Politikų bandymai įteisinti dvigubą pilietybę žongliruojant įstatymais, vis labiau piktina visuomenę. Ilgai politikai kalbėjo sau, kritikai – sau, tačiau šią savaitę abi pusės buvo suvestos bendrai diskusijai – išgirsti vieni kitų argumentus. Pakviesti ekspertai aiškino, kodėl dėl kiekvienos politikų užgaidos Konstitucijos kaitalioti neverta, tačiau ne visi valdžios atstovai norėjo tai girdėti.
Spalio 3 d. į viešą visuomenės grupės „Už Konstituciją“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengtą diskusiją buvo pakviesti konstitucinės teisės ekspertai,
visuomenės nariai ir politikai. Diskusijoje buvo siekiama atsakyti į klausimą, ar verta keisti Konstituciją dėl dvigubos pilietybės. Pirmą kartą surengtame dviejų skirtingų nuomonių atstovų susitikime galėjo dalyvauti visi norintys, tačiau susirinko vos keliasdešimt smalsuolių. Gaila, tačiau ir per televiziją šio renginio niekas neišvys, jis buvo transliuotas tik socialiniame tinkle.
Norintys pamatyti, kaip ekspertai diskutuoja su politikais, atvykę į renginį turėjo nusivilti, mat šios dvi visuomenės grupės buvo atskirtos ir joms netgi buvo numatytos atskiros renginio dalys. Iš pradžių diskutavo ekspertai, o tik po pertraukos – politikai.
Beje, daliai konferencijos klausytojų užteko ekspertų argumentų, tad jie nepanoro klausytis politikų kalbų. Per pertrauką salę paliko net kai kurie ekspertai, supratę, kad jų argumentų atremti politikai nesugebės. Nes girdėti kitokios nuomonės politikai visai nenori.
„Vakaro žinios“ dalijasi ekspertų išsakytais argumentais, kurie turėtų sudominti kiekvieną Lietuvos pilietį, o svarbiausia – sprendimus priimančius valdžios atstovus:
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Ališauskas:
– Nuolatinės dabartinės valdžios iniciatyvos keisti Konstituciją, pradedant Seimo narių skaičiumi, pilietybės praplėtimu, baigiant smulkesnėmis pataisomis, yra labai pavojingos. Matome, kad nepatikus, kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, bandoma skubiai surengti kokį nors referendumą. Jau matome, kad jis rengiamas specialiai siekiant konkretaus rezultato. Tam ir yra visi siūlymai keisti egzistuojančią referendumo tvarką. Nematau tame nieko gera.
Vyresni žmonės puikiai atsimena, kodėl atsirado tokia referendumų tvarka. Aš pamenu visas buvusias diskusijas, kad privalu išsaugoti šalies stabilumą, apsaugoti mus nuo staigių geopolitinių zigzagų, todėl tvarka buvo patvirtinta sudėtinga. Konstitucijos savininkas yra bendruomenė. Kai Konstitucija yra priimta, ji yra aukščiau bendruomenės. Referendumo tvarka ir yra numatyta tam, kad bendruomenė išsakytų savo poziciją. Konstituciją pavadinčiau kartų kontraktu, kuriuo įsipareigojame saugoti Konstituciją tokią, kokia ji yra. Konstitucija yra valstybės sąranga. Taip, žmogus irgi gali nusipjauti ranką ir koją. Tačiau tam turi būti absoliuti būtinybė. Taip ir su Konstitucijos keitimu. Labai negražu, kai referendumas jungiamas su prezidento ar kitais rinkimais, neva siekiant sutaupyti pinigų. Žmonėms bus tiesiog įkišamas lapelis į ranką ir jie provokuojami balsuoti. Tegul žmonės ateina balsuoti, o ne patvirtinti abejotino politinių jėgų konsensuso. Staiga, opozicija su pozicija ima suokti vienu balsu, nors turi visiškai skirtingus tikslus.
Tikslų, kurie keliami referendumo iniciatorių, referendumu mes nepasieksime. Tai visiems aišku. Priešingai, tai skatins emigraciją. Nes dabar žmogus priverstas pasirinkti, o kai rinktis nebereikės, jis norės pasiimti ir kitą pilietybę. Ką tai reiškia? Dar vieną žingsnį nuo Lietuvos.
Reikia suprasti, kad emocinis santykis su šalimi yra psichologinė-sociologinė kategorija, bet ne teisinė. Sakykime tiesiai: dauguma emigrantų jaučia emocinį santykį ne su Lietuvos valstybe, Konstitucija ar balsavimo biuleteniu, o su savo Tauta, ar dar konkrečiau – savo šeima, gimtuoju miestu ar kaimu. Todėl šis santykis turi būti formuojamas ne pilietybe, o valstybės įsipareigojimu pasaulio lietuviams, teikiant jiems reikalingas galimybes šį ryšį išlaikyti. O jeigu žmogus pasirinks kitos valstybės pilietybę, dar nereiškia, kad nustos mylėti savo mamą ar draugus, likusius Lietuvoje.
Šiandien girdime Lietuvio paso idėjas. Priminsiu, kad apie jį buvo kalbama jau daug anksčiau. Dar tuomet, kai premjeru buvo Gediminas Kirkilas, darbo grupėje kūrėme paso idėją ir svarstėme, kokias privilegijas jis galėtų suteikti. Taip pat siūlėme, kad bet kada būtų galima atkurti Lietuvos pilietybę, pateikus šį pasą ir įrodymą, kad esi atsisakęs kitos valstybės pilietybės. Labai gerai atsimenu, kaip visas biurokratinis aparatas stojo prieš šią idėją. Prasidėjo ilgas ir išsamus argumentavimas, kodėl tai neįmanoma. Nors tai būtų labai paprasta.
Pasakysiu ir kitą pastebėjimą. Jei man kas nors tris kartus per savaitę kartotų, kad aš negaliu nusipirkti ypatingos rūšies itališkų ledų, jaustis emociškai blogai. Taip pat yra su emigrantais, kurie dabar girdi neva iš jų atimama galimybė turėti dvigubą pilietybę. Girdėdami šias diskusijas lietuviai išeivijoje galvoja, kad jie kažkodėl yra mūsų skriaudžiami. Neseniai vieno užsienio lietuvių lyderio paklausiau, kaip galvoja dorotis su svarbiais argumentais prieš dvigubą pilietybę. Jis atsakė, esą tai tegul sprendžia politikai. Klausimas, kiek yra suinteresuotų žmonių, kurie tikrai norės turėti dvigubą pilietybę. Įsivaizduoju, kad tai nebūtinai turi būti superidealistiniai interesai. Man nepatinka, kad jie neišsako konkrečių interesų. Gal jiems patenkinti pakanka pakeisti konkrečius įstatymus.
Ar dėl dvigubos pilietybės gims daugiau vaikų? Ar kas nors pasikeis, jei kitoje šalyje dar 5 ar 7 tūkst. išlaikys lietuvių pilietybę? Pakalbėjus su emigravusiais ir išsakius iššūkius, kurie kiltų iš dvigubos pilietybės, dažnai išgirstu pritarimą, kad gal tikrai to nereikia. O jeigu tau turi didelę prasmę balsuoti, neimk tos svetimos pilietybės. Rinkis – gyvenime visada reikia rinktis.
Nepamirškime, jei išeivis gali turėti dvi pilietybes, gali ir gyvenantis Lietuvoje. Įsivaizduokime scenarijų, jog sugriūna ES, o mūsų kaimyninė Latvija staiga išdalina 10 tūkst. pasų Latvijos pasienio gyventojams. Ir esant reikalui, ji gins nebe tautinę mažumą, o savo piliečius. Jei neklystu, dabar taip Rumunijoje daro vengrai. Tai nenukreipta prieš jokią Tautą, tai politinės manipuliacijos, šiandien jau vykstančios Europoje.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Jogilė Ulinskaitė:
– Labai norėčiau išgirsti, koks yra planuojamo referendumo tikslas. Bandydama aiškintis, kokie yra argumentai, viskas, ką supratau, tai emocijos. Aš necituosiu autoriaus, bet vienas iš argumentų buvo toks: „Mūsų Tauta išbyrės kaip smiltys smėlio laikrodyje.“ Aš praktiškai nematau jokių racionalių argumentų apsvarstyti vieną arba kitą poziciją. Todėl man įdomu, koks yra tikslas, jeigu jis yra aiškus. Nesu tikra, ar tikslas yra emigracijos stabdymas. Mes kalbame apie emocijas, žmonių išlaikymą ir panašius dalykus. Mes apeliuojame į tokius abstrakčius dalykus kaip smėlis smėlio laikrodyje.
Man atrodo, kad diskusija dėl dvigubos ar keliagubos pilietybės, turėtų susidurti su klausimu, kokį tikimės ryšį pilietis turės su valstybe. Argumentas, kad emigrantai norėtų dalyvauti Lietuvos politikoje yra vartojamas rečiau. Dažniau kalbama apie tai, kad jie nori išlaikyti emocinį ryšį. Klausimas, ar pilietybė yra tas argumentas, kuris geriausiai padeda šį ryšį išlaikyti?
Dabar diskurse matome tendenciją, esą tie, kurie gyvena Lietuvoje, yra patriotai, o visi išvažiavę – ne patriotai. Toks supriešinimas yra pavojingas ir jo reikėtų vengti. Jeigu mes šitam referendumui nesurenkame piliečių, ateinančių dalyvauti, tai išplėtę pilietybę turinčių žmonių skaičių, sunku įsivaizduoti, kaip ateityje galėsime rengti referendumus. Todėl reikėtų kalbėti ne emociniais argumentais, kurie dominuoja dabar, o pragmatiniais ir racionaliais. Tačiau pirmiausia reikia pradėti nuo to, kur ta problema yra ir kokią situaciją mes norime spręsti.
Teisininkas Justinas Žilinskas:
– Dažnai kalbama apie emigrantų dalyvavimą Lietuvos valstybės valdyme. Iš savo, kaip buvusio Vyriausiosios rinkimų komisijos nario, patirties gerai atsimenu, kiek jų registruodavosi balsuoti rinkimuose. Tai buvo 13, 14 tūkst. Tebūnie dar ir 18 tūkst. Todėl, labai abejoju, kad pilietybės pakeitimas įgalintų emigrantus dalyvauti valstybės valdyme. Matyt, tikrai labiau tai liečia emocinį ryšį. Ar dėl jo verta keisti Konstituciją? Nežinau. Aš būčiau už dvigubą pilietybę, tačiau man labai nepatinka, kaip tai daroma. Jeigu mes turime Konstituciją, kuri yra priimta referendumu, tai ir keiskime ją tik tuomet, kai tai mirtinai reikalinga.
Pilietybė yra vienas iš kertinių valstybės požymių, todėl, manau, kad tai yra tinkamiausias klausimas rimtam referendumui. Tačiau referendumą bandoma pasitelkti kaip politinio poveikio priemonę. Manau, norint, kad referendumas įvyktų, meskite visas pastangas, kad žmonės suprastų klausimo svarbą ir ateitų. Bet mes neturime gilių referendumų tradicijų, todėl turime pradėti nuo nulio.
Būtent. Čia kai kieno kišenės reikaliukai, visų likusių kailio sąskaita. O gal dar ir yra tikslas, tiesiogiai kenkti Lietuvai ir trukdyt atsitiest. Tiksliau tikrai yra toks tikslas.