G. Burneika. Judo-krikščioniškasis pasiaukojimas (video) (14)

Brunonas Pažaislio freskose | xxiamzius.lt nuotr

Brunonas Pažaislio freskose | xxiamzius.lt nuotr

Pasiaukojimas – kilni savybė, tik pasiaukojimo tikslai ne visada būna kilnūs. Juk aukotis galima fašizmo, bolševizmo ar dar kokios nors pragaištingos ideologijos vardan. Ir kiekviena tokia ideologija pasiaukojimą jos vardan pati, žinoma, laikys šventu dalyku. Taip ir krikščionio pasiaukojimas už savo tikėjimą laikomas šventu. Bet ar dėl to jis iš tikrųjų yra šventas?

Mėgstama priminti ankstyvųjų krikščionių persekiojimus. Tačiau kodėl gi visoms kitoms religijoms tolerantiškoje to meto Romos imperijoje „persekioti“ krikščionys? Kodėl visi kiti dievai buvo priimtini, o biblinis – ne? Portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto „Tolerancijos muziejus“ paskelbtame Gimantės Paukštytės straipsnyje „Kristaus kančia, nukritusi ant pačių krikščionių“ teisėtai stebimasi: „Oficialus Romos krikščionybės nepriėmimas iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti keistas, turint omenyje, kad kitų religijų dievus jie priimdavo gana greitai ir lengvai, pavyzdžiui, graikų dievus ir deives“ [1].

Betgi šviesiomis spalvomis mums pristatoma judo-krikščionybė turi savo tamsiąją, paprastai nutylimą pusę. Ją žinant, nėra ko stebėtis. Remdamiesi savo Biblija, jos sekėjai kurstė panieką, pažeminimą, neapykantą ir netgi smurtą prieš kitatikius, vadindami juos antrarūšiais gojais arba pagonimis, o jie juk sudarė didžiausią Romos imperijos gyventojų daugumą.

Apaštalas Paulius pagomims jautė nesutvardomą neapykantą: „Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu“ (Apd 17, 16, Kosto Burbulio vertimas [2]). Jo nuomone, „aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams“ (1 Kor 10, 20), išvis „nepažįsta Dievo“ (1 Tes 4, 5), pasižymi proto menkyste, jų protavimas aptemęs, širdis užkietėjusi ir t. t. (Ef 4, 17–18). Biblinis Kristus pagonis pavadina šunimis (Mt 15, 22–26), prilygina juos žmones engentiems muitininkams (Mt 18, 17), prisipažįsta atėjęs „nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34, 35), grasina, kad pagonys „bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27), ir tiesiog įsako žudyti nenorinčius jam paklusti: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!“ (Lk 19, 27).

Visas Raštas, juo labiau Senas Testamentas, kuris, anot Pauliaus, yra paties „Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3, 16), moko žudyti vaikus, moteris, vyrus (Sk 31, 17), plėšti miestus (Joz 11, 14–15), naikinti kitų tikėjimų „vėlių iššaukėjus ir žynius“ (1 Sam 28, 9). Savo sekėjams jis prisako: „Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuočiu medžiu garbino savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, iškirskite jų dievų stabus, išdildykite jų vardus iš tokių vietų“ (Įst 12, 2–3). Lietuva šiuos priesakus patyrė ir tebepatiria savo kailiu.

G. Paukštytė minėtame straipsnyje primena krikščionių skundą, esą jie nepagrįstai buvo „kaltinti juodąja magija ir netgi kanibalizmu“, atsakomybe už „marą, ekonominį nuosmukį ar barbarų įsiveržimą [3]. Betgi kaltinimai nėra visai nepagrįsti, nes pati Biblija atvirai ir be paliovos grasina kaip tik tokiomis nelaimėmis. Keli pavyzdžiai: „Be to, Viešpats tavo, tavo Dievas, siųs jiems marą“ (Ist 7, 20). „Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, svaidysiu į juos visas savo strėles. Alins badas, niokos karštligė ir nuožmus maras“ (Įst 32, 23–24). Dievo „jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis“ (Apr 6, 8). „…tarnausi alkanas ir ištroškęs, nuogas ir nieko neturintis, savo priešams, kuriuos Viešpats tau siųs“ (Įst 28, 48). „Priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais“ (Jer 19, 9). Taip pat žr. Kun 26, 29; Ist 28, 54–57; Rd 2, 20 ir kt. Pridurkime, kad Sename Testamente buvo aukojami žmonės (Iš 13, 2; plg. Kun 27, 29; Ez 20, 25–26; plačiau žr. G. Burneika „Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje“).

Nebuvo be pagrindo ir krikščionių kaltinimas juodąja magija, jeigu jai priskirsime pikta linkinčius prakeikimus. O prakeikti nesibodėjo net pats apaštalas Paulius: „Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas!“ (1 Kor, 16, 22, Kosto Burbulio vertimas; plg. Gal 1, 8–9). Senajame Testamente prakeikimas yra viena iš kunigiškos tarnystės Jahvei pareigų, atliekamų prie aukuro (Įst 27, 4–6 ir 13–26).

Taigi Biblija ne tik kad nemoko tolerancijos kitatikiams, bet visai priešingai – skatina nepakantą, agresiją, nuolatinį religinį konfliktą, skleidžia nerimą, grasina visokiomis negandomis ir be menkiausios atjautos prakeikia. Romėnų valdininkai stengėsi užtikrinti rimtį ir gyventojų santaiką savo valstybėje, todėl tokio nesantaikos kurstymo negalėjo nuleisti negirdomis, todėl krikščionis ėmėsi „persekioti“. Panašiai bet kuri valdžia „persekioja“ riaušininkus, chuliganus ir kriminalinius nusikaltėlius.

Kadangi krikščionys turi tikslą skelbti „gerąją naujieną“ visoms tautoms, jie neišvengiamai yra priversti savo tamsiąją pusę slėpti po gražiais žodžiais apie meilę ir palankumą kitatikiams bei valdžiai (1 Kor 11, 1–8; Rom 2, 13–15; 14, 4). Pasak Pauliaus, „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1, 2).

Bet kai tik romėnų valdininkai pareikalavo pripažinti Romos valstybinius dievus ir imperatoriaus kultą, veidmainystė iš karto tapo atskleista. Iš tikrųjų, juk jeigu „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“, tai „iš Dievo“ turėtų būti ir romėnų valdžia, o pasipriešinimas jai – nepaklusimas „Dievo sutvarkymui“. Tačiau krikščionys atsisakė pripažinti Romos valstybinius dievus ir Romos imperatoriaus institucijos titulinį dieviškumą. Tuo jie viešai parodė nepagarbą valstybei, senosioms romėnų politinėms bei religinėms tradicijoms ir to meto imperatoriaus institucijai.

Kaip paaiškinti tokį jų elgesį? Judo-krikščionybė nepripažįsta jokių kitų tautų (vadinamųjų pagonių) religijų bei papročių. Biblija moko: „Nesilenksi jų dievams, negarbinsi jų ir nemėgdžiosi jų apeigų, bet nuversi juos ir sutrupinsi jų stabus“ (Iš 23, 24). „Negarbinsite kito dievo, nes Viešpats, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas“ (34, 14). Čia ir baigiasi visa gražbylystė apie pakantą bei tolerantiškumą kitoms tradicijoms ir iš jų pagrindu sukurtoms valstybėms.

Dauguma Romos imperijos valdovų nebuvo tokie žiopli, kad nematytų šios religinės sektos keliamo pavojaus. Vėliau, kai tik įgijo galios, ji išties užliejo krauju didelę dalį žmonijos. Netgi nuosaikusis imperatorius-filosofas Markas Aurelijus (121–180 m.), kurio giliu žmogaus prigimties išmanymu ir sentencijomis žavimės iki šiol ir kurio tikrai neapkaltinsi jokiu liguistumu (kaip Nerono), baudė krikščionis už priešiškumą kitatikiams ir nepagarbą imperatoriaus institucijai (vadinasi, to meto romėnų valstybei). Ne „persekiojo“, o baudė! Jis buvo išleidęs ediktą, prasidedantį žodžiais: „Dieviškasis Markas įsako siusti į salas [tremti] kiekvieną, nešantį savo prietaringą mokymą, kuris drumsčia silpnų žmonių sielas“ [4].

Nubausti už įžūlią nepagarbą, o ne „persekiojami“, buvo ir baltų papročių bei tikėjimo niekintojai Adalbertas ir Brunonas. Adalberto išankstinis nusistatymas būti „nukankintam“, išprovokuoti mirties bausmę tyčiojantis iš prūsų tikėjimo ir taip pasiaukoti Dievui yra paliudytas trijuose jo gyvenimo aprašymuose. Viename iš jų sakoma: „Turi tai, ko visada norėjai, mirk kentėdamas už pasiilgtąjį Kristų, tapęs laimingąja auka tą pačią dieną, kurią išganytojas už tave ir pasaulį buvo nukryžiuotas.“ Taigi, pasak etnologo Jono Vaiškūno, „nusikaltęs prūsų įstatymams, netikusiu savo elgesiu papiktinęs vietos bendruomenę ir jos vadus, šis slavas misionierius buvo nubaustas už nepaklusnumą, piktžodžiavimą prieš prūsų dievus, už tautos šventenybių niekinimą. Nubaustas mirties bausme, kaip būtų nubaustas bet kuris kitas nusikaltėlis“ [5].

Nors šiais laikais judo-krikščionybės agresija prieš vadinamus pagonis yra apsilpusi, bet tai tik galių ir galimybių klausimas – pats niekinantis požiūris nė kiek nepasikeitė. Štai pranciškonų vienuolis, kunigas Astijus Kungys per pamokslą Varniuose lietuvių senąjį prigimtinį tikėjimą išvadino „durnyste“, jos sekėjus – „durakais“, „blūdom“ ir ateities neturinčiais „stabmeldžiais“ [6].

Manęs toks Astijaus elgesys nestebina, nes kai pats buvau judo-krikščionis, irgi buvau toks – senojo prigimtinio tikėjimo, o kartu ir lietuvybės, niekinimas man buvo gero tono ženklas ir neatskiriama kasdienės veiklos dalis. Tokio elgesio reikalauja Biblija, todėl elgtis priešingai reikštų nesilaikyti jos priesakų. O nieko daugiau judo-krikščionis neturi.

Kodėl „pagonybės“ niekinimas kartu neišvengiamai yra lietuvybės ar bet kurio kito tautiškumo niekinimas? Pasak Arvydo Šliogerio, pirmiausia krikščionybėje „pagonybė tapatinama su graikybe“ [8], taigi ne tik vadinamąja pagoniška antikos kultūra, bet ir su jos tautine tapatybe. Pagoniu Biblijoje žmogus nebevadinamas tik tada, kai po atsivertimo ir krikšto tampa Abraomo palikuonimi. Paulius sako: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys […]. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 11–12, kursyvas mano), o dabar „esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 29), kitaip tariant, esate „šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).

Sektos, kurios nariu kitados buvau, vadovas per pamokslą, pavadintą „Mes – judaizmo šaka“, mane mokė, kad reikia „tapatinti save nebe su savo senąja lietuviška tapatybe, bet su izraelito tapatybe, hebrajo tautybe, žydo tautybe. Ir nebedainuoti lietuviais esame mes gimę lietuviais norime ir būt. Nebenorime. Mes norime būt žydais.“ „Mes ne tik priėmėme žydų religiją, žydų tikėjimą, mes priimame ir žydų tautybę. K čiortu visus baltų ainius su žalčiais ir akmenimis. Mes dabar žydai. Nuostabus dalykas“ (iš asminiame archyve saugomo įrašo). Sektos vadovas mokėsi toje pačioje Kauno kunigų seminarijoje kaip brolis Astijus, tik jos nebaigė, bet turi gyvenimo vienuolyne patirtį, Lietuvos lafebristų bendruomenei dėstė filosofiją.

Kaip agresyvi nepakanta kitatikiui pridengiama gražbylystėmis apie artimo meilę, taip agresyvi nepakanta kitataučiui pridengiama pasitelkiant Puliaus žodžius, neva prieš Dievą „nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 29), neva „Dievas nėra šališkas“ (Rom 2, 11). „Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?!“ (Rom 3, 29). Ir t. t. Bet tai tik jaukas nepatyrusiai sielai, kad ji atvertų širdį ir nurytų kabliuką – ir savo gyvybės syvais savanoriškai pamaitintų vampyrą.

Kaip pačioje Biblijoje paatvirauta: „Lyg jūros žuvis padarei žmones, lyg šliužus, neturinčius valdovo. Ištraukia priešas juos visus kabliu, išvelka tinklu, surenka bradiniu. Todėl jie linksminasi ir džiūgauja, aukoja atnašas savo tinklui ir degina smilkalus savo bradiniui, nes dėl jų pagausėjo jų davinys, ir valgis riebus. Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą, žudydami tautas be pasigailėjimo?“ (Hab 1, 14–17)

Kuo nuoširdžiau, kuo uoliau seki Biblija, tuo labiau prarandi savo tautinę tapatybę ir tampi Abraomo palikuonimi ir jam skirtų pažadų dalininku, kartu perimdamas jo charakterį. Koks gi Abraomo charakteris ir kokie jam skirti pažadai? Abraomas paliko savo tautą, gimtąjį kraštą, savo tėvo namus (Pr 12, 1) ir „išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8). Tai Abraomo pavyzdžiu išugdytas persivertėlis, perėjūnas, kuriam Biblija liepia: „užmiršk savo tautą ir tėvų namus“ (Ps 45, 11; žr. Lk 14, 26; Mk 10, 29–30). Už tai jam, Abraomo palikuoniui, buvo pažadėtas svetimas Kanaano kraštas (Pr 12, 7; 13, 13), kurį jis turės užimti, o pagonimis išvadintus jo gyventojus išžudyti (Joz 6, 21). Krikščionimas Kanaano užėmimas simbolizuoja pasaulinę evangelizaciją, kurią vykdyti biblinis Kristus įsakė ne tik žodžiu, bet, esant galimybei, ir kardu (Mt 28, 19–20; plg. Mt 10, 34; Apr 2, 26–27). Užtat nuo Romos imperijos laikų iki dabar judo-krikščionys visur, kur tik gali, neša ir diegia vienos svetimos tautos pasaulėžiūrą, papročius ir istoriją vietoje visų vietinių, kiekvienai savų. Naująjį Testamentą dėl to galima pavadinti judaizmo adaptacija tautoms.

Vis dėlto dalis persivertėlių į judo-krikščionybę išlaiko šiltus jausmus savo tautai, jos kalbai ir papročiams. Juos galima būtų pavadinti krikščionimis-tautininkais. Krikščionys tautininkai neniekina savo tautos prigimtinio tikėjimo, nebijo dalyvauti jo šventėse, netgi apeigose, jiems nepriimtinas biblinės tautos išskirtinumas, jie neketina su ja tapatintis, o vietoj besąlygiško mesianizmo krikščionys tautininkai linkę rūpintis savo tautos papročiais, kalba. Todėl tik juos siūlyčiau ir vadinti krikščionimis, priešingai judo-krikščionims, kuriems būdingas daugiau mažiau atviras tapatinimasis su žydų tauta (ypač aktyviems protestantams, mėgstantiems remtis Rom 2, 29), kuriems ji yra išrinktoji (Jn 4, 22) antrarūše tapusios savosios sąskaita, kurie sveikina ir laukia Biblijoje be mažiausio kuklumo žadamos Izraelio pasaulinės hegemonijos (Ps 72, 8–10; Mch 4, 1–2; Apr 7, 9–10; 21, 24, 26) ir kurie visai atvirai arba slapta yra visiškai nepakantūs buvusios savo tautos prigimtiniam tikėjimui, bijo dalyvauti jo šventėse, apeigose, priešinasi jo valstybiniam pripažinimui, jo šventviečių priežiūrai ir iš esmės yra abejingi savo tautos likimui.

Judo-krikščionis, žinoma, atvirai nešauks einąs prieš savo titulinę tautą ir galbūt kalbės visai panašiai kaip krikščionis tautininkas. Kas yra kas, parodo darbai. Per pastarąsias Kovo 11-os eitynes vieni jas bandė suskaldyti ir nusavinti, o paskui veržėsi į europarlamentą, svaigdami viltimi sužibėti gestančioje Šventosios Romos imperijos šlovėje. Tuo tarpu kiti liko dirbti savo šaliai ranka rankon su įvairių pažiūrų ir tikybų bendražygiais.

Pasiaukojimo vertę lemia tai, ką vardan ko iš tikrųjų aukoji: saviškius, save, gal net savo gyvybę dėl vaizduotėje įsiplieskusios nežabotos savimeilės tapti šventuoju ar kaip tik atpažintą šią savo savimeilę dėl paprasto gyvo gerumo, kuris savaime skleidžia šviesą, darną ir santaiką.

Nuorodos:

[1] www.delfi.lt/kultura/naujienos/tolerancijos-muziejus-kristaus-kancia-nukritusi-ant-paciu-krikscioniu.d?id=40658397

[2] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[3] www.delfi.lt/kultura/naujienos/tolerancijos-muziejus-kristaus-kancia-nukritusi-ant-paciu-krikscioniu.d?id=40658397

[4] Ten pat.

[5] Jonas Vaiškūnas. Aukojimas ir pasiaukojimas, arba kaip apjuodinti baltus.

[6] www.facebook.com/varniuparapija/videos/1891764981118743/

[7] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 122.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *