Kultūros ir mokslo veikėjas, leidėjas, publicistas, archeologas, etnografas, istorikas – Adomas Honoris Kirkoras | Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Sausio 18 – vasario 15 d., LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje, veikia mažoji paroda – „Mano vieta čia, Lietuvos širdy…“, skirta kultūros ir mokslo veikėjo, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro 200 metų jubiliejui paminėti.

Parodoje, pristatomi A. H. Kirkoro istorijos, etnografijos, statistikos, bibliografijos, archeologijos darbai, fiksuojantys besikeičiančios Lietuvos kultūrinį ir etnografinį palikimą, bei dokumentai, atspindintys jo leidybinę veiklą. Galima paminėti ir Adomo Kirkoro laiškus, rašytus Adomui Zavadskiui, Julijonui Ticijui, bei Adomo Zavadskio laišką Kirkorui. Parodą puošia „Vilniaus vaizdas“ (dail. Vincentas Dmachauskas, 1807–1862; Polio Pti litografijos dirbtuvės Paryžiuje). „Šis

kūrinys puošė Adomo Honorijaus Kirkoro knygą „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (Vilnius, 1856). (Iliustracijos lakštas būdavo sulankstomas į keturias dalis ir įklijuojamas prieš antraštinį lapą). Lietuvos atminties institucijose toks pilnas knygos egzempliorius neišliko: tekstas gyvena savo gyvenimą, o V. Dmachausko iliustracija – savo“ (Reda Griškaitė). Iki gyvenimo pabaigos A. Kirkorą skaudinusi Vilniaus albumo istorija, susijusi su straipsnių, eilių rinkiniu, įteiktu carui Vilniuje, tikintis lengvatų kultūriniame gyvenime. Šį albumą galima pamatyti parodoje.

Adomas Honoris Kirkoras gimė 1818 m., sausio 21 d., buv. Mogiliavo gubernijos Mstislavo apskr. Slivino dvare. Adomo Honorio tėvai – Karolis ir Teklė Volodkevičiūtė – buvo bajorai.

1832 m., A. H. Kirkoras pradėjo lankyti Mogiliavo gimnaziją. Baigęs tris klases, 1834 m., rudenį buvo perkeltas į Vilniaus 2-ąją gimnaziją, kurios kursą baigė 1838 m.

1834–1864 m., tarnavo Vilniaus gubernijos įstaigose. Atsirado proga susipažinti su Vilniaus krašte likusiais mokslininkais bei rašytojais: E. ir K. Tiškevičiais, kurie nuo 1837 m., rengė archeologų ekspedicijas Lietuvoje, istorikais T. Narbutu, M. Homolickiu, J. I. Kraševskiu, M. Malinovskiu, J. Jaroševičiumi, rašytoju L. Kondratavičiumi (V. Sirokomle), astronomu M. Gusevu ir kt. Palaikė ryšius ir su lietuviškai rašančiais: S. Daukantu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu bei kitais.

Vilniaus gubernijos Statistikos komitetas 1845–1915 m. leido metraštį „Памятная книжка Виленской губернии“ („Vilniaus gubernijos informacijos knyga“). A. H. Kirkoras 4 metus (1850–1854) ją redagavo. Joje buvo skelbiami valdžios potvarkiai ir įvairūs Lietuvos istorijos, etnografijos, tautosakos duomenys ir pan. Ši metraščio dalis buvo ypač turininga, kai leidinį redagavo A. H. Kirkoras. Į 1854 metų numerį jis įdėjo kelias lietuvių liaudies dainas, papročių bei legendų.

Uždarius Universitetą, Vilniaus krašto švietėjai ne kartą svarstė, kaip užpildyti atsiradusią tuštumą, ir nutarė steigti kultūrinio pobūdžio draugiją. Pagrindinis jos iniciatorius buvo istorikas ir archeologas Eustachijus Tiškevičius. Jis kreipėsi į carą Aleksandrą II su prašymu leisti steigti Vilniuje Archeologijos komisiją ir Senienų muziejų.

1885 m., balandžio 29 d., buvo patvirtinti Laikinosios archeologijos komisijos bei Senienų muziejaus įstatai. Komisijos pirmininku ir muziejaus kuratoriumi buvo paskirtas E. Tiškevičius. Istorijos ir archeologijos skyriui vadovavo A. H. Kirkoras. Jis sudarė Komisijos rinkinių katalogą, kurį 1858 m., išspausdino J. Zavadskio spaustuvė.

Kirkoras pats tyrė piliakalnius, pilkapius ir kapinynus arba talkino kitiems. Ypač intensyviai jis tai darė 1854–1856 m., Lietuvoje ir Baltarusijoje, o vėliau Lenkijoje. Lietuvoje, A. H. Kirkoras kasinėjo Bražuolėje (Trakų apskr.), Drucminų ir Mantotų (Varėnos apskr.), Šventos (Švenčionių apskr.) ir kitose vietovėse. Savo tyrimų rezultatus jis skelbė vietos spaudoje, Peterburgo, Maskvos ir Lenkijos žurnaluose. Šie tyrimai ir publikacijos išgarsino A. H. Kirkoro vardą. 1856 m., gruodžio 22 d., jis buvo patvirtintas Rusijos Imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, 1857 m., vasario 27 d. – Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, o tų metų balandžio 24 d. – Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu. 1860 m., buvo apdovanotas šv. Stanislavo ordinu.

Kirkoro publicistinė veikla prasidėjo 1842 m. Jo straipsnis apie Vilniaus spaudinius bei teatrą buvo įdėtas į laikraščio „Tygodnik Petersburski“ („Peterburgo savaitraštis“) 84 nr. Kirkoras mėgo ir rašyti, ir redaktoriauti. 1843 m., ėmėsi pats leisti Vilniuje visuomeninį ir literatūrinį almanachą „Radegast“. Laikraštį spausdino T. Gliuksbergo spaustuvė. Redaktorius turėjo kilnų tikslą pelno dalį skirti visuomenės reikalams, svarbiausia – paremti Vilniaus lenkų teatrą, kurio finansinė būklė buvo sunki.

1844–1845 m., Peterburge, A. H. Kirkoras parengė ir 300 egz. tiražu išleido 5 sąsiuvinius rinkinio „Śpiewnik Wiktora Każyńskiego“ („Viktoro Kažinskio dainynas“).

Grįžęs į Vilnių, 1845–1846 m., leido literatūrinio pobūdžio straipsnių rinkinį „Pamiętniki umysłowe“ („Intelektualiniai atsiminimai“).

Apie savo archeologinius darbus A. H. Kirkoras nuo 1850 m., siųsdavo pranešimus daugiausia į Peterburgo žurnalus.

1857 m., kovo pradžioje, buvo žadama leisti savaitraštį „Tygodnik Literacki Wileński“ („Vilniaus literatūros savaitraštis“), tačiau jį uždraudus, bandyta leisti kitu pavadinimu – „Teka Wileńska“ („Vilniaus aplankas“). Laikraštis ėjo 1857–1858 m., pasirodė 6 jo tomai. Jame buvo spausdinami straipsniai iš Lietuvos istorijos, archeologijos, meno ir kitų sričių.

A. H. Kirkoras išspausdino lenkiškai parašytus Antano Baranausko, Karolinos Praniauskaitės, Mikalojaus Akelaičio eilėraščius. Be to, trečiajame tome, jis paskelbė M. Akelaičio kreipimąsi į visuomenę, raginantį kurti kaime lietuviškas mokyklas, leisti knygas, laikraščius lietuvių kalba. Po pusantrų metų „Teką“ leisti buvo uždrausta. Rusų administracija A. H. Kirkorui nebuvo palanki. Neglostė jo ir lenkų šovinistai.

Lietuvybės idėjų skleidimas ir lojalumas valdžiai – tai dvi tarpusavy susijusios A. H. Kirkoro gyvenimo ir veiklos kryptys.

Dirbdamas valdininku įvairiose oficialiose įstaigose, jis, be abejo, turėjo būti ištikimas valdžiai. Be to, to meto visuomeninės sąlygos ir asmeninio pobūdžio aplinkybės neretai vertė A. H. Kirkorą eiti į kompromisus su carizmu (1874 m., Poznanėje, išleistuose atsiminimuose jis nedviprasmiškai pasisakė prieš carizmą). Tačiau laiškai J. I. Kraševskiui ir žmonai, pagaliau jo darbai rodo didelę meilę Lietuvai. Viename laiške žmonai jis rašė: „Esu lietuvis, ir niekada tas jausmas manyje nebus sunaikintas […]. Mano vieta čia, Lietuvos širdy, čia yra mano veiklos sritis, tik čia galiu būti naudingas […].“

1858 m., rugsėjo 6 d., į Vilnių turėjo atvykti neseniai pradėjęs valdyti caras Aleksandras II. Ta proga Vilniaus archeologijos komisija nutarė pasveikinti svečią įteikdama menišką albumą su dedikacija: „Šviesiausiojo caro Aleksandro II buvimo Vilniuje, 1858 rugsėjo 6 ir 7 d. proga“. Jį rengiant, daugiausia padirbėjo A. H. Kirkoras. Į albumą buvo įdėtas straipsnis, „Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai“. Trečioje albumo dalyje, buvo straipsnis rusų kalba „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, kuris jau 1856 m., buvo išleistas lenkiškai atskira knyga. Tai buvo pirmas vadovas po Vilnių rusų kalba. Tokiu caro priėmimu labai pasipiktino dalis lenkų visuomenės, ypač emigrantai. Jie kaltino albumo rengėjus pataikavimu carui ir jo administracijai, tėvynės išdavyste ir pan. A. H. Kirkoras bandė teisintis to meto sąlygomis, bet ne visus pavyko įtikinti. Pataikavimas carui turėjo kilnų tikslą – tikėtasi lengvatų Vilniaus kultūriniam gyvenimui, svajota net apie universiteto atgaivinimą. Iki gyvenimo pabaigos A. H. Kirkorą šios istorijos prisiminimai labai skaudino.

Adomui H. Kirkorui teko rašyti ir apie ekonomiką, nes artėjo baudžiavos panaikinimo dienos. Baudžiavos panaikinimo manifestą ir nuostatus apie valstiečių santykius su dvarininkais caras Aleksandras II paskelbė 1861 m., vasario 19 d. Ne iš karto valstiečiai juos suprato, todėl reikėjo spaudoje daugiau paaiškinti. Tai padarė nuo 1761 m., Vilniuje ėjęs savaitraštis „Kurier Litewski“ („Lietuvos kurjeris“), kurį 1859 m. pabaigoje, ėmė redaguoti A. H. Kirkoras. Jis sugebėjo suburti žymius Vilniaus krašto mokslininkus bei literatus.

Vienas iš svarbiausių to meto A. H. Kirkoro darbų – 1856 m., išleisti minėtieji „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. Autorius aprašė Vilniaus geografinę padėtį, jo praeitį ir memorialines vietas. 1859 m., knyga buvo išleista pakartotinai. Lietuvių kalba ši knyga pasirodė 1991 m. (pakartotinas jos leidimas išėjo 2012-aisiais).

1862 m., A. H. Kirkoras išleido dar vieną knygą apie Vilnių, kurią pats pavadino vadovu – „Przewodnik. Wilno i koleje żelazne z Wilna do Dyneburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawy“ („Vadovas. Vilnius ir geležinkeliai iš Vilniaus į Dinaburgą ir Rygą bei iki sienos, į Kauną ir Varšuvą“). Jis spausdintas A. H. Kirkoro spaustuvėje. Antroji papildyta vadovo laida išėjo 1880 m., truputį pakeistu pavadinimu. Ji spausdinta Vilniuje, žymiojoje J. Zavadskio spaustuvėje.

1862 m., A. H. Kirkoro gyvenimo ir darbo sąlygos pablogėjo. Artėjo sukilimas. Cenzoriai ėmė griežčiau kontroliuoti spaudą. 1864 m., birželio 5 d., Muravjovas įsakė uždrausti spausdinti lietuviškus raštus lotyniškomis raidėmis. Tas draudimas, galiojęs 40 metų, padarė Lietuvos kultūrai labai daug žalos, pagreitino lietuvių nutautėjimą, ypač Vilniaus krašte.

1865 m., pabaigoje A. H. Kirkoras neteko teisės toliau leisti laikraštį.
Vienu metu A. H. Kirkoras Vilniuje turėjo savo spaustuvę, kuri 1859 m., liepos 1 d., buvo iškilmingai atidaryta ir pavadinta A. H. „Kirkoro ir bendrovės spaustuve“. Jos uždavinys – leisti mokslo ir beletristikos darbus, bet svarbiausia – lengvo turinio knygeles Lietuvos žmonėms. Per pirmuosius 5 mėnesius už M. Akelaičio surinktus pinigus šioje spaustuvėje, buvo išspausdintos 5 brošiūros lietuvių kalba (26 000 egz.). Per visą veikimo laikotarpį (1859–1867) A. H. Kirkoro spaustuvė išleido nedaug leidinių – iš viso apie 120 knygų ir brošiūrų, tarp jų apie 10 lietuvių kalba.

1867 m., A. H. Kirkoras iš Vilniaus, kuriame išgyveno su pertraukomis 34 m., išvyko į Peterburgą. Ten ėmė leisti dienraštį „Novoje vremia“ („Nauji laikai“).

Perleidęs spaustuvę kitiems, A. H. Kirkoras išvyko į Krokuvą, kurioje praleido 15 metų. Ten ėmė dirbti Mokslų akademijoje (Akademia Umiejętności), kurios nariu buvo nuo 1873 m., vėl ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Krokuvos apylinkėse, Podolėje ir kitur. Savo tyrimų rezultatus skelbė įvairiuose laikraščiuose. Nenutraukė ir leidybinio darbo. 1872 m., pradėjo leisti tęstinį spaudinį („Šiai dienai“), kurį pasirašinėjo slapyvardžiu „Jan Waligórski“, ketino jį padaryti mėnraščiu. Deja, išleido tik 3 sąsiuvinius.

1882 m., pasirodė didžiulio puošnaus, iliustruoto leidinio „Живописная Россия“ apie Rusijos imperiją trečias tomas, išspausdintas M. Volfo spaustuvėje. Jame buvo pasakojama apie tuometinės Rusijos imperijos dalį – Lietuvą ir Baltarusiją. Aštuoniolika šio tomo apybraižų parašė A. H. Kirkoras.

Lietuvių kalba buvo išleisti du A. H. Kirkoro darbai: 1885 m. – „Vytautas, didis Lietuvos kunigaikštis“ ir 1898 m. – „Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje“.

Gyvenimo pabaigoje, A. H. Kirkoras parašė „Wspomnienia z lat 1860–1863 (1860–1863 metų atsiminimai)“.

Mirė Krokuvoje, 1886 m., lapkričio 23 d., nepalikęs įpėdinių, išgyvenęs 68 metus. Palaidotas vienose Krokuvos kapinėse. Mačiusieji jo kapą pasakoja, jog antkapyje, be biografinių žinių, įrašyta, kad čia ilsisi Lietuvos praeities tyrėjas.

Maceika J. Adomas Honoris Kirkoras. Jo gyvenimas ir darbai. In: Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991.

Spausdinti 🖨