R. Jasukaitienė. Už Atlanto „Vaivos juosta“ šviečia (0)

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės – Šol nuotr.

Su Vaiva Švenčionyte – Šol (Scholle) sėdime vienoje iš Vilniaus gatvėje įsikūrusių kavinių, prieš kadaise čia buvusius jos vaikystės namus. Vaiva mane pataiso, čia prabėgo ne tik vaikystė, bet ir jaunystė. Vėliau pirmo aukšto gyventojus iškėlė, atsidarė suvenyrų parduotuvėlės, knygynas, kavinės…

„Ar dar skauda?“ – klausiu savo pašnekovės, su kuria esu pažįstama daugiau nei 30 metų. „Jau nebe, – atsako Vaiva, – liko tik  šviesūs prisiminimai. Kiekvieną kartą, grįžusi iš Amerikos, praeinu šia gatve, sutinku daugybę pažįstamų. Jau 19 metų gyvenu už Atlanto, šiauriniame Čikagos priemiestyje, bet visuomet Vilniaus gatvė bus mano gimtieji namai, o Kaunas – gražiausias pasaulio miestas.“

Susidraugavome su Vaiva dirbdamos tuometinėje Kauno 17-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – J.Dobkevičiaus progimnazija). Abi buvome jaunos specialistės, atvykusios dirbti „pagal paskyrimą“. Vaiva mokė rusų kalbos, aš – lietuvių. Abi buvom baigusios Vilniaus universitetą. Rusų kalbą Vaiva sako pasirinkusi dėl rusų literatūros klasikos. Kartu dirbome neilgai. Vaiva man atrodė  pasitikinti savimi, nenustygstanti vienoje vietoje, ieškanti naujų iššūkių, platesnių erdvių. Keliai išsiskyrė, viena kitą pametėme iš akiračio: jaunystė retai gręžiojasi atgalios.

Mokyklėlė Upėtakių slėnyje

Ir štai po daugybės metų internete akis užkliuvo už užrašo „Vaivos juosta – mokyklėlė su naminio darželio privalumais“. Nuojauta neapgavo: čia bus ta pati Vaiva, lietuvišką mokyklėlę įkūrusi Amerikoje. „Vaivos juostos“ tikslas – mokyti lietuviukus lietuvių kalbos, ugdyti juos tautiška dvasia. Kai kurių  lietuvių (dar vadinamų ekonominiais emigrantais),  plūstelėjusių į Ameriką po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, svajonė – kada nors sugrįžti į gimtąjį kraštą. Būtent todėl toks aštrus ir dvigubos pilietybės klausimas.

„Gyvename Čikagos šiaurės vakarų  dalyje, kur lietuvių mažiau, – pasakoja Vaiva Švenčionytė – Šol. – Tėvai vaikučius veža iš toliau, kelyje sugaišta pusvalandį ir daugiau. Mokyklėlės privalumas, kad vaikai čia gauna maitinimą ir pamigdomi pietų miego, daug laiko būna gryname ore, nes mūsų mokyklėlė įsikūrusi natūralioje gamtoje, miške.  Prie pat namų ateina elniai, meškėnai, striksi voverytės, o medžiuose čirškauja paukštukai.  Bet  visų svarbiausia – tarpusavio bendravimas lietuvių kalba“.

„Vaivos juostos“ mokyklėlė

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės – Šol nuotr.

Žvilgtelėjus į internete įkeltas „Vaivos juostos“ nuotraukas, nesunku susidaryti vaizdą, kuo ši mokyklėlė gyvena. Kadangi vaikai priimami skirtingo amžiaus (nuo 2 iki 6 metų), tai jų veiklos skirtingos. Kadangi pirmuosius trejus metus mokyklėlėje tegali būti ne daugiau kaip aštuoni vaikai, tai nėra sudėtinga prie kiekvieno prieiti, padėti atlikti užduotį, pagirti, paskatinti – kiekvienas vaikas yra matomas ir girdimas. 

„Mokau temomis, – pasakoja Vaiva. – Štai „Metų“ tema. Vaikai dirba visi kartu, tik užduotėlės skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Vyresnieji pagal pavyzdį gamina kalendorių, mokosi pažinti mėnesius, dienas, lietuviškai juos pavadinti, mažesnieji tuo tarpu rudeninius lapus piešia, spalvina, klijuoja. Vyresnieji mokosi padėti mažesniems, pagloboja juos, o mažieji „tempiasi“ pagal didesniuosius, turi akivaizdų pavyzdį.

Mūsų temos labai įvairios: „Duonos kelias“, „Lašelio kelionė“, „Paukščiai“, „Žemės diena“, „Formos“, „Pasakos“… Daug kalbame apie Lietuvą, turime Lietuvos žemėlapį su vaizdingai iliustruotais miestais, upėmis, ežerais. Švenčiame ir lietuviškas tautines šventes, ir amerikietiškas – vaikai turi išmokti integruotis į įvairių kultūrų aplinką, kurioje jie gyvena, tad ir Helovynui, ir Padėkos dienai, ir Velykoms, ir Kalėdoms, ir Vasario 16- ajai džiaugsmingai ruošiamės.

Tačiau svarbiausias mūsų tikslas – daug ir taisyklingai kalbėti, mokytis vaizdingesnių žodžių, vyresnieji mokosi pažinti raideles. Per muzikos pamokėles mokomės lietuviškų dainelių ir šokių.  Jas veda atvažiuojanti mokytoja, kuri kelyje sugaišta daugiau nei valandą. Esame jai labai dėkingi, nes toks savęs aukojimas grynai iš patriotinių paskatų. Vaikai labai  mėgsta sporto  ir gimnastikos pamokas.  Daug sportuojame, daug laiko praleidžiame gamtoje. Mokyklėlė įsikūrusi mūsų privačiame name, turime daug vietos ir darbo, ir žaidimų, ir  miegamiesiems kambariams.

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės – Šol nuotr.

Kieme – gėlių darželis, mokomės pažinti ir prižiūrėti augalus. Vaikai mokomi tausoti gamtą. Savo aplinkoje nuolat kartu su vaikais renkame šiukšles, mokomės jas rūšiuoti. Gyvename Upėtakių slėnyje (ko vertas pats pavadinimas!), netoli teka upė vaizdingu pavadinimu  Lapė (Fox). Žiemą lipdome sniego senius, nuo kalniuko leidžiamės su rogutėmis – visai kaip Lietuvos vaikai“.

Apie savo darbą Vaiva pasakoja noriai, su užsidegimu. Neabejoju, kad šis darbas jai ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir savęs realizavimas, o jei visai nuoširdžiai – motiniškos šilumos ir meilės raiška.  

Mokosi žaisdami                      

Paklausta apie žaidimų ir mokymo priemones, Vaiva atsidūsta: kai kurias amerikietiškas priemones ji pritaiko ir prideda savos kūrybos, tačiau didesniąją dalį gamina pati. Kiekvieną temą Vaiva mėgsta vaikams pristatyti kuo nors persirengusi, inscenizuodama kokį nors veikėją. Tai sužadina vaikų smalsumą – žaidybinis elementas šiame amžiaus tarpsnyje labai svarbus. Darbo daug, visą dieną dirbusi su vaikais, vakare, kuris dažnai užtrunka iki išnaktų, dar sėda gaminti priemonių, o atsigulus mintys nepaleidžia, sukasi, ką dar įdomaus būtų galima sugalvoti.

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės – Šol nuotr.

„Nenoriu kartoti to paties, – sako Vaiva, –  mat kai kurie vaikai čia mokosi ir antrus, ir trečius metus. Noriu, kad vaikams būtų įdomu. Tiek, kiek jie patirs džiaugsmo, tokia išliks jų pirmoji pažintis su Lietuva ir lietuvių kalba.  Kiekvieną vasarą viešėdama Lietuvoje apeinu knygynus, ieškau vaikiškų knygelių, mokymo priemonių – parsitempiu pilnus lagaminus. Pažįstu keletą pradinių klasių mokytojų, jos noriai dalinasi savo sukaupta medžiaga. Bet man vis negana, juk mūsų mokyklėlė dirba nuo ryto iki tol, kol tėvai grįždami iš darbo pasiima. Gražiai bendraujame su vaikų tėvais. Lietuvių šioje dalyje nedaug, gyvename kaip viena didelė šeima.  

Per ketverius darbo metus nebuvo jokių incidentų. Esu griežta, – prisipažįsta Vaiva, – pirmame susitikime su tėveliais išdėstau savo reikalavimus, susakau savo sąlygas, kurių laikausi. Daug lengviau dirbti, kai galime bendradarbiauti.  Mamos mielai padeda ruoštis įvairioms šventėms. Kelis savo mokinukus jau sutikau Kaune – atostogauja pas močiutes, kurios mano darbą tęsia toliau, – šypsosi mano pašnekovė. – Labai svarbu tėvų ir senelių požiūris į mūsų veiklą. Smagu, kai vaikai didžiuojasi savo gimtąja kalba. Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų mokėti savo motinos kalbą. Tam pritaria ir mano vyras, iš motinos paveldėjęs švedišką kraują, o iš tėvo – vokišką racionalumą,“ – atvirauja Vaiva.

Ar sunku gauti licenciją?

„Ar sunku gauti tokios mokyklėlės licenciją?“ – rūpimas klausimas turbūt daugeliui. „Pirma sąlyga – darbo su tokio amžiaus vaikais praktika. Aš jos turėjau, kadangi porą metų dirbau padėjėja amerikietiškame darželyje, kuriame daugiausiai buvo meksikiečių vaikai. Po to net vienuolika metų dirbau rusakalbių vaikų darželyje – mokyklėlėje. Visgi mokėti net keletą kalbų yra didelis privalumas. Šitoje mokykloje buvau pagrindinė mokytoja, man tekdavo ir programą sudaryti, ir planus rašyti, ir su vaikais dirbti.

Kai į šią mokyklą pradėjo atvesti ir lietuviškai kalbančius vaikus, kilo mintis sukurti savą, lietuvišką, mokyklėlę. Labai svarbu turėti tinkamas patalpas, kad jos atitiktų visus reikalavimus. Namas negali būti sublokuotas su kitu namu, turi būti erdvus kiemas, reikia gauti kaimynų sutikimą. Suprantama, visos saugos priemonės, sanitarinės sąlygos, ypač gaminant maistą. Reikia pasirinkti maitinimo tipą ir pagal jį  sukurti meniu. Kas tris metus licenciją reikia patvirtinti iš naujo. Po trejų metų į mokyklėlę galima priimti ir daugiau vaikų…“

Nekantrauju sužinoti, ir kaipgi su tuo maistu, ar jis turi būtinai būti sveikuoliškas, kas jį gamina, kokių higienos sąlygų privalu laikytis. „Nustebsit sužinoję, kad maistą daugiausia gaminu pati, tiesa, padeda ateinanti močiutė“, – juokiasi Vaiva. – Sakiau, kad dirbu labai daug. Visi pagalbiniai darbai labai brangūs. Viską, ką galiu, darau pati. Maistas vaikams neturi būti riebus – Amerika kovoja su nutukimu! Mūsų mokyklėlėje vaikai gauna daržovių, vaisių. Ir būtinai sriubos! Manau, kad vaikus maitiname sveikuoliškai“, – pasakoja Vaiva. Nužvelgusi jos liekną figūrą, patikiu, kad ir ji maitinasi sveikuoliškai, daug sportuoja, daug dirba…

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės – Šol nuotr.

Gimtosios kalbos mokėjimas ugdo sąmoningą pilietį

„Vaivos juostos“ tikslai labai kilnūs: vaikai išmoksta taisyklingai lietuviškai kalbėti, pramoksta skaityti, bet vėliau jie eis į mokyklą, kurioje visų dalykų mokysis anglų kalba. Ar nebus sunku?“ – klausimas aktualus visoms mažoms bendruomenėms.

„Vaikai kalboms labai imlūs. Jie visi kalba, su anglakalbiais bendrauja anglų kalba jau dabar. Tad keblumų būna tik pirmaisiais mėnesiais. Juk jie pradeda eiti į pirmąją klasę. Užtat turi bent porą privalumų: vieną kalbą gerai mokėdamas vaikas greičiau išmoksta antrąją, o trečią – dar lengviau. Kalbų mokėjimas žmogų labai praturtina, padeda suprasti kitos pasaulėjautos žmones. Aš manau, kad tai tolerancijos, tikros tolerancijos, pagrindas.

Tačiau „Vaivos juostos“ pagrindinis tikslas – lietuvybės išsaugojimas, mūsų tautos klodų atvėrimas ne tik per istoriją (apie ją mes irgi daug kalbame su vaikais), bet ir per gimtosios – motinų kalbos turtingumą, jos vaizdingą žodį. Tokie vaikai suaugę nesakys, kad jie – kosmopolitai, antra vertus, savos, gimtosios kalbos mokėjimas (ir mylėjimas) gimdo pagarbą ir kitakalbiams.“

 Atradusi savo pašaukimą

Vaiva Švenčionytė – Šol šypsodamasi sako: „Taip jau nutiko, kad už Atlanto sutikau  ne tik mylimą žmogų, bet atradau ir save. Darbas, kurį dabar dirbu, yra mano pašaukimas. Kur begyvenčiau, esu mokytoja. Beje, mano vyrui, kasmet kartu su manim atvykstančiam į Lietuvą, šis kraštas labai patinka: graži, rami gamta, tylios upės, švarus oras, nedideli miesteliai, nuoširdūs žmonės, neskubus  gyvenimo tempas… Gyvendamas Amerikoje  imi vertinti  tai, ko čia gyvenantys gal ir nepastebi, nepasidžiaugi.“

„Ar kyla minčių sugrįžti? – toks būtų mano paskutinis klausimas. „Labai rimtai apie tai galvojame. Parvažiuosime. Parskrisime. Manau, kad apie tai svajoja ne viena lietuvių šeima“.