52-ajį kartą Kernavėje sužibs Rasos šventės ugnys (9)

Rasos šventė Kernavėje | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Birželio 23 d. 20 val. Kernavėje vyks jau 52-oji Rasos šventė. Istoriniame Pajautos slėnyje ir ant didingų Kernavės piliakalnių trumpiausią vasarvydžio naktį bus atliekamos senosios vasaros saulėgrįžos apeigos, kūrenami laužai, pinami ir plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, buriama, šokama, dainuojama.

Šventė baigsis ryte, tekančios saulės sutikimu. Šventę rengia Širvintų rajono savivaldybės kultūros centras.

Būtent čia ant Kernavės piliakalnių prieš 52 metus, 1967 m., sovietinės priespaudos laikais, Rasos šventės dvasią atkūrė Indijos bičiulių draugijos nariai, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų: Ričardas Mironas, Antanas Poška, Antanas Danielius, Romualdas Kalonaitis, Antanas Gudelis, Jonas Trinkūnas ir kiti.

Tie 1967-ieji tapo ir žinomo Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo gimimo metais. Ramuva pradėjusi platų etnokultūrinį judėjimą, siekdama atkurti senuosius tautos papročius bei šventes, perimdama ir naujam gyvenimui prikeldama liaudies dainas, tuomet tapo svarbiu Lietuvos dvasinio atgimimo šviesuliu. Ramuvos pradėtas tautos dvasinio paveldo atgaivinimo žygis padėjo pamatą Senosios baltų religinės bendrijos Romuvos įkūrimui.

Štai kaip pirmosios Rasos šventės Kernavėje svarbą apsako jos dalyvis prof. Vacys Bagdonavičius:

„Bene stipriausią impulsą veikimui būsimieji ramuviečiai gavo iš savo pačių dar kaip Indijos bičiulių 1967 m. birželį užkurto Rasos laužo senojoje Kernavėje. Kažin ar jie tikėjosi, kad tas laužas bus labai svarbus, kad jo toji liepsna sovietmečio šaltyje išlikti padės. Ramuviečiai ir jų pasekėjai  jautėsi besišildą prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, besiglaudžią prie probočių auginto medžio kamieno, užčiuopią dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gaivinančią gyvastį, išgirdę tautos savasties balsą.

Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęstos Vydūno (1968), paskui M.Gandžio (1969) šimtmečio sukaktys ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę“.

Vienas pagrindinių Rasos švenčių Kernavėje rengėjų, pirmasis Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas prisiminė: „Kernavė tarsi magnetas pritraukė senosios baltų kultūros ir religijos ieškotojus. Tradicinės Joninės sovietiniais metais buvo virtusios meninės saviveiklos ir masinio girtavimo švente, todėl buvo nutarta atsisakyti koncertų ir bet kokių pasirodymų scenoje, bufetų ir alkoholio. Ir tai padaryti pavyko“.

Duok Dieve, kad laisvoje Lietuvoje liberalios-vartotojiškos visuomenės ideologijos priglušinti vėl nepaverstume tautos dvasią ugdžiusios Rasos šventės – liaudiškos saviveiklos, sceninių koncertų, barų ir svaigalų festivaliu.