzdina  į jokios vertės netekusį vakarykštės dienos archyvą.

Gyvenimas tik čia ir dabar sutelkia dėmesį į juslinį pasitenkinimą keliančius objektus ir reiškinius, į vartojimo proceso malonumus ir į pačių jutimų dirginimus. O tie objektai, reiškiniai, procesai ir dirginimai savo ruožtu ugdo patį gyvenimą čia ir dabar. Taigi  gyvenimas čia ir dabar yra ne kas kita, kaip apsiribojimas jusliniais poreikiais ir polinkiais, mėgavimasis jų teikiamais malonumais, atsiribojant nuo įsipareigojimų praeičiai ir negalvojant apie kokias nors atsakomybes už ateitį. Žmogus, patekęs į uždarą priklausomybę nuo dabarties, ištrina istorinę atmintį ir nepastebi tokių uždavinių, kurie  reikalauja peržengti gyvenimo čia ir dabar ribas. Ar tokia civilizacija gali būti gyvybinga?

Malonumų laimė. Šitokio žmogaus gyvenimui būdingas dabarties „realizmas“ ir pragmatizmas. Tiek metų buvo kvaršinamos galvos, kaip sukurti laimingą gerovės valstybę, visuomenę ir civilizaciją, o pasirodo laimė čia pat… po nosim. Reikia tik ištikimai prisirišti prie juslinių malonumų. Žinoma, malonumų laimė esmingai skiriasi nuo tos, kurią pasiekiame didelėmis pastangomis: sunkių uždavinių išsprendimu, didelių darbų sėkmingu užbaigimu, pasišventimu ir pasiaukojimu kitiems žmonėms, pagalbos teikimu, garbingu tarnavimu savo Tėvynei, valstybei ir pan. 

Gyvenimas čia ir dabar dažnai vadinamas hedonizmu. Bet tai ne tradicinis hedonizmas. Anas mokė, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad jis pasidarytų malonus, o dabartinis perša malonumus, kad nereikėtų patiems rimtai (t. y. savarankiškai, turiningai, prasmingai, atsakingai) gyventi. Jo pagrindą sudaro ūkinis mechanizmas, susidedantis iš trijų gerai tarpusavyje suderintų grandžių – resursų (investicijų), gamybos ir vartojimo. Kad visos grandys suvienytų ūkio politiką su mokslo ir technikos pažanga teko sukurti nenutrūkstamą vartojimo procesų spartinimo mechanizmą. Su šiuo uždaviniu šiuolaikinių komunikacijų sąlygomis puikiausiai susidorojo didelę gundymo galią įgavusi reklama.

Gundymo kultūra. Visais komunikacijos kanalais vartotojas buvo gundomas, mokomas ir raginamas įsigyti tik tai, kas naujausia. Ir jis greitai įtikėjo: kas naujausia – tas ir geriausia. Dabar greta gero gamintojo atsirado ir geras vartotojas. Tai žmogus lengvai paklūstantis visiems gundymams ir kasdien užkimbantis už bet kokių naujovių kabliuko.

Demokratinėse šalyse nuo seno gundymus praktikavo politikai. Bet tokių sąlygų, kaip šiandien, reklama niekada neturėjo. Šiandien jau sureklaminti visi komunikacijų kanalai. Dabar prie jų prisijungė verslininkai, advokatai, žiniasklaidos tinklų valdytojai, menininkai, privatūs gydytojai, vaistinių steigėjai, konsultantai, aibė tariamųjų ekspertų ir t. t.

Savo gundymais reklama, palaikoma jos ideologijos ir psichologijos, ne tik įklampino visuomenę į priklausomybę nuo vartojimo procesų, bet ir išugdė joje gana pragmatišką vartotojų visuomenę. Jai jau buvo nesunku įdiegti vis naujus poreikius, išugdyti įtemptą laukimą naujų daiktų ir paslaugų, prekių ir prietaisų modelių.

Daugybė žmonių, žodžiais siekiančių asmens laisvės ir savarankiškumo, savo valia lengvai pasidavė į įvairiausių priklausomybių vergiją. Viską čia lėmė gundymo malonumai. Reklamų viliones papildė pasitenkinimas daiktais ir paslaugomis. Vis daugiau radosi ir tokių daiktų ir paslaugų, kurios pačios ėmė pavergti žmones.

Taip susidarė  ištisa priklausomybių sankloda: nuo reklamos, nuo paslaugų, nuo pramogų, nuo daiktų, nuo jų vartojimo būdų ir pan. Tai vergija, kuriai paaukojama asmens laisvė, jo savarankiškumas ir žmogiškasis orumas. Bet ji… maloni.

Gyvena, kad valgytų. Tradicinės civilizacijos ir pirmojo modernybės etapo žmogus paprastai gyveno rimtai. Tas rimtumas kilo iš visą gyvenimą persekiojusio rūpesčio, kaip išgyventi. Čia nebuvo didelio atotrūkio tarp gamybos ir vartojimo. Jis buvo verčiamas gyventi rūpestingai, atsakingai, taupiai ir beveik be atliekų. Dabar tas atotrūkis yra įvykęs.

Vartojimas yra užvaldęs visą nuo darbo likusį gyvenimą. O reklama jį yra pavertusi beveik pramoginiu gamybos produktų naikinimo procesu, kuris primena tuos laikus, kai jų perteklius buvo išpilamas tiesiog į jūras.

Šią civilizaciją būtų galima vadinti nepaliaujamai augančių atliekų ir šiukšlių kalnų civlizacija.  Ji išugdė godų, be saiko vartojantį, vis daugiau naudojantį, niekados nepavalgantį ir neatsigeriantį  žmogų. Kadangi vartojimas spartino gamybą, jis  buvo skubinamas gyventi ir spiriamas vartoti. O jis pats  matė, kas šiandien nauja –  rytoj bus sena. Todėl bėgo pirkti, naudoti, eikvoti, o ko nepajėgė įveikti, skubėjo apsivalyti nuo visų daiktų, kurie taip pat greitai seno, ėjo iš mados ir apyvartos.

Vartojimas  liovėsi buvęs tik žmogaus išgyvenimo sąlyga, reikalinga žmogiško gyvenimo kūrimui:  kultūrinių tikslų įgyvendinimui, kultūrinių uždavinių sprendimui, kultūrinių galių ugdymui ir stiprinimui,  kultūros vertybių produkavimui, puoselėjimui,  saugojimui ir gynimui.

Kadaise vaikystėje mudviem su broliu, gimnazistams, iškilo reikalas aplankyti gimtosios Vadžgirio parapijos išminčių  tetėną Matą Jukilaitį. Jis mus pasitiko su klausimu: „Kad esat mokyti žmonys, jūs ma pasakykit, a žmonys gyven tam, kad valgytų, a valga,  kad  gyvętų“. Tas klausimas mums pasirodė keistas, todėl atsakėme primityviai: „Jei nevalgytų, negyventų.“ Bet tetėnas jį pripažno: „Gal i nedurni esat“. Tik gerokai vėliau supratome, kaip jis mus pervertino. O dabar galvoju, ką jis būtų pasakęs apie visą civilizaciją, kuri gyvena, kad valgytų.

Bus daugiau.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. K. Stoškus. Valstybės moralinė krizė
  2. K. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas
  3. K. Stoškus. Tėvynės tuštėjimo tragedija
  4. K. Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu“ (nuotraukos)
  5. K. Stoškus. Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai
  6. K. Stoškus. Kodėl Lietuvai taip parūpo prezidentas?
  7. K. Stoškus. Atviras laiškas ponui Sauliui Skverneliui
  8. V. Juozapaitis. Apie svajonę, gyvulius ir politiką
  9. K. Stoškus. Tiesioginės demokratijos egzaminas, kurį privalu išlaikyti…
  10. K. Stoškus. Atviras laiškas gerb. K.Girniui, kuris turi ką pasakyti
  11. Š. Valentinavičius. „Dovana“ Lietuvos Valstybės šimtmečiui – nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta tautos istorijos niekintojui
  12. D. Paukštė. Kaip emigrantas premjero sudarytai darbo grupei „kruopų davė“
  13. V. Juozapaitis. Kultūra arba smegenų masažas su laiminga pabaiga
  14. G. Karosas. Gerų Valstybės atkūrimo jubiliejaus metų!
  15. Kodėl už Lietuvą kovoję ir žuvę partizanai mums vis dar svetimi

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 3

  1. Žemyna says:
    6 metai ago

    Girdėjau sovietų karininką mokant savo draugą – jei muši, tai smok taip, kad nebeatsikeltų.
    Dabar būtent tai ir vyksta – smūgiuoja visu plačiu frontu ir iš pasalų, iš visų įmanomų krypčių per gyvybei pavojingas vietas.

    Atsakyti
  2. Gedvydas says:
    6 metai ago

    Autorius aiškiai nieko nežino apie laimės ekonomiką ir net nebando suprasti XXI a. visuomenės, o tik aprauda atgyvenas

    Atsakyti
    • Žemyna says:
      6 metai ago

      Žmonija lygiai tiek jai brangiai kainavusių tragedijų patyrė, kiek perversmų buvo sukėlusi, kad sunaikintų savo tautos „praeities atgyvenas” vardan to, kad svetur nusižiūrėtų idėjų „rojų” pas save įvežtų. T.y. savo pačių pastangomis organizuotų ideologinio svetimkūnio INVAZIJĄ.
      Apie Autorių – Dieve, duok visam VU (ar kt. aukšt. mokslo įstaigos) profesūros korpusui tiek žinių ir išminties, kiek šis Asmuo savyje sukaupė!

      Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Raketos
Lietuvoje

Kariuomenės sandėlius papildė GROM raketų atsargos

2025 07 04
Bitininkai | ŽŪM nuotr.
Gamta ir ekologija

Bitininkų kantrybę bando ir gamta, ir klastotojai

2025 07 04
Apie kūrybinį dialogą su Čiurlioniu: įkvepiantis pokalbis su žymia Lietuvos choreografe ir režisiere Anželika Cholina | ciurlionis.lt nuotr.
Kultūra

Apie kūrybinį dialogą su Čiurlioniu: įkvepiantis pokalbis su žymia Lietuvos choreografe ir režisiere A. Cholina

2025 07 04
Dizainerė D. Gudačiauskaitė rodo naujausius gaminius | S. Samsonas, LNM nuotr.
Etninė kultūra

Etnomada, kuri tinka šiandien: apie šiuolaikinę tapatybę su dizainere D. Gudačiauskaite

2025 07 04
Sveikata
Gamta ir žmogus

Mokinių sveikatos tikrinimas – galimybė aptarti „nepatogius“ klausimus

2025 07 04
Vagis
Gamta ir žmogus

Vasara – pats darbymetis ilgapirščiams

2025 07 03
NFIU vadovybės pasikeitimo iškilmės
Lietuvoje

NATO pajėgų integravimo vienetui Lietuvoje – 10 metų

2025 07 03
Kompiuteris
Gamta ir žmogus

3 iš 10 lietuvių tenka dirbti per atostogas

2025 07 03

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Mikabalis apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 1-oji diena (II)
  • Jonas apie J. Keršys. Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, nebereikalingi veterinarijos gydytojai
  • Rimvydas apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 2-oji diena (III)
  • Rimvydas apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 2-oji diena (III)

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Kariuomenės sandėlius papildė GROM raketų atsargos
  • Bitininkų kantrybę bando ir gamta, ir klastotojai
  • Apie kūrybinį dialogą su Čiurlioniu: įkvepiantis pokalbis su žymia Lietuvos choreografe ir režisiere A. Cholina
  • Etnomada, kuri tinka šiandien: apie šiuolaikinę tapatybę su dizainere D. Gudačiauskaite

Kiti Straipsniai

Seimo ir Konstitucinio Teismo pastatai, priekyje – Lietuvos žmonių siluetai su trispalve ir užrašu „Suverenitetas priklauso Tautai“ (Konstitucijos 2 str.)

Seime – apskritojo stalo diskusija „Tauta ir Konstitucinis Teismas: kaip atkurti pasitikėjimą?“

2025 07 01
Prigimtinė kultūra

Juodonyse – XXIV prigimtinės kultūros seminaras „Prigimtinė kultūra ir šiuolaikinis dvasingumas“

2025 07 01
2025 m. birželio 27 d. Vilniuje prasidėjo Lietuvos kultūros kongreso šimtmečio suvažiavimas Vilniuje

K. Urba. Kultūros kongreso jubiliejaus pamokos

2025 06 29
1941 m. birželio sukilimui skirta konferencija Seime

Konferencija Seime: apie 1941 m. Sukilimą, Lietuvos laisvės kovas ir istorinio pasakojimo apsaugą

2025 06 19
Žuvininkystė

Seimas pritarė naujam Žuvininkystės įstatymui

2025 06 12
Geriau a girl

D. Kuolys. Depersonalizacija, arba Встретимся у Матушки

2025 06 10
Gedulo ir vilties dieną įprasminantiems renginiams skirtas Kultūros ministerijos finansavimas | lrkm.lrv.lt nuotr.

Gedulo ir vilties dieną įprasminantiems renginiams skirtas Kultūros ministerijos finansavimas

2025 06 10
Prezidentas skaito 2025 m. metinį pranešimą

Lietuva – tvirtovė, kuri žvelgia į ateitį: Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime ragina stiprinti gynybą, puoselėti istorinę atmintį ir atskleidžia valdžios spragas

2025 06 05
Barbora Radvilaitė XVIIIa. | wikipedija.org nuotr.

Dvi karalienės, dvi legendos – tarptautinė paroda apie Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę

2025 06 03
Motociklininkas

Motociklininkas be šalmo – kaip kareivis be šarvų

2025 06 02

Skaitytojų nuomonės:

  • Mikabalis apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 1-oji diena (II)
  • Jonas apie J. Keršys. Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, nebereikalingi veterinarijos gydytojai
  • Rimvydas apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 2-oji diena (III)
  • Rimvydas apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 2-oji diena (III)
  • Rimvydas apie G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – 2-oji diena (III)
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Vilniaus skveras Tbilisyje | vgtu.lt nuotr.

Tbilisyje atidaromas atnaujintas Vilniaus vardo skveras

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai