G. Aleknonis. Ar verta šaudyti Dievui į langą? (5)

Gintaras Aleknonis | asmeninė nuotr.

„Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydamas, kaip dega dalis mūsų visų“, – užsiliepsnojus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Twiteryje rašė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Į „progresą“ neišvengiamai žygiuojančios Europos numylėtinis staiga pamiršo visas kalbas apie tautų susiliejimą, priekaištus nacionalistams ir religiniams fanatikams. Nenuostabu, kad net viešųjų ryšių produktai krizės akimirką prisimena tris pamatinius žodžius: Dievas, Tėvynė, Artimas. Šių žodžių neturėtume pamiršti ir mes, eidami balsuoti gegužę mūsų laukiančiuose rinkimuose ir referendumuose.

Svarbiausias sprendimas laukia dvigubos pilietybės klausimu. Nesvarbu, kad rinkimų technologų rankose referendumas paverstas žaisliuku, kuriuo siekiama tik privilioti daugiau neapsisprendusių rinkėjų ir bandyti daryti įtaką prezidento rinkimų rezultatams. Tik niekas negalėtų pasakyti, kokia ta įtaka bus. 2008 m. Kazimiera Prunskienė ir Artūras Paulauskas vylėsi, kad už Ignalinos jėgainę referendume balsuojantys neturės kito pasirinkimo ir išrinks juos, skelbiančius, kad nusipelnėme gyventi geriau. Neišsipildžiusios viltys tapo jų partijų laidotuvėmis: referendumas atliko sanitarinę funkciją. Tiesa, būta ir šalutinio poveikio – tie, kurie nežinojo už ką balsuoti, rinkosi ne Prunskienę ar Paulauską, bet Valinską.

Abu gegužės referendumus vienija didelė yda: keisti Konstituciją reiktų kiek įmanoma rečiau, jos pastovumas yra savaiminė vertybė. Du šimtus trisdešimt metų galiojanti Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija turi tik dvidešimt septynias pataisas, kurių pirmosios dešimt priimtos drauge su Konstitucija. Kasmet JAV Kongreso nariai bent šimtą kartų pasiūlo taisyti pamatinį valstybės įstatymą. Paskutiniosios, 1992 m. įsigaliojusios JAV Konstitucijos pataisos patvirtinimas prasidėjo 1789 m. rugsėjį ir užtruko du šimtus dvejus metus ir du šimtus dvidešimt tris dienas.

Dvigubą pilietybę siekiantis įteisinti referendumas grindžiamas nuostata, esą Lietuvoje įtvirtinta pilietybės samprata yra labai senoviška, ji nebetinka dvidešimt pirmajam amžiui, kai žmonės daug keliauja, maišosi tarpusavyje. Tuomet prisirišimas prie vienos pilietybės esą nebetenka prasmės.

Iš tiesų pilietybė, pasai yra dvidešimtojo amžiaus kūriniai. Iki Pirmojo pasaulinio karo po Europą buvo galima keliauti be paso ir be vizų… Dar didesnė svarba pasams buvo suteikta Šaltojo karo metais. Sovietų Sąjungoje didžiausia bausmė buvo pilietybės atėmimas ir išsiuntimas į kapitalistinius Vakarus. Tiesa, valdžia buvo „atlaidi“ – dažniausiai kitaminčių pasigailėdavo, pilietybės neatimdavo ir išsiųsdavo į komunizmą statančius Rytus. Ten neturintys paso ir registracijos iš tiesų buvo beteisiai. Kaip šiandien milijonai iš kaimų į miestus atsikėlusių darbininkų Kinijoje.

Vakaruose žmogus galėjo drąsiai gyventi ir be paso ar su senu okupuotos Lietuvos pasu. Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas daugiau nei trylika metų pragyveno JAV, didžiąją to laiko dalį Lietuvos valstybės vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapio. Tačiau jis vis užeidavo į Lietuvos konsulatą ir pratęsdavo savo seno paso galiojimą. Šviesios atminties monsinjoras Vincentas Mincevičius beveik pusę šimtmečio pragyveno Romoje, atsisakydamas įtakingų bičiulių tarpininkavimo gauti Italijos pilietybę, ir išsaugojo lietuvišką pasą. Žinoma, tai ypatingi pavyzdžiai. Priimti svetimos šalies pilietybę dažnai yra patogu. Ir nereiktų dėl to smerkti. Tačiau jeigu šalia pilietybės teisių ar privilegijų rastųsi ir, tarkim, pareiga deklaruoti ir mokėti mokesčius Lietuvai (kaip daro po visą pasaulį pasklidę amerikiečiai), norinčiųjų atgauti Lietuvos pilietybę sąrašas iš karto sutrumpėtų. Tai būtų išbandymas, kiek nesavanaudiškas yra siekis turėti dvigubą pilietybę.

Pilietybės referendumas griauna trapų pasitikėjimą valdžia. Pažvelkime, kaip Vyriausybės kanceliarijos užsakymu ir mūsų visų mokesčių mokėtojų lėšomis bandoma performuluoti klausimą, kurti įspūdį, kad balsuojama ne už teisę turėti dvigubą ar dauginę pilietybę, bet už teisę išsaugoti pilietybę, kurios niekas neatima. Kai kuriems teisininkams net kyla abejonių, kad taip bandoma klastoti Tautos valią. Esą net reikėtų galvoti apie kitą, „teisingą“ referendumą su „teisinga“ klausimo formuluote. Perdėtas atsargumas. Jeigu per rinkimų vajų žarstytus pažadus lygintume su politine tikrove, balsavimų rezultatus tektų anuliuoti praėjus pusmečiui po rinkimų. Visi, net ir politikai, turi teisę meluoti. Bet mūsų pareiga tai pastebėti ir įvertinti.

Dvigubos pilietybės referendumo manipuliatyvumą atskleidžia ir iki šiol nežinomas, paslaptingus kriterijus atitinkančių ir dvigubą pilietybę leidžiančių turėti valstybių sąrašas, kuris bus skelbiamas vėliau. Todėl net nežinia už ką referendume raginama balsuoti. Jeigu ne už katę maiše, tai už beribį pasitikėjimą Seimo gebėjimu sudaryti nuolat kintantį Lietuvos draugų ir priešų sąrašą. Tačiau jeigu šiame sąraše atsiras tokios sąvokos kaip NATO, ES ar OECD valstybės, ar mes neprarasime teisės patys spręsti, kas turi teisę būti Lietuvos piliečiu. Juk derybos dėl Rusijos narystės OECD 2014 m. buvo tik atidėtos.

Jeigu kada būtų apsispręsta atverti dvigubos pilietybės pandoros skrynią, derėtų ribotis Europos Sąjungos šalimis. Žinoma, būtų nuvilti gyvenantys JAV, Kanadoje, Australijoje ar Izraelyje. Tačiau įstoję į ES mes jau perdažėme žalią lietuvišką pasą raudona (politiškai korektiški sakytų – „vyšnine“) spalva, o virš Lietuvos Respublikos užrašėme Europos Sąjunga. Tai buvo pirmasis, simbolinis žingsnis iliuzinės Europos pilietybės link. Tautos gal ir yra įsivaizduojamos bendruomenės, tačiau jos nepaprastai gyvybingos, nepaklūstančios konjunktūrinėms politikų užgaidoms.

Tautos apsisprendimas dėl dvigubos pilietybės gegužę yra pamatinis. Viešojoje erdvėje jį užtemdo prezidento rinkimai. Ilgas kandidatų sąrašas apsunkina apsisprendimą, kurį daryti raginčiau prisimenant istoriją. Kai 1944 m. buvo išvaduotas Paryžius, Dievo Motinos katedroje laikytos padėkos mišios. Ant dabar jau sudegusio bažnyčios stogo netikėtai kilo susišaudymas, visi tikintieji saugodamiesi krito ant žemės. Pasakojama, kad tuomet Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) liko stovėti.