Balandžio 25 – birželio 21 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia garsių vokiečių kilmės aristokratų giminių – Giunterių ir Tyzenhauzų – palikuonės grafaitės Idalijos Giunterytės (Idalia z Güntherów Mostowska) piešinių paroda „Idalija Giunterytė (1813–1888): neregėti aristokratės piešiniai“. Nedidelėje keturių stendų ekspozicijoje pristatomas Bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas mažai žinomas įspūdingos apimties (lyginant su daugelio kitų to meto mūsų šalies dailininkų mėgėjų palikimu) dailės kūrinių rinkinys – 4 sąsiuviniai su 75 piešiniais ir 7 ant atskirų popieriaus lakštų grafito ir anglies pieštukais, kreida, tušu, akvarele Vilniuje ir Dabraulėnų dvare (Baltarusija) 1827–1832 m. atlikti darbai. Šiuos piešinius I. Giunterytė padovanojo pusseserei Klarai Vainilavičiūtei-Mežejevskienei (Klara z Wojniłłowiczów Mierzejewska, 1815–1867) – tėvo sesers Fortunatos ir Slucko pakamario Jono Vainilavičiaus (Jan Wojniłłowicz) dukteriai, vėliau ištekėjusiai už Mykolo Mežejevskio (Michał Mierzejewski, 1795–1884). Jos palikuonys I. Giunterytės piešinius kartu su visu Gasčionių dvare (Šalčininkų r.) buvusiu Mežejevskių archyvu 1934 m. perdavė kolekcininkui kunigui Pranciškui Tičkovskiui (Franciszek Tyczkowski, 1891–1982), kuris 1935 m. balandžio 18 d. juos padovanojo tuometei Valstybinei Vrublevskių bibliotekai (dabar LMA Vrublevskių biblioteka).

Parodoje pristatomas rinkinys įgyja ypatingos svarbos, žinant, kad beveik visi kiti grafaitės piešiniai žuvo liepsnose per Varšuvos sukilimą 1944 m. sudegus Pšezdeckių ordinacijos bibliotekos pastatui, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomos Giunterių sukauptos vertybės. Iki šiol literatūroje buvo minima vos keletas išlikusių I. Giunterytės kūrybos pavyzdžių: Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje ir Lenkijos MA bibliotekoje Krokuvoje saugomos akvarelės „Vaikai, einantys į mokyklą“ (1831) ir „Peizažas su tvenkiniu ir raiteliu“ (1834) bei pavienės litografijos technika atliktos jos piešinių reprodukcijos, 1928 m. panaudotos sesers Gabrielės Puzinienės (Gabriela z Güntherów Puzynina, 1815–1869) atsiminimų knygai „W Wilnie i w dworach litewskich“ („Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“) iliustruoti. Minėtieji memuarai yra svarbus šaltinis ne tik I. Giunterytės kūrybai tyrinėti, bet ir jos biografijai rekonstruoti.

I. Giunterytė gimė 1813 m. aistringo kolekcininko ir dailės mecenato, masono Adomo Giunterio (Adam Günther, 1782–1854) ir tapytojos mėgėjos Aleksandros Tyzenhauzaitės-Giunterienės (Aleksandra z Tyzenhauzów Güntherowa, apie 1780–1843) šeimoje. Pirmuosius ketverius metus su tėvais gyveno Pokrašavos dvare (dabar Slucko r., Baltarusija). 1818-aisiais Giunteriai persikraustė į jų socialinį statusą labiau atitikusį vos 10 mylių atstumu nuo Vilniaus nutolusį Dabraulėnų dvarą (dabar Smurgainių r., Baltarusija). Čia prabėgo gražiausi Idalijos ir jos seserų – vyresniosios Matildos ir jaunesniosios Gabrielės – gyvenimo metai. Siekdami tinkamai paruošti dukteris aukštuomenės gyvenimui, suteikti joms kuo geresnį išsilavinimą, beveik kasmet atėjus žiemai Giunteriai išvykdavo į Vilnių. Įsikurdavo išsinuomotuose prabangiuose apartamentuose vadinamuosiuose Olizaro, Miulerio, Pliaterio rūmuose, dalyvaudavo kultūriniuose renginiuose ir pokyliuose.

Kaip tuomet aristokratų šeimoms buvo įprasta, išsilavinimą grafaitės įgijo namuose. Jų gebėjimus ugdė tėvų samdyti gramatikos, kaligrafijos, muzikos, dailės mokytojai. Piešimo iš pradžių jas mokė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis Titas Bičkauskas (Tytus Byczkowski, 1800–1843), o vėliau, nuo 1828 metų, – Kazimieras Bachmatavičius (Kazimierz Bachmatowicz, 1803 ar 1808–1837). Nors dailės pradmenų buvo mokomos visos trys seserys, atrodo, kad būtent Idalija daugiausiai dėmesio ir laiko skyrė šiam užsiėmimui: Gabrielė nuo mažens pirmenybę teikė literatūrai, o Matilda mieliau sėsdavosi prie fortepijono. Visgi aukštų rezultatų dailėje, specialistų vertinimu, jos taip ir nepasiekė: išmoko komponuoti vaizdą, o su figūrų proporcijomis susitvarkyti nepajėgė.

1846 m. I. Giunterytė ištekėjo už buvusio ilgamečio Užnerio apskrities (1812–1840) ir Vilniaus gubernijos (1840–1843) bajorų maršalo grafo Edvardo Mostovskio (Edward Mostowski, 1790–1855), kuriam ši santuoka buvo jau antroji. Su dvidešimt trejais metais vyresniu vyru apsigyveno jam priklausiusiame Cirkliškio dvare (Švenčionių r.) netoli Vilniaus. Nepaisant poros amžiaus skirtumo, santuoka buvo darni, tačiau truko vos keletą metų: 1855-aisiais E. Mostovskis iškeliavo iš šio pasaulio. Idalija vaikų nesusilaukė, tačiau turėjo tris posūnius. Po vyro mirties Cirkliškio dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas (Władysław Mostowski, 1836–1863), o Idalija nusprendė išvykti į Varšuvą. Ten ir mirė 1888 m. Palaidota Povonzkų kapinėse.

Išlikę I. Giunterytės piešiniai yra vertingi praeities artefaktai, įvaizdinantys vieną gražiausių jos gyvenimo tarpsnių. Atidžiai į juos įsižiūrėję, galime geriau pažinti grafaitę kaip asmenybę, suprasti, kokioje aplinkoje ji gyveno, kokių menininkų kūryba žavėjosi, iš kur sėmėsi įkvėpimo, o svarbiausia – kaip jai sekėsi atlikti piešimo mokytojo skirtas užduotis ir kokią pažangą ji padarė per labai trumpą penkerių metų laikotarpį. Kopijuodama kitų autorių kūrinius (pavyzdinių darbų kopijavimas buvo įsišaknijęs to meto dailės švietimo sistemoje), grafaitė stengėsi perprasti peizažo, portreto, natiurmorto ir kitų žanrų subtilybes. Ją domino įvairiausios temos: nuo Šventojo Rašto, Antikos mitologijos ir rytietiškų motyvų iki kasdienės buities scenų ir kaimo idilę perteikiančių animalistinių kompozicijų.

Jaunoji piešėja kopijavo ne tik pasaulinio garso menininkų, bet ir vietos įžymybių, taip pat ir savo giminaičių bei draugių darbus. Jos dėmesį patraukė Renesanso epochos genijaus Rafaelio paveikslo „Madona su mėlyna diadema“ (apie 1512) grafinė reprodukcija; raižinys pagal italų baroko tapytojo Lorenco Pazinelio (Lorenzo Pasinelli, 1629–1700) paveikslą „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“; garsiojo XVIII a. II pusės anglų portretisto Džošua Reinoldso (Joshua Reynolds, 1723−1792) paveikslo „Ledi Smit“ (1787) kompoziciją kartojantis Frančesko Bartolocio (Francesco Bartolozzi, 1727–1815) raižinys; Elizabetės Luizos Vižė-Lebren (Élisabeth-Louise Vigée-Le Brun, 1755–1842) – tragiško likimo Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės portretistės, vienos iš nedaugelio to meto moterų, sulaukusių dailės profesionalų pripažinimo – paveikslas; prancūzų tapytojo ir litografo Lui Diuprė (Louis Dupré 1789–1837) albumo „Voyage à Athènes et à Constantinople…“ („Kelionė į Atėnus ir į Konstantinopolį…“, 1825) iliustracijos ir kt.

Išliko keletas piešinių, kartojančių grafaitės motinos dailės mokytojų – Aleksandro Orlovskio (Aleksander Orłowski, 1777–1832) ir Jono Rustemo (Jan Rustem, apie 1762–1835) – kūrinius. Ypač vertingos pastarojo dailininko darbų „Lietuvaitės“ (1831) ir „Peizažas su karvėmis ir seniu“ (1831) kopijos, nes jų pirmavaizdžiai nėra išlikę. Tik iš I. Giunterytės kopijų šiandien galime spręsti ir apie kai kurių kitų autorių kūrybą. Dviejuose I. Giunterytės piešiniuose matyti Valkavisko apskrities bajorų maršalo (1817–1823) Petro Bispingo (Piotr Bisping) atžalų – Rozalijos ir Natalijos – kūrybos atspindžių. Net aštuoniuose piešiniuose pasikartojantis įrašas prancūzų kalba „d’après Pelagia“ rodo, kad jie sukurti pagal Pelagija įvardintos piešėjos kompozicijas. Yra pagrindo manyti, kad ši piešėja – tai I. Giunterytės motinos pusseserė Pelagija Kosakovskytė (Pelagia Korwin-Kossakowska Bower Saint Clair, 1797–1881). Yra žinoma, kad Pelagija neblogai piešė ir tapė paveikslus, savo įgūdžius tobulino Italijoje, kur susipažino su būsimuoju vyru škotu Aleksandru Baueriu Senkleru (Aleksander Bower Saint Clair, 1800–1880), kaip ir ji, turėjusiu menininko gyslelę.

Štai tokias nepaprastas istorijas pasakoja iš pirmo žvilgsnio gana blankūs, neįgudusia jaunos aristokratės ranka piešti piešiniai. Šiandien, prabėgus bemaž dviem šimtams metų nuo jų sukūrimo, atsirado reta galimybė juos pamatyti parodoje.