D. Apalianskienė. Šiandieniniai Lietuvos istorijos kraipymai (25)

Vilnius | vipcommunications.lt nuotr.

Vilnius | vipcommunications.lt nuotr.

Kai Lietuvos atstovė vienai tarptautinių organizacijų, socialiniuose tinkluose  pareiškia (taip sukeldama audringus pasipiktinimus), kad „Vilnius mums buvo „atiduotas“ sovietinės Rusijos ir  jo priklausomumas Lietuvai yra kvestionuotinas dalykas“, visai tikslingai pamirštant, net neužsiminant visos Vilniaus krašto priešistorijos, rimtų ankstesnių datų ir įvykių, patvirtinančių Vilniaus krašto teisėtą priklausomumą Lietuvai, tada suvoki kaip nesunkiai tą mūsų istoriją, bet kas gali  kraipyti ar sukti jiems patogia kryptimi.

Kad ir tas vienas svarbiausių, dažnai tokių teigėjų tikslingai ignoruojamų faktų, patvirtinančių Vilniaus istorinį priklausomumą Lietuvai: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

1918 metais Lietuvai atkūrus savo valstybingumą, labai netrukus, jau 1919 m. pradžioje, Vilnius okupuojamas iš pradžių raudonosios, o paskui lenkų armijų. Svarbu nepamiršti, kad tuo laikotarpiu Lietuva turėjo kovoti ne tik su Lenkijos imperinėmis užmačiomis, bet ir su bolševikinės Rusijos besotėmis ekspansijomis.

Bet jau 1920 metai Lietuvai (dėl susidariusių tam tikrų tarptautinių aplinkybių) buvo gan palankūs, mat Lenkija buvo giliai įsitraukusi į savųjų  imperinių užmačių kovas, svajodama apie savojo valstybingumo atkūrimą 1772 m. sienomis, taigi Lietuvai atsirado galimybės atgauti Vilniaus kraštą – tuo labiau, kad 1920 m. liepos 4 d. Lenkija viešai pripažįsta nepriklausomą Lietuvos valstybę de facto, o po kelių dienų – liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, kuria buvo pripažinta Lietuvos nepriklausomybė su sostine Vilniumi, ir nustatytos rytinės jos sienos.

Tačiau ir po to įvykiai nesiklostė taikiai ir sklandžiai, nes vis dar Vilniuje esanti lenkų kariuomenė, priešinosi naujai Lietuvos vyriausybei, pačiam Lietuvos egzistavimui. Vyko intensyvus susistumdymai tarp lenkų ir Lietuvos kariuomenių.

Reikalai pakrypo taip blogai, kad atsigavusi Lenkijos Armija oficialiai įsitvirtino Vilniuje ir net pradėjo ten steigti ministerijas ir užsienio valstybių atstovybes.

Tik jau įsikišus Tautų Sąjungai, prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl taikos ir  sienų nustatymo.

1920 m. spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta labai svarbi Lietuvai – SUVALKŲ  sutartis, kuri nustatė demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių, Vilnių ir Vilniaus kraštą palikdama Lietuvos pusėje. Dar kartą Vilnius patvirtintas kaip Lietuvos dalis, Lietuvos sostinė.

Tačiau pasirašydama šią sutartį Lenkija nė nemanė tos sutarties laikytis. Jau sutarties pasirašymo dieną – spalio 7-ąją – J. Pilsudskio nurodymu generolas L. Želigovskis pradėjo žygį į Vilnių ir spalio 9 d. jį užėmė.

Oficialiai skelbta, kad L.Želigovskis tai padaręs nepaklusdamas Lenkijos karinei vadovybei. Tačiau J.Pilsudskis, 1923 m. rugpjūčio 24 d. viešai pasigyrė: „Želigovskis ėmė Vilnių mano nustatytas ir aiškiai įsakytas.“

Taip jėga buvo užimta rytinė Lietuvos dalis, įskaitant Vilnių, užimtose teritorijose įkurta taip vadinama „Vidurinė Lietuva“. 1922 metais atplėštos nuo Lietuvos žemės buvo  prijungtos prie Lenkijos.

Kaip žinome, lenkų Vilniaus okupacija užtruko net 20 metų. Tuo metu atvirai ten buvo naikinami, bet kokie lietuviškumo simboliai,  prasidėjo intensyvi Vilniaus  krašto polonizacija.

Vėlgi sugrįžtant prie pačios pagrindinės šio straipsnio minties: bet koks  teigimas, kad Vilnius 1939 m. sovietinės armijos mums buvo kažkaip „atiduotas“ – yra nesvarstytinas  istorijos klastojimas, nes šiame straipsnyje suminėti  20 amžiaus pradžios įvykiai ir jų  datos, neabejotinai patvirtina istorinį Vilniaus krašto priklausomumą Lietuvai.

Tuo labiau, kad Vilniaus kraštas visada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir tose teritorijose visada gyveno lietuviai, nuo pat Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių valdymų,  Žečpospolitos padalijimų ir jau čia aptartų,  Lietuvai skaudžių  20 amžiaus pradžios įvykių.

Liūdna, tačiau reikia pripažinti, kad paskutiniais metais, kaip ir neatsirado rimtų istorikų, kurie duotų svarų atkirtį toms prolenkiškoms Vilniaus, Vilniaus krašto istorinių įvykių interpretacijoms. Skaudu ir pikta, kad istorija tapusi šiandieninės politikos dalimi, o to tikrai neturėtų būti. Istorija yra „nuogų“ faktų kalba, praeities įvykių kalba ir tik taip ji turėtų būti suprantama, aiškinama, traktuojama.

Kaip jau pabrėžiau šio straipsnio pradžioje – per dažnai stebime Lietuvos istorinių įvykių, jų raidų tendencingus iškraipymus, neteisingas jų interpretacijas.

Sunku su tuo ir kovoti,  ypač, kai, bene vienas įtakingiausių šiandieninės Lietuvos istorikų – A. Bumblauskas, mano požiūriu, visiškai klaidingai interpretuoja Lietuvos kultūros formavimąsi, nuolat tvirtindamas, kad Lietuvos kultūra, neva, formavosi įtakojama lenkų kultūros, kad joje daugiau lenkiškumo, nei lietuviškumo, nes praeities lietuvis esą buvęs absoliutus būras, kaimo mužikėlis.  Tai neteisingas, atvirai prolenkiškas požiūris į mūsų  senovės kultūros ištakas, jos nacionalinį savitumą, autentiškumą ir pan.

Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, yra stipri tiek, kiek jos piliečių sąmonėje yra stipri Lietuvos valstybės ir tautinio tapatumo idėja, todėl visa tai būtina kuo nuosekliau stiprinti ir auginti. Lietuvos kultūra, istorija, buvo kuriama, vystoma tokių lietuvių tautos didžiavyrių, kaip J. Basanavičius, vysk. M. Valančius, S. Daukantas, V. Kudirka, Maironis, A. Smetona, J. Ambrazevičius-Brazaitis, J. Žemaitis-Vytautas ir daugelio kitų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: