„Spaudos laisvė nėra tiesiog svarbi demokratijai, ji yra demokratija“ Valteris Kronkitas (Walter Cronkite)
Balandžio 23 – gegužės 11 d., LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Cenzūros atspindžiai XX. a. lietuvių periodinėje spaudoje“, skirta Spaudos atgavimo dienai.
Parodoje eksponuojami bibliotekoje saugomi dokumentai, atspindintys cenzūros įtaką XX a. lietuvių periodinei spaudai – 1935 m. žurnalo „Kultūra“ cenzūrinė korektūra ir galutinis išėjęs numeris, cenzūros išbraukyti, su baltomis dėmėmis uždraustų straipsnių vietoje išleisti tarpukario laikraščių numeriai. Sovietinio laikotarpio cenzūros veiklą atspindi Bibliotekos Specialiajame fonde (anksčiau trumpinta – Specfonde, skaitykloje Nr. 4) saugotos išeivijos bei užsienio periodinių leidinių iškarpos, kai kurie jo veiklos dokumentai.
Cenzūros egzistavimas grindžiamas įsitikinimu, kad gali būti klaidingų arba valstybinei santvarkai pavojingų idėjų, galinčių paskatinti pavojingus veiksmus. Jos turi būti uždraustos, už jų skleidimą būtina bausti. Cenzūra paprastai būna dviejų formų: prevencinė (išankstinė) – idėjos uždraudžiamos skelbti iš anksto – arba baudžiamoji (post factum) – baudžiama už „draudžiamų“ idėjų skelbimą. Cenzūra gali būti skirstoma į politinę, religinę, moralinę ir akademinę.
XIX–XX a. lietuvių spauda gyvavo cenzūros sąlygomis. Iki Pirmojo pasaulinio karo leidėjai turėjo paklusti Rusijos imperijos, kurioje galiojo griežta kontrolė ir bausmės, įstatymams. Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais karinė cenzūra buvo įvesta 1919 m. Ji suteikė karo komendantams teisę stabdyti laikraščių leidimą, leidėjus bausti piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Karinė cenzūra neveikė tik 1926 m. liepos 2 – lapkričio 7 d. Po Gruodžio 17 d. perversmo įvesta įspėjamoji karo cenzūra (uždaryta 15 laikraščių ir žurnalų). 1933 m. karo cenzūra buvo formaliai panaikinta, bet spaudą toliau prižiūrėjo karo komendantai. 1935 m. Spaudos įstatymu buvo įteisinta įspėjamoji cenzūra. Teisę drausti spausdinti turėjo ir apskrities viršininkas. 1936 m. įsteigtas Eltos Vidaus informacijos skyrius (tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui) teikdavo privalomas laikraščiams spausdinti žinias. Nuo 1938 m. šią funkciją vykdė Visuomeninio darbo valdyba. Ją panaikinus, viešąją informaciją prižiūrėjo Valstybės saugumo departamentas ir VRM Spaudos ir draugijų skyrius.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, įvesta totali cenzūra. Ją vykdė Glavlito (Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie SSRS MT) Lietuvos padalinys, veikiantis prie LSSR MT, kuriam vadovavo iš Maskvos atsiųstas viršininkas V. Procenka. Beveik visi Lietuvoje ėję periodiniai leidiniai buvo uždaryti. Sovietų Sąjungoje spausdinami leidiniai buvo cenzūruojami preliminariai, o išleisti anksčiau – tiesiog bibliotekose arba knygų prekybos tinkle ir, aptikus juose „nepriimtinos“ medžiagos, neleidžiama viešai naudoti. Jie būdavo perkeliami į uždaro saugojimo patalpas – Specialiojo fondo skyrius, įsteigtus kai kuriose šalies bibliotekose.
