K. Skrupskelis. Ar paminklai vien šventiesiems?

Ieškantys antisemitizmo Berlyno Lietuvių aktyvistų fronto veikloje turėtų savęs paklausti, kodėl jų taikinyje Kazys Škirpa, o ne, pavyzdžiui, Bronys Raila, vienas iš svarbesnių LAFo veikėjų?

Škirpa buvo liaudininkas, būtent, priklausė partijai, kuri nuo dvidešimto amžiaus pradžios, kada jie liaudininkais dar nesivadino ir nebuvo partija, dažnai ir aštriai kritikavo antisemitizmą. 1918-1919 metais Škirpa Vilniuje užėmė karo komendanto padėjėjo pareigas. Iš to laikotarpio žinomi keli jo rašiniai. Jie nepalieka abejonės, kad žydai, jo supratimu, kaip ir kitos tautinės mažumos, turi būti plačia autonomija besidžiaugiantys pilnateisiai Lietuvos piliečiai. Jis atmeta kai kurias kraštutinių socialistų siūlomas reformas, nes jos didintų prieš žydus nukreiptų pogromų pavojų. Plačiau tai aprašiau Kultūros baruose, 2018 metais, nr. 10, p. 81-82.

Vien už jo darbą tada Vilniuje, Škirpa vertas prisiminimo ir pagarbos. Juo labiau – Vilniuje.

Aišku, tai – jaunasis Škirpa. Dvidešimt metų nepriklausomos Lietuvos valstybės raidos ir metai sovietinio teroro jo galvosenoje galėjo palikti pėdsakų. Bet tai dar reikėtų įrodyti. Tačiau minėti Škirpos rašiniai yra pradžia, kurios bet koks sąžiningas jo kritikas ignoruoti negali. Norintys Škirpai primesti antisemitizmą privalo parodyti kodėl ir kada jis savo nusistatymą pakeitė. Vienas kitas nežinomos kilmės sakinys, randamas LAF’o tekstuose, daugiaprasmis, iš konteksto ištrauktas, to uždavinio neatlieka. Škirpos kritikai privalo atsiminti, kad civilizuotame pasaulyje, kaltė įrodoma ne dogmomis ar miglotomis bendrybėmis, bet patikrintais faktais.

Tuo metu Raila, bent jau LAF’o veiklos rėmuose, yra parengęs antisemitinių tekstų, nors ir čia kyla neaiškumų ir abejonių. Raila rašė daug, vartojo daug slapyvardžių. Kokios buvo jo pažiūros prieš karą, nustatyti sunku. Faktas, kad Vytautas Alantas, draugas, su kuriuo Raila traukėsi į Vokietiją, yra paskelbęs antisemitinių rašinių nepriklausomybės laikais. Tačiau, lieka galimybė, kad kai kuriuos tekstus jis rengė ir taikė vokiečiams, bandydamas LAF’o tikrųjų siekių neparodyti. Šiaip ar taip, jeigu būtų Railos vardu pavadintų gatvių, mokyklų, ar pastatytų jam paminklų, remčiau žygius tai pašalinti. Nebent kas iškeltų man nežinomų faktų.

Grįžtu prie pradžioje iškelto klausimo, kodėl puolamas Škirpa, ne Raila? Atsakymas tik vienas: Škirpa yra rezistencijos simbolis, o Raila nėra. Puolamas Škirpa ne todėl, kad įrodyta jo kaltė, bet todėl, kad jis pelningesnis taikinys.

Kodėl nepuolami Impulevičius, Čenkus, kurių kaltė neabejotina? Kodėl puolami rezistentai? Kodėl ir toliau puolamas Brazaitis, nepaisant to, kad Amerikos kongresas jį tyrė ir kaltės nerado? Iškyla kitas klausymas: kas buvo ir yra suinteresuotas diskredituoti mūsų rezistenciją?

Tarkim, kad keli dažnai cituojami tekstai iš tiesų atspindi LAF’o meto Škirpos galvoseną. Kas tada? Iškyla kriterijų klausimas: ar vien tik šventuosius leistina gerbti? Susiduriame su faktu, kad politikoje šventųjų nebūna. Lukiškių aikštės Leniną nugriauti reikėjo: tai komunistinio teroro ir okupacijos simbolis. Bet ar reikia nugriauti Cvirką? O jeigu Cvirką, kodėl tada palikti Žemaitę? Sovietų garbintą, pasakiusią daug piktų ir neteisingų dalykų apie kai kuriuos mūsų valstybės kūrėjus?

Šiuo metu Amerikoje paminklų klausimas kyla dažnai: vyksta pikti ginčai, svarstant kuriuos jų naikinti, kuriuos palikti. Yra ir trečia galimybė, būtent, gretimai pastatyti naujus. Pavyzdžiui, mieste, kuriame paskelbta civilinį karą įžiebusi konfederacija, pietiečių kareiviui pagerbti paminklas išliko, bet netoli pastatyta juodaodžių vergiją, segregaciją, diskriminaciją primenanti panorama.

Amerikoje gerbiamas prezidentas Franklinas D. Ruzveltas. Jo nuopelnai dideli. Jo socialinė programa išgelbėjo kapitalizmą. Jis vienas iš Vokietijos nugalėtojų. Bet yra ir tamsioji pusė, visų pirma – Vokietijos miestų bombardavimas. Nužudyta, pažeidžiant visuotinai pripažintas karo normas, keli šimtai tūkstančių nekaltų žmonių. Ne viena Amerika ir ne jis vienas atsakingas. Bet kaip vyriausiasis kariuomenės vadas jis galėjo terorą bent pristabdyti ir to nepadarė. Šiuo metu aktualu, kad tarp motyvų buvo ir rasinis. Jis buvo linkęs galvoti, kad pasaulyje nebus taikos, jeigu vokiečiai išliks gausi, galinga tauta. Bombarduota su tikslu išnaikinti kuo daugiau vokiečių, savotiškas galutinis vokiečių klausimo sprendimas. Ar Vokietija iš Amerikos turėtų reikalauti to, ko reikalaujama iš mūsų?

Nuo pat savo administracijos pradžios Ruzveltas stengėsi nuslėpti Stalino nusikaltimus. Motyvai politiniai: jis norėjo gerų santykiu, nenorėjo, kad visuomenėje kiltų pasipiktinimas. Smulkus lietuvius liečiantis epizodas. 1942 metais būrelis Amerikoje gyvenančių lietuvių prašė Ameriką imtis iniciatyvos, kad sovietai leistų tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovams patikrinti lietuvių kalinių bei tremtinių būklę. Nieko iš to neišėjo: beveik tikra, kad Amerika nežengė nei žingsnio. O būtų buvę išgelbėta tūkstančiai badu mirštančių lietuvių. 1943 metais būtų buvę per vėlu, bet 1942-siais, reikalas buvo aktualus, nes ant pralaimėjimo ribos stovintiems Sovietams Amerikos parama buvo gyvybiškai svarbi.

Ar amerikiečiai turėtų Ruzveltą gerbti? Jis pasiekė kur kas daugiau negu Škirpa, bet jo nusikaltimai nepalyginamai sunkesni. Jam pakako svertų išgelbėti tūkstančius nekaltų žmonių. Tuo metu Škirpa, – jeigu iš viso jis kaltas, – nusikalto nebent tuo, kad per mažai kreipė dėmesio ir tokių kaip Raila ar voldemarininkai nedrausmino.

Kitas klausimas – tebėra neaišku ar tie keli LAF’o prieš žydus nukreipti lapeliai buvo viešai išplatinti? Net jeigu ir taip, tai niekas ligi šiol nėra akademiškai rimtai ištyręs kada tai įvyko, kokiu mastu tai buvo išplatinta, kokio poveikio tai turėjo? Spėlionės, kad tai GALĖJO paskatinti žydų persekiojimą ir lieka spėlionėmis, prielaidomis, interpretacijomis. Tokiu pagrindu jokie sprendimai nepriiminėjami.

Kiekvienu atveju didžioji atsakomybė tenka vokiečių politikai. Jeigu ne okupacinė politika, nekaltų žmonių karo metu būtų žuvę, tarp jų ir žydų, bet holokaustas Lietuvoje nebūtų įvykęs. Ką lietuviai darė ar nedarė – reikšmės karo įvykių eigai tai neturėjo.

Škirpa svajojo, kad po karo įvyks LAF’o kongresas, kuris nustatys pagrindines LAF’o pozicijas. Tikimybė, kad mažumų, tarp jų ir žydų, klausimas būtų iškilęs. Prieš karą dažnai girdėjosi nusiskundimų, kad žydai per mažai stengiasi Lietuvos gyvenime dalyvauti. Po karo nuotaikos galėjo būti kitokios. Gal būtų įsigalėjus galvosena, kad kuo žydų mažiau, tuo geriau. Tačiau verta atsiminti, kad daug Lietuvos žydų buvo sionistai, būtent skelbiantys, kad žydai privalo grįžti į savo tėvynę. Lietuvoje, pavyzdžiui, buvo žydų jaunuolių, dirbusių ūkiuose, kad persikėlę į Palestiną jie mokėtų ūkininkauti. Žydų mokyklos rengė jaunimą gyventi ne Lietuvoje, bet Palestinoje. Hebrajų kalba jose vyravo. Lietuvių buvo tik sustiprinta užsienio kalba. Dažnai minimas LAF’o atsišaukimas apie visų žydų išvarymą derinasi su žydų sionistų siekiais. Po karo žydų atsikratyti norėję LAF’ininkai su sionistais lengvai būtų radę bendrą kalbą.

Iškyla dar kitas momentas. Žiūrint į visus LAF’o dokumentus aišku, kad žydų padėtis Lietuvoje jiems nebuvo tarp svarbiųjų klausimų. Manau, kad jie žymiai per daug dėmesio skyrė būsimojo LAF’o sąjūdžio ideologijai. Nerealiai svajojo, kad iš LAF’o išsivystys visokių pakraipų lietuvius vienijantis sąjūdis. Berlyne buvo lietuvių antisemitų, tarp jų tikriausiai Raila, voldemarininkai. Apie pokario tautą svajojantis Škirpa, vienybės vardan, galėjo kai ką toleruoti, pats tam nepritardamas, bet suprantamas, kokia yra vokiečių politika. Jis gerai suprato, kad ne lietuviai padėtį valdo, kad lietuviams tenka tik laukti ir išnaudoti pasitaikiusias progas, neapsunkinant darbo mažai reikšmingais ginčais.