Nepažįstamo Vilniaus scenos Konstantino Kukevičiaus litografijose

Rugsėjo 13 – lapkričio 2 d., LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje, veikia paroda „Konstantino Kukevičiaus litografijos. Nepažįstamo Vilniaus scenos“. Skaityklos stenduose eksponuojamos Retų spaudinių skyriaus rinkiniuose esančios XIX a. I p. dailininko Konstantino Kukevičiaus litografijos.

Konstantino Benedikto Antano Kukevičiaus (1818–1840) kūryba apima XIX a. ketvirtą dešimtmetį, kurį sudrebino sukilimas ir uždarytas Vilniaus universitetas – du lemtingi įvykiai, pakeitę ne vieno dailininko gyvenimą. Viename iš ankstesnių K. Kukevičiaus gyvenimo aprašymų, išspausdintame Edvardo Rastaveckio (Edward Rastawiecki) tapytojų žodyne (Słownik malarzów polskich, t. 1, Warszawa, 1850), užsimenama apie jo dailės studijas ir Vilniuje sukurtus paveikslus, taip pat ir 1840 m. išleistas litografijas. Vėlesnėse biografijose aptinkama daugiau žinių apie mokymąsi Sankt Peterburge, randama informacijos, kad grįžęs į Vilnių K. Kukevičius priėmė kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (Ludwig Sayn-Wittgenstein) pasiūlymą nutapyti Verkių rūmų eksterjerus ir interjerus. Apie K. Kukevičių dienraštyje „Dziennik Wileński“ 1937 m. rašė Liucijonas Uzembla, turėjęs šio dailininko kūrinių savo kolekcijoje.

Kukevičius gimė Vilniaus teisininko Tado Kukevičiaus ir Karolinos Domeikaitės šeimoje. Apie jo jaunystę nedaug žinoma, dailės jis mokėsi pas Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorių Joną Rustemą. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, Imperatoriškąją dailės akademiją, kur mokėsi pas batalinio žanro tapytoją Aleksandrą Zauerveidą. Sankt Peterburge jis pasinėrė į tapybos ir piešimo studijas. Piešinių studijos ir laisvi eskizai buvo kuriami ne tik kaip parengiamieji tapybos darbai, bet ir kaip vienetiniai, estetinę vertę turintys kūriniai. 1836 m. jis apdovanotas mažuoju sidabro medaliu už natūralistinį piešinį, po metų didžiuoju sidabro medaliu už paveikslą „Husaras prie užvažiuojamųjų namų“ ir 1838 m. mažuoju aukso medaliu už paveikslą „Ulonų poilsis prie perkėlos“. Sankt Peterburge 1839 m. surengtai parodai dailininkas nutapė paveikslą „Žydų prekeiviai Vilniaus apylinkėse“, už kurį taip pat buvo paskirtas medalis. Paveikslas iki mūsų laikų neišliko, jį primena Paryžiuje išspausdinta Bišebua (Bichebois) ir Izidoriaus Derua (Isidore Deroy) litografija, sukurta Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumui“.

Apie išlikusius paveikslus ir piešinius žinoma nedaug. Keturi paveikslai, kaip ir dalis piešinių, dabar saugomi Rusų muziejuje Sankt Peterburge. Lietuvoje yra gerai žinomos litografijos, atspaustos Juozapo Ozemblovskio spaustuvėje.

Šios parodos eksponatai – LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus rinkiniuose esančios litografijos. Vienoje iš jų – „Priciūnai“ – dailininkas pavaizdavo, tikėtina, jam gerai pažįstamą, galbūt jo giminės, dvarelį. Litografijose „Kepurių pardavėjas“, „Drabužių pardavėjas“ vaizduojami gatvės prekeiviai, siūlantys atvežtus ir moderniose manufaktūrose pasiūtus aprėdus. Vienoje litografijoje prekeivis rodo veidrodį pirkėjui, besimatuojančiam naują kepurę. Užrašas po atvaizdu nėra vien pažodžiui suprantamas posakis, jis kaip epochos atspindys: Kas, Tamsta, buvai prieš tai, o kas dabar esi? Litografija „Malkų pjovėjai“ perteikia darbininkų atokvėpio minutę, leidžia tyrinėti, ar K. Kukevičius buvo sukūręs ir daugiau amatininkus vaizduojančių scenų. Kitoje kompozicijoje „Pasilinksminimas už miesto“ dailininkas perteikė muštynių sceną, liudijančią ir tamsesnę miesto gyvenimo pusę.

Kukevičiaus litografijos atskleidžia žmonių charakterius, kurie, kaip ir XIX a. populiarūs atsiminimai apie Vilnių, atspindi ir tuometinės visuomenės žaizdas. Apie tai savo deklamuojamose eilėse buvo ne kartą užsiminęs poetas, vienas iš Vilniaus pobūvių ir kavinių lankytojų, J. Krištalevičius, kuris pavaizduotas vienoje iš litografijų.

Kukevičiui priskiriamas vis dar mįsle liekantis piešinys, kuriame yra, tikėtina, jo autorystę liudijantis įrašas. Šio LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo piešinio kompozicija savo menine raiška primena Napoleono Kiuji (Napoléon Cui) litografiją „Pokštininkai su šuneliais“. Tikėtina, kad šis piešinys ir buvo N. Kiuji litografijos pirmavaizdžiu.

Kukevičiaus litografijos rodo jį buvus puikiu piešėju. Iki mūsų laikų išlikę Vilniaus meno mokyklos studentų piešiniai primena, kad XIX a. pirmojoje pusėje piešimas šioje mokykloje užėmė svarbią vietą, ir tai, kad studentai savo kūryboje išsaugodavo savo meninį braižą. K. Kukevičius savo personažams sukūrė natūralų miesto foną, į rembrandtiško apšvietimo erdves iškeldamas ir vėl panardindamas žmonių figūras, gatvių ir pastatų fragmentus, tarsi būtų norėjęs perteikti nepažįstamas miesto erdves.