Kai Lietuvos atstovė vienai tarptautinių organizacijų, socialiniuose tinkluose pareiškia (taip sukeldama audringus pasipiktinimus), kad „Vilnius mums buvo „atiduotas“ sovietinės Rusijos ir jo priklausomumas Lietuvai yra kvestionuotinas dalykas“, visai tikslingai pamirštant, net neužsiminant visos Vilniaus krašto priešistorijos, rimtų ankstesnių datų ir įvykių, patvirtinančių Vilniaus krašto teisėtą priklausomumą Lietuvai, tada suvoki kaip nesunkiai tą mūsų istoriją, bet kas gali kraipyti ar sukti jiems patogia kryptimi.
Kad ir tas vienas svarbiausių, dažnai tokių teigėjų tikslingai ignoruojamų faktų, patvirtinančių Vilniaus istorinį priklausomumą Lietuvai: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
1918 metais Lietuvai atkūrus savo valstybingumą, labai netrukus, jau 1919 m. pradžioje, Vilnius okupuojamas iš pradžių raudonosios, o paskui lenkų armijų. Svarbu nepamiršti, kad tuo laikotarpiu Lietuva turėjo kovoti ne tik su Lenkijos imperinėmis užmačiomis, bet ir su bolševikinės Rusijos besotėmis ekspansijomis.
Bet jau 1920 metai Lietuvai (dėl susidariusių tam tikrų tarptautinių aplinkybių) buvo gan palankūs, mat Lenkija buvo giliai įsitraukusi į savųjų imperinių užmačių kovas, svajodama apie savojo valstybingumo atkūrimą 1772 m. sienomis, taigi Lietuvai atsirado galimybės atgauti Vilniaus kraštą – tuo labiau, kad 1920 m. liepos 4 d. Lenkija viešai pripažįsta nepriklausomą Lietuvos valstybę de facto, o po kelių dienų – liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, kuria buvo pripažinta Lietuvos nepriklausomybė su sostine Vilniumi, ir nustatytos rytinės jos sienos.
Tačiau ir po to įvykiai nesiklostė taikiai ir sklandžiai, nes vis dar Vilniuje esanti lenkų kariuomenė, priešinosi naujai Lietuvos vyriausybei, pačiam Lietuvos egzistavimui. Vyko intensyvus susistumdymai tarp lenkų ir Lietuvos kariuomenių.
Reikalai pakrypo taip blogai, kad atsigavusi Lenkijos Armija oficialiai įsitvirtino Vilniuje ir net pradėjo ten steigti ministerijas ir užsienio valstybių atstovybes.
Tik jau įsikišus Tautų Sąjungai, prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl taikos ir sienų nustatymo.
1920 m. spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta labai svarbi Lietuvai – SUVALKŲ sutartis, kuri nustatė demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių, Vilnių ir Vilniaus kraštą palikdama Lietuvos pusėje. Dar kartą Vilnius patvirtintas kaip Lietuvos dalis, Lietuvos sostinė.
Tačiau pasirašydama šią sutartį Lenkija nė nemanė tos sutarties laikytis. Jau sutarties pasirašymo dieną – spalio 7-ąją – J. Pilsudskio nurodymu generolas L. Želigovskis pradėjo žygį į Vilnių ir spalio 9 d. jį užėmė.
Oficialiai skelbta, kad L.Želigovskis tai padaręs nepaklusdamas Lenkijos karinei vadovybei. Tačiau J.Pilsudskis, 1923 m. rugpjūčio 24 d. viešai pasigyrė: „Želigovskis ėmė Vilnių mano nustatytas ir aiškiai įsakytas.“
Taip jėga buvo užimta rytinė Lietuvos dalis, įskaitant Vilnių, užimtose teritorijose įkurta taip vadinama „Vidurinė Lietuva“. 1922 metais atplėštos nuo Lietuvos žemės buvo prijungtos prie Lenkijos.
Kaip žinome, lenkų Vilniaus okupacija užtruko net 20 metų. Tuo metu atvirai ten buvo naikinami, bet kokie lietuviškumo simboliai, prasidėjo intensyvi Vilniaus krašto polonizacija.
Vėlgi sugrįžtant prie pačios pagrindinės šio straipsnio minties: bet koks teigimas, kad Vilnius 1939 m. sovietinės armijos mums buvo kažkaip „atiduotas“ – yra nesvarstytinas istorijos klastojimas, nes šiame straipsnyje suminėti 20 amžiaus pradžios įvykiai ir jų datos, neabejotinai patvirtina istorinį Vilniaus krašto priklausomumą Lietuvai.
Tuo labiau, kad Vilniaus kraštas visada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir tose teritorijose visada gyveno lietuviai, nuo pat Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių valdymų, Žečpospolitos padalijimų ir jau čia aptartų, Lietuvai skaudžių 20 amžiaus pradžios įvykių.
Liūdna, tačiau reikia pripažinti, kad paskutiniais metais, kaip ir neatsirado rimtų istorikų, kurie duotų svarų atkirtį toms prolenkiškoms Vilniaus, Vilniaus krašto istorinių įvykių interpretacijoms. Skaudu ir pikta, kad istorija tapusi šiandieninės politikos dalimi, o to tikrai neturėtų būti. Istorija yra „nuogų“ faktų kalba, praeities įvykių kalba ir tik taip ji turėtų būti suprantama, aiškinama, traktuojama.
Kaip jau pabrėžiau šio straipsnio pradžioje – per dažnai stebime Lietuvos istorinių įvykių, jų raidų tendencingus iškraipymus, neteisingas jų interpretacijas.
Sunku su tuo ir kovoti, ypač, kai, bene vienas įtakingiausių šiandieninės Lietuvos istorikų – A. Bumblauskas, mano požiūriu, visiškai klaidingai interpretuoja Lietuvos kultūros formavimąsi, nuolat tvirtindamas, kad Lietuvos kultūra, neva, formavosi įtakojama lenkų kultūros, kad joje daugiau lenkiškumo, nei lietuviškumo, nes praeities lietuvis esą buvęs absoliutus būras, kaimo mužikėlis. Tai neteisingas, atvirai prolenkiškas požiūris į mūsų senovės kultūros ištakas, jos nacionalinį savitumą, autentiškumą ir pan.
Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, yra stipri tiek, kiek jos piliečių sąmonėje yra stipri Lietuvos valstybės ir tautinio tapatumo idėja, todėl visa tai būtina kuo nuosekliau stiprinti ir auginti. Lietuvos kultūra, istorija, buvo kuriama, vystoma tokių lietuvių tautos didžiavyrių, kaip J. Basanavičius, vysk. M. Valančius, S. Daukantas, V. Kudirka, Maironis, A. Smetona, J. Ambrazevičius-Brazaitis, J. Žemaitis-Vytautas ir daugelio kitų.
Pritariu Gerb.D.Apalianskienei. Nūdien Lenkija jau sugebėjo suburti ženklią dalį Lietuvos politikų,intelektualų,žurnalistų,kurie atstovauja iš dalies pietvakarių kaimyno istorinį pasakojimą,jo kultūrinius ir politinius interesus.Apgailėtina ir tai,kad minėti pertekliniai prolenkiški veikėjai užima įtakingus ir aukštus valstybės postus, gauna Lenkijos valstybinius orderius. Pastebėkime,kad dabar siūlomas kandidatas užimti Lietuvos Vyriausybės vadovo postą yra ypatingai prolenkiškas politikas,panašiai elgiasi ir dabartinis Seimo vadovas, o dar pridėkime polonofiliškus bumblauskinius istorikus,kai kuriuos kultūros veikėjus, visą eilę dabartinius Seimo narius /ypač iš TS-KD, Socdemų ir Liberalų gretų/,- tad Lietuvoje veši ,,žečpospolitos” nepageidautina lietuviams dvasia.
Galima duoti atkirtį lenkiškoms Vilniaus krašto priklausomumo interpretacijoms, bet pabandykite duoti atkirtį baltarusiškoms, o jos šiandien dar stipresnės, nei lenkiškos.
Matai, Tamsta Ernestai, Baltarusijos taip vadinamų istorikų pliurpalai mums turėtų būti kaip girto katino baikos… O Lenkija – tai mūsų atseit strateginis partneris (?!)… Ir ką tu, žmogau, padarysi? ?
O, ką tu žmogau padarysi prieš tai, kad didžioji Vilniaus krašto dalis( buvusi) priklauso Baltarusijai, o ne Lenkijai ir tarkim tai, kad Lukašenka neseniai per Echo Maskvi radiją pareiškė, kad Baltarusiai yra ne Kijevo Rusios, o Vilniaus paveldėtojai, tai jeigu taip sako pats Baltarusijos lyderis, Lietuvai verta išties labai susirūpint. Gal Astravo atominė yra tos Vilniaus atsiėmimo strategijos dalis? Kaip manote?
Tokį Lukašenkos pasakymą suprasčiau, kad jiems dera linkti prie Lietuvos – ES, o ne – Maskvos… Vilniuje apie 78 % lietuvių, o baltarusių, regis, nei 2 % nėra. Taigi jokių šansų…
Didesnį nerimą kelia “valstiečių” politika “bazaryti” lietuvybę iš Vilniaus Kaunan (LEU -lietuvybės židinio, ministerijų iškėlimai, oro uosto klibinimas iš Vilniaus, “Rail Baltica” maršrutas ne per sostinę, kaip kitose valstybėse, o per Kauną, kad baltarusiai negalėtų juo naudotis – mat taip,- pelną Lietuvai Vilnius duotų ir apskritai garsintųsi kaip Lietuva, – to negalima prileisti – tegul baltarusiai sau iš Balstogės Europon važiuoja… ir t.t. ir pan. Žodžiu, – pilsudskizmas pačioje Lietuvoje klesti – be Pilsudskio. Prošvaičių tame nesimato – naujo Prezidento vizitas į Lenkiją ir tas panašus į rankų Lenkijai išbučiavimą… Bet Seimo rinkimai ne už kalnų…
??
“Rail Baltika” geležinkelis pradėtas tiesti senai, berods, prie konservatorių… , ir tikrai neprie “valstiečių”.
Taip, ji tiesta nuo seniau, bet tas nereiškia, kad “valstiečiai” neprivalėjo imtis akivaizdžią “Rail Baltica” maršruto aferą demaskuoti iškart, tačiau jų yra pratylėta jau 3 metus. O kokia buvo ekonominė prasmė “valstiečiams” vykdyti su šios vėžės tiesimu ankstesnės valdžios susietą centrinio Palemono terminalo statybą, kai jokios pagrįstesnės perspektyvos didesniam tranzitiniam krovinių srautui atsirasti Kaune nei buvo, nei ji matėsi. Ko ten iš visų Lietuvos kampų trenktis į Kauną krovinius parsigabenti, didanant ir taip jau ne mažą oro taršą, kai akivaizdu, kad racionaliau buvo Šiaurės- Pietų kryptimi po terminalą turėti Šeštokuose ir Panevėžyje, o Rytų-Vakarų kryptimi be jau esamų Vilniaus ir Klaipėdos terminalų dar vieną įrengti Šiauliuose. Kartu tai atitiktų ir regionų vystymo idėją. Be to, akivaizdu, kad vėžės atšaka nuo “Rail Baltica” maršruto į Vilnių tiek ekonomine, tiek nacionaline prasmse tiestina ne nuo Kauno, o nuo Panevėžio per Ukmergę. “Valtiečiai” šių su “Rail Baltica” maršrutu susijusių dalykų nei „mato“, nei sprendžia. Taigi jie čia nėra “ne prie ko”… Beje, šios vėžės maršrutas kaimyninėje Lenkijoje ir Lietuvoje rodytų, kad “Rail Baltica” maršrutu per Lietuvą už ES jai skirtas lėšas, tarsi, tiesiasi ne Lietuva pati, ne pirmiausiai savo valstybės interesais, o veikiau, kad iš to pelnytųsi tarpšalinė geležinkelių oligarchija arba kad Lietuvai iš to tektų kuo mažesnė, o kaimynėms kuo didesnė nauda… Nesuklystume pasakę, kad tuo čia šaunamas yra ir tas antrasis zuikis, t.y. kad Vilnius pasaulio atmintyje nesifiksuotų kaip esantis Lietuva…
Klausimas tik, nuo ko viskas prasidėjo: ar buvo paskelbtas ultimatumas a la „tuoj pat įvedate valstybinę lenkų k., arba duodame laiko susirinkti žaisliukus, kiek spėsite, ir nešdintis į Kauną”? Ar priešingai – patys lakstė, siuvo ten ir atgal „gerindami santykius”, kol neįsiūlė?
Ernestai, manau, kad buvusio baltarusiško kolūkio pirmininko mąstymas niekaip “netraukia” iki valstybės prezidento mąstymo… ? Mano gilios užuojautos baltarusiams! ?
P.S. Beje, baltarusių batjkos situacija yra labai “slydi”: Liliputinas, kaip sako rusų politologai, “padėjo akį” ant Baltarusijos… ?
Gal jis pats tuo ir tiki, jog Astravą Kremlius dėl jo besistengdamas statė…
Jei apskritai tokioje geopolitiių drebėjimų nuolat purtomoje zonoje AE gali kam nors ką nors garantuoti… 🙁
Be to, norint, čia budinčias pajėgas galima ir visai ne pagal paskirtį panaudoti? 🙂
Taigi ne veltui pan Bumbłowski buvo apdovanotas kažkokiu lenkišku medalikėliu! Lietuvos istorikas, atsiprašant… ?
Ne jis vienas, deja. Ir daugiau tokių istorikų, politologų ir kitų tekstorių per 30 metų prisirinko. Deja, ir Drėmaitė.
Kai prie J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir Vytauto-Žemaičio asmenybių autorė gretina A.Smetoną, “išdavusį” nuo amžių Lietuva buvusį Vilnių, priimant 1938 m. kovo Lenkijos ultimatumą Lietuvai, arba kai jis – Lietuvos Prezidentas 1939 m. rugsėjo 17-20 d. nesiuntė čia pat prie Vilniaus esančios Lietuvos kariuomenės, kad ši be kovos atsiimtų savo Lietuvą -Vilnių ir teritoriją, paliktus per sieną po Lenkijos kapituliacijos į Lietuvą besiinternuojančios jos okupacinės kariuomenės, negana to, su po kelių dienų į neginamą Vilnių atžygiavusiais sovietais, Prezidentas sutiko “mainyti” Vilnių į visą Lietuvą – “mainų” esmė Tautos įvertinta “Vilnius mūsų, o mes rusų” pavadinimu, tai tas rodytų, kad istorijoje autorės yra ne kas teišmanoma. Beje, turint savigarbos, dėl Vilniaus kaip ne Lietuvos net kalbų nederėtų užvedinėti…
O, ką tu atsakytum baltarusiam, kurie jau nori Vilniaus, ypač jauniems baltarusių nacionalistams, kurie Lietuvą laiko didžiausiu priešu.
Sakyčiau – žiūū…, kad pilate vandenį ant Lenkijos valstybinio malūno, pagal kurios strategiją tiek mes, tiek jūs laikomi tik Lenkijos kresais…
Na, Kremlius ne šiaip jaunoms galvoms tiek dešimtmečių tiek anais, tiek šiais laikais jiems „tikrąją” BY bei slavų istoriją dėstė…
Smetonos bailumas ir neišmanymas situacijos nuvedė Lietuvą į katastrofą. Nei stalinas nei hitleris į Lietuvą nesikėsino. Netgi slaptuosiuose protokoluose Vilnius buvo pripažintas Lietuvai. Vienintelė lenkija visais laikais darė viską prisijungti Lietuvą kaip savo provinciją.
Dėl Stalino ir Hitlerio “nesikėsinimų” į Lietuvą gal nereikėtų turėti iliuzijų… Ir vienas, ir kitas brudas buvo apsvaigę nuo idėjos viešpatauti visame pasaulyje! Jiems kažkokia Lietuva buvo kaip skuduras kojoms nusivalyti prie durų. Deja.
Vilnius buvo okupuotas 1920 m. ir visi čia suminėti faktai kaip jis tapo Lenkijos dalimi teisingi. Tik aš noriu visiems aiškinantiems, kad Vilníus priklauso Lenkijai užduoti klausimą: ar įmanoma būtų bent išsižioti apie šio miesto priklausomą ne Lietuvai, jei 16 a. vid. nebūtumėm priversti pasirašyti Liublino unijos???
Lenkai turi savų argumentų, baltarusiai irgi.
Žiūrėkime į tarpvalstybinę teisę.
1. 1791.05.03 konstitucija ištrynė Lietuvą iš valstybių skaičiaus žemėlapyje.
2. 1793 m. ir 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, atstatant nepriklausomybę sienos turi būti derinamos su valstybe-okupante. Tarp Lenkijos ir Lietuvos bendra siena turės eiti senąja be derybų.
3. 1919 m. W.Wilson tezėse net nėra vardo Lietuva, dėl Lenkijos – pasakyta – Lenkija ten, kur gyvena lenkai.
4. 1920.07.12 nustatyta siena tarp Rusijos ir Lietuvos.
5. 1920.10.07 nustatyta siena tarp Lietuvos ir Lenkijos.
6. 1920.10.09 Lenkija įvykdo dalies Lietuvos žemių užgrobimą.
7. Siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos 1920.07.12 nustatyta kaip Rusijos ir Lietuvos siena.
8. 1939.10.27-28 Lietuva atgauna Vilnių iš Rusijos, šiai nugalėjus Lenkiją.
9. Sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos keičiamos kelis kartus iki 1944 m.
10. 1975 m. Helsinkio susitarimas dėl pokario sienų neliečiamumo, kurį pasirašo Lenkija ir SSSR, kaip Lietuvos ir Baltarusijos atstovė.
11. 1990.03.11 Lietuva atstato Nepriklausomybę, Lenkija tais pat metais atsisako socializmo, Baltarusija po 1991.08.23 tampa nepriklausoma, pagal esamą sienų padėtį, kurioms galioja 1975 m. Helsinkio susitarimas.
Visa kita, kaip noras Baltarusijai ar Lenkijai turėti Vilnių, yra imperialistinės užmačios.
Vienas iš nedaugelio rimtesnių straipsnių gynančių lietuvybę, pagarba už drąsą.
Rusai su lenkais ir toliau tarp savęs dalinasi Lietuvą. Blogiausia, kad tai daro mūsų pačių istorikų, suviliotų lenkiškais blizgučiais, rankomis. Jeigu lenkų apdovanojimai būtų paremti bent tūkstančiu zlotų, tai bumblauskininkų ir atskirų “valstybininkų” godumą suprasčiau. Bet, kad be zloto parduoti kalbą??… Turėkite bent kiek savigarbos (ne)mieli. Nes, kaip kad Brazauskui suvažiavime už LKP atsiskyrimą nuo TSKP rusų karininkai Maskvoje iš salės šaukė “к стенке его!”, taip panašių šūksnių iš salės, neduok Dieve, kur nors lietuvių kalbos pardavinėtojai irgi gali sulaukti.
Kodėl Lukašenka nekildina savęs iš iranėnų sarmatų, kaip tai padarė Putinas po Kijevo atsiskyrimo, bet linksta į Vilnių? Spaudos konferencijose žurnalistams, manau, dėl to bus daug klausimų. Gal Lukašenka nori prisijungti Vilnių su Lietuva ir tokiu būdu įstoti į ES? Bet Putinas nesileis, gi, taip jo kvailinamas. Keista situacija gaunasi.
O matydama grėsmes prezidentė Grybauskaitė žinojo, ką daro, nes apginklavo savo kariuomenę tankais “Boxer” ir pasiekė, kad NATO pajėgoms Lietuvoje vadovautų vokiečiai. Nekalbant jau apie prezidentės nuopelnus, priimant į Lietuvą rotacines JAV karines pajėgas bei dalyvaujant Šiaurės šalių gynybiniame batalione, į kurio sudėtį įeina Didžioji Britanija – dabar ekscelencijai Nausėdai, turint saugią Lietuvą, yra laisvos rankos, kuriant gerovės Lietuvą, bedirbant toliau kartu su valdančiąja koalicija.
P. S. Beje, o kodėl slavai lenkai, kaip kad jų gentiniai broliai rusai, iš iranėnų sarmatų savęs nekildina irgi? Vėlgi keista situacija gaunasi. Kartu dėkoju gerb. Tvankstui už istorijos dokumentų pagal tarpvalstybinę teisę išdėstymą.
ar kas nors žinote, ar A. Astrauskaitė (apipylusi dažais) priklausė kokiam nors visuomeniniam judėjimui?
Skaitytojos laiškas: O kaip žydai vertina lietuvius?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/skaitytoju_laiskai/skaitytojos_laiskas_o_kaip_zydai_vertina_lietuvius/
Tai ž. gelbėtojų dukters laiškas, o po juo šūsnis šlykščių „komentarų” su užuominomis, kad R. V. knygos tęsinyje bus tiesa ir kad jos knyga Nobelio verta…
O ką manote? Visko gali būti – organizuos ir Nobelį.
Didžiausia Vilniaus mero kritikė nemato kliūčių tapti jo koalicijos partnere: „Aš niekada pykčio nenešioju savyje“
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vilniaus-taryboje-dirbsianti-angele-jakavonyte-as-niekada-pykcio-nenesioju-savyje-56-1209950?copied
A.Jakavonytė, deja, neatlaikė išbandymo demoralizacija ir viliojimo perbėgti pas „šiuolaikiškus”?
Neapsigaukite: diskusijoje dėl Jono Noreikos kiršinimo imasi išgalvoti personažai?
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/neapsigaukite-diskusijoje-del-jono-noreikos-kirsinimo-imasi-isgalvoti-personazai-56-1211548?copied
(be kitko ir apie Lietuvos getus ten, kur jų nė nebuvo… )
Ką ta lenkų kultūra davė Lietuvos mužikėliams, galima buvo sužinoti internete paskaičius Pandėlio baudžiauninkų himną. Bet atėjo diena, kai tuos ponus prireikė išbalinti, nulakuoti. Todėl šiandien intermete jau nerasite to himno. Kam čia tie baudžiauninkų verkšlenimai. Himnas buvo ištrintas, pakeistas kitu, himnu, giriančiu Pandėlio augaliją. Kas tokie ištrynė? Ogi lengvai paperkami mūsų istorikai, politikai, bibliotekų darbuotojai. Laimė, dar išliko Skeberdžio eilės “Skrėbiškio nevidonas”.