
„Normalus“ būdas mėginti atsakyti į šį ar kitą tokio pobūdžio klausimą būtų naršyti po žmogaus biografiją, nagrinėti jo darbus, prisimerkus tiriamai stebeilyti į jo akis ekrane arba net nuotraukoje (nors tai jau nebūtų visai „normalu“). Neabejoju, kad visa tai jau deramai atlikta tiek viešai, tiek daugelio asmeniškai, todėl tuo užsiimti čia net nepradėsiu.
Pamėginsiu į antraštėje iškeltą klausimą atsakyti „nenormaliuׅ“ būdu – pagvildenti, ką reiškia jo vardas ir pavardė. Kad vardas kažką reiškia, nestebėtina: nuo senų senovės žmonės stengiasi suteikti kuo prasmingenus vardus krikštijamiems vaikams, į vyrus įšventinamiems jaunuoliams, neeilinius žygdarbius atlikusiems didvyriams, nepaprastais gebėjimais pasižymintiems žiniuoniams bei žyniams ir t. t. „Nenormali“ čia, tiesą sakant, tik prielaida, kad per žmogaus vardą iš tikrųjų gali slapčia atsiskleisti jo vidinė esmė ir tikrasis pašaukimas. Nors tokia prielaida šiais laikais išties gali atrodyti „nenormali“, bet kaip tik ja remiantis, rimtai ar pusiau juokais, nuo amžių amžinųjų yra teikiami vardai, linkint žmogui tų savybių, kurias mena vardas. Tad ir pasiaiškinkime, ką gi mena vardas Arvydas ir pavardė Jozaitis. O tai šiaip jau yra visai „normalu“ – tuo jau seniai užsiima asmenvardžius tirianti kalbotyros mokslo šaka antroponimika.
Pasak iškilių mūsų kalbininkų Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno sudaryto „Lietuvių vardų kilmės žodyno“, asmenvardis Ar̃vydas, beje, turintis prūsišką atitikmenį Arwide ir germanišką Aruid, yra sudurtinis, dvikamienis, taigi sudurtas iš dviejų kamienų ar veikiau šaknų: ar- ir vyd-. Pastaroji šaknis yra ta pati kaip veiksmažodyje iš-vyd-o, ji mena matymą, regėjimą, ir ne tik, o gal net ne tiek tiesiogine, kiek seniai įprasta tapusia perkeltine išminties, žinojimo prasme: tos pačios šaknies yra latvių vieds „išmintingas, pramatantis“, prūsų waist, vokiečių wissen, slavų *vědati „žinoti“, senovės indų veiksmažodis vēda „jis žino“, daiktavardis vēdas „šventas žinojimas“ ir kt. Su tuo pačiu antruoju dėmenių dar turime vardus Al-vydas, Mant-vydas, Nor-vydas, Rim-vydas, Taut-vydas ir daugelį kitų. Juos galima suprasti reiškiant atitinkamai „visa-žinantis, visa-žinis“; „mantą“, „mintis žinantis“ arba esantis „įžvalgaus proto (mentos)“; „norus žinantis“ arba „norintis žinoti“; „rimtį pažinęs“ arba „nurimęs per pažinimą, žinojimą“; „tautą žinantis“ ar panašiai. Arvydas tad būtų „ar- žinantis“. Tačiau kas tas ar-?
Dėl to kalbininkų nuomonės skiriasi. Vieni, ypač germanistai, dėmenį ar- varduose yra linkę sieti su tokiais žodžiais, kaip gotų ara ir lietuvių aras, arelis, erelis. Kiti kreipia akis į rytus ir sieja su arijų pavadinimu, sen. indų ā́ryas „kilnus, taurus, arijas“. Lietuvoje kalbininkų įprasta sudurtinių vardų dėmenį ar- sieti su atitinkamais jungtukais: lietuvių ar, er, latvių arī, prūsų er bendra reikšme „irgi, taip pat“.
Iš pirmo naivaus žvilgsnio gali pasirodyti keista: kuo čia dėtas jungtukas? Kokią gi aukštą prasmę vardui ir žmogui gali suteikti jungtukas? Tačiau vardas Arvydas yra ganėtinai senas, kadangi turėtas prūsų ir germanų, vadinasi, daug senesnis už šiuolaikinę lietuvių kalbą, o pats atskirai paimtas dėmuo ar- siekia net bendraindoeuropietiškuosius laikus. Vadinasi, kai jis pateko į asmenvardį, tai galėjo būti dar visai ne jungtukas.
Žymus baltistas bei indoeuropeistas Vladimiras Toporovas yra įrodęs, kad šie baltų ir atitinkami kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų jungtukai yra kilę iš indoeuropiečių veiksmažodžio šaknies ar- (laringalinėje sistemoje h2er-) reikšme „jungti, derinti, (pri)taikyti“ arba „jungtis, derėti, tikti“, kuriai lietuvių kalboje priklauso, pavyzdžiui, prieveiksmis artì ir daiktavardis rinda „eilė“ bei „tvarkymas, prirengimas“. O iš šios šaknies yra kilusi itin gili ir talpi dvasinė, kosminė, religinė, dorovinė bei socialinė sąvoka, reiškusi išoriniame pasaulyje – pamatinę visatos jungtį, dermę, žmonių pasaulyje – darną, dorą, vidiniame dvasiniame pasaulyje – tikrovę, tikrumą ir tikėjimą. Šios pirminės sąvokos atšvaitus mena tokie žodžiai kaip vedų r̥tá-, senovės iranėnų arta- bei aša- „aukščiausias tikrovės dėsnis, tvarka, tiesa“, „darna, dora“ bei „šventos apeigos, ritualas“, lotynų ars „menas, amatas, darbas“, rītus „ritualas, apeigos“ bei ordo „eilė, vora, rikiuotė, tvarka“ (iš čia vok. Ordnung, ang. order „tvarka“ ir kt.), slavų *ob-rędъ „apeigos, ritualas“ ir daugelis kitų. V. Toporovo žodžiais: „Tai, kas kitados turėjo visavertę prasmę, ilgainiui virto paprasčiausiu techniniu teksto organizavimo elementu, pagalbine priemone“ (Топоров 1986, p. 136). Kitaip tariant, kas jungė visatą į darnią visumą, ėmė jungti į darnią visumą kalbos dalis ir virto jungtuku.
Vadinasi, ir senykščio vardo Ar-vydas pirmąjį dėmenį reikia sieti ne tik su šiuolaikiniu baltų kalbų jungtuku, bet per jį – su šia itin reikšminga senovės indoeuropiečių sąvoka, žymėjusia aukščiausiąją būties darną. O jei taip, tai vardas Ar-vydas reiškia „aukščiausiąją darną regintis“ arba „žinantis“. Ar begalima norėti geriau?
Na, o pavardė Juozaitis visiškai skaidri, nereikalinga jokių įmantrių aiškinimų: ji su tėvavardine (patronimine) priesaga -aitis yra sudaryta iš lietuviško krikšto vardo Juozas, susitrumpinto iš biblinio Juozapas. Taigi Juozaitis reiškia „Juozo sūnus“. O kas Biblijoje yra Juozapo sūnus, lai skaitytojas susipranta pats.
Baigdamas iš visos širdies patariu neprarasti sąmojo. Nes aukščiausioji būties darna visai nebūtinai turi apsireikšti surauktais antakiais, degančiomis akimis ir iš aukšto pamokomai iškeltu pirštu – priešingai, gali būti, jog kaip tik per sąmojį ji, nepastebima, mums reiškiasi.
Svarbiausia literatūra:
Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
Lietuvių pavardžių žodynas. Atsakingasis redaktorius A. Vanagas, I. Vilnius: Mokslas, 1985.
Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I. Bern–München: Francke Verlag, 1959, p. 55–61, 62.
Zigmas Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Владимир Николаевич Топоров. Indo-Iranica: К связи грамматического и мифо-ритуального. // Переднеазиатский сборник, IV. Москва: Наука, 1986.
Юозас Юркенас. Основы балтийской и славянской антропонимии. Вильнюс: Ciklonas, 2003, p. 120–121.
Na, panagrinejot vardynu kilme ir ka? Tas zmogus daugiau vertes del to igijo? Ne vaizdiniu ar zodziu mums reikia, o darbu.
Buvau nusistatęs prieš visus kandidatus.
Bet paskaitęs šį straipsnį nuomonę pakeičiau.
Dabar tik Už Arvydą Juozaitį.
Turint tokį vardą ir tokią pavardę nebūt Prezidentu būtų netgi nusikaltimas.
Čia jau nekalbant apie kitus.
Turint Puidoko ar Puteikio pavardę apie tokias pareigas nevertėtų net svajot.
Tokiems vieta prie šiukšlių konteinerio
Puidokas yra geras kandidatas visgi, nors aš irgi už Juozaitį.
Tik LT gali taip nutikti. Vaikas kaltas, kad tėvai tokį vardą davė. Liūdesys kai berniukui duodamas Dainiaus vardas. Tai visą gyvenimą pievomis be vyriško prado lakstys.
Na, ponia Juta yra neteisi. Nežino koks stiprus pas Dainių vyriškas pradas. Na, bet ne kiekvienai poniai tai duota žinoti.
Dar yra tokia istorinė klaida namuose rusiškai kalbėtis. :))
Meilė yra akla.
O man dėdė sako , kad “Gitanas” – lietuviškai čigonas. Tai gal mano dėdė meluoja?
Tikra taip: Gitana – čigonė. Atitinkamai ir vyr.g.
O Skvernelio kilmė aiški? Jūs nustebsite: https://www.lzinios.lt/Komentarai/skvernelio-pavardes-kilme-ir-kirtis/234133
Pavardės Skvernelis kilmė K. Garšvos išvesta labai jau pagal tarybišką metodologiją. Manau, kad ji gali būti giminiuojama ir su Lietuvoje esančia pavarde Skvorciany, o ši kaip vertinys su liet. žodžiu varnėnai, pavardėmis Varnelis, Varnelė, kurių Lietuvoje pilna. Mat varnėnai – rus. (slav.) “skvorcy”. Beje, visai galimas yra ‘n’ iškritimas iš pradinio “skvor(n)cy”. Be to, pagal darybą dar gali būti lyginami Skvorciany ir Varniany. Taigi pavardė Skvernelis gali būti verstinė į rus. (slav.) kalbą iš liet. pavardės Varnelis, kuri bendrašaknė su varn-as, varn-ėnas. Bet ji gali būti kildinama ir iš liet. varnalėša, kurios lapų forma panaši į skvernus arba pvz., pagal kokį spalvinį panašumą varnų ir varnalėšos augalo, todėl šis augalas tarmėse metaforiškai galėjęs būti vadinamas ir skvernios pavadinimu. Mįslinga ta pavardė Skvernelis…
Tai gal nausėdos yra naujakuriai, tačiau vardas Gitana iš kažkokio filmo, verčiama: čigonė, vadinasi būtų: čigonė naujakurė.
puteikis, gal nuo ispaniško “puta”, tokio pačio lietuviško “putė”. Na, puidokas nuo lenkiško “puidzim aplinkui, vidury šlapia” – lietuviškai “puidzim” – eikim, vadinasi puidokas – einantis, lakstantis.
Indėnai berniukams vardą suteikdavo po septinto gimtadienio, kada jau matosi charakteris, polinkiai.
Užvakar, balandžio 23 dieną Arvydas Juozaitis buvo Utenoje (susitikimas). Susirinko kokių 30 žmonių. Jis atėjo daugumai dar esant vestibiulyje. Todėl su visais pasisveikino paspausdamas ranką. Didelė plaštaka, aukštas vyras. Va kur olimpiečio paslaptis – pagalvojau. Su tokiais “irklais”… Puikūs plaukiko duomenys, užgrūdintas kovotojas. Kalbėjo pusantros valandos – įdomiai, nuosekliai. Net mano apolitiška draugė liko sužavėta. Neradau jokio “kabliuko” ir aš. Puikus kandidatas, jokių abejonių. Bet.
Bet greta, Kultūros rūmuose žmonės rinkosi į Kazlo koncertą. Jų buvo nepalyginamai daugiau… Tuo pačiu ABEJINGUMU politikai ir NEVILTIM daugel kartų teko įsitikinti renkant parašus už A. Juozaitį ir V. Radžvilo komitetą einantį į Europos Parlamentą ir dalinant (ružavą) Radžvilo laikraštį.
Nuo tokio grėsmingo ABEJINGUMO gali išgydyti tik tiesioginė demokratija, tik tikroji savivalda. Kada ne tik meras, seniūnas, bet ir kiekvienas pilietis yra politinio gyvenimo dalyvis (savo elektroninių balsu) nustato socialinį koeficientą, šalina blogai dirbantį pareigūną ir t.t.
Pavardė turi reikšmę rinkimuose. Tačiau nėra lemianti. Žmogus, su pavarde “Subingalvis”, turėtų nemažesnius šansus tapti valstybės galva nei kiti kandidatai. Viskas priklauso nuo vaizdelio per TV. Jei tik trys subingalviai pastoviai rodomi per TV, tai eilinis runkelis rinksis iš jų. Tokia sistema. Ir nieko čia nepakeisi.
Mt 13, 54-58 “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus? Iš kur jam visa tai?” Nu čia Dainius ir parašė – ir iš kur ir jam visa tai?
Dėkoju straipsnio autoriui – labai įdomus straipsnis ir įdomi vardo “Arvydas” etimologija. Ačiū.
Rimtu veidu nagrinėti, vertinti – koks yra žmogus – pagal jo vardą ir pavardę yra.. mažų mažiausiai NERIMTA.
gražiausia yra litvakų užvadinimai (Lietuvoj ,suprantama:) : Gede(i)minas, Vytautas,etc…
kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto. p.s . kažin kodėl alkui neberašo Sakalauskas?būdavo įdomu paskaityt.
Vis dėlto nepraradus sąmojo, kaip yra autoriaus patarta, kniečia pagalvoti, kad ėmusis klausimo “kas yra Arvydas…” nederėjo palikti netoli Vilniaus esančios Arvydų vietovės pavadinimo istorijos, žodžio kamieniškumo paknibinėjimo… To neatlikus lyg kažkoks nesmagumas, nedarna jaučiasi, kad galėjo ‘ar-‘ istorija vykti kitaip…
Na ir cirkai Lietuvėlėj. Jau prezidentus rinkisim ne pagal protą, ne pagal stotą , o….. pagal vardelį ar pavardėlę.
Būtų gražus bernelis, bet negražus vardelis…. Man visų visų mieliausias – skvernelis, nes suplyšo švarkelis.
NUSIDAINAVAI, BERNELI – REIKIA KEIST TAVO VARDELĮ.
Na, visai nieko – Juozaitis neblogas kandidatas. Bent jau už Puteikį, Puidoką, Tomaševskį tikrai geresnis.
Bet už Juozaitį yra žymiai geresnių: tai Šimonytė ir Nausėda, kurių ir vienas, ir kitas neabejotinai taptų visų laikų geriausiais Lietuvos prezidentais.
Dar prieš kelias savaites labiau simpatizavau Nausėdai. Tačiau, pasiklausius debatų, priimtinesne pasirodė Šimonytė. manau, už ją ir balsuosiu.
Na jau ne. Nei už Šimonytę , nei už Nusėdą, nei už Skvernelį tikrai nebalsuosiu. Pats rimčiausias, mano nuomone yra A. Juozaitis. Jis labiausiai išsilavinęs, vienas iš sąjūdžio vadovų. Žinojo tada, ko reikia Lietuvai, be abejonės ir dabar žino kaip išvalyti Lietuvą nuo purvo, kaip išgydyti Lietuvos žaizdas. Už A. Juozaitį!
” Na, o pavardė Juozaitis visiškai skaidri, nereikalinga jokių įmantrių aiškinimų: ji su tėvavardine (patronimine) priesaga -aitis yra sudaryta iš lietuviško krikšto vardo Juozas, susitrumpinto iš biblinio Juozapas. Taigi Juozaitis reiškia „Juozo sūnus“. O kas Biblijoje yra Juozapo sūnus, lai skaitytojas susipranta pats.”
Bet , kad nesuprantu. Ar Juozapas tikrai buvo lietuvis? Ar tikrai Biblija apie lietuvius ? Jei taip, tai labai šaunu: Juozaičio giminės medis su labai giliomis lietuviškomis šaknimis.
Ar liko nors vienas padorus žmogus ant Lietuvos žemelės? Kažkada pagyriau Razauską už Baltišką išmanumą. Atsiimu . Viskas perkama , viskas parduodama. Šlykštu…. labai labai
Kaip pirštu į dangų… Kas nori – temato, kas nori – tegirdi.Net jeigu daug kam ir atrodytų, kad toks vardų ir žodžių kilmės ir prasmės aiškinimasv tik savotiški lingvistiniai žaidimai, visi žinom, kad nuo žaidimų kartais prasideda labai rimti dalykai. Koks taiklus prūsų žodis “stabingis” (liet. “akmuo”). Mūsiškis “stabas”, stebintis, sustingęs, žvelgiantis į amžinybę, matyt, kilęs iš to prūsiško žodžio. Visada smagu skaityti Dainiaus Razausko straipsnius (ir knygas).
Tai Juozaitis yra Stabingis, “stabas”, stebintis, sustingęs, žvelgiantis į amžinybę, kilęs iš prūsų ir pirštu rodantis Dangų ? Visai pasimečiau …. oioioi oioi
Apie Sąjūdžio kūrėjų dienoraščių, įv. užrašų, protokolų ir kt. dokumentų vagystes iš jų namų, iš Sąjūdžio būstinės ir iš kitur prieš 3 dešimtmečius, tarp jų ir A. Juozaičio:
„ … A.Juozaičiui irgi atrodo keista, kodėl iki šiol nepaskelbti visi Sąjūdžio tarybos posėdžių protokolai. Pavyzdžiui, jam iki šiol nepavyksta įrodyti, kad atsiimti savo kandidatūrą rinkimuose į SSRS Aukščiausiąją Tarybą ir taip „užleisti kelią“ Algirdui Brazauskui jam yra liepusi Sąjūdžio taryba. … ”
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/03/10/news/mislingai-dinge-uzrasai-paliko-skyliu-lietuvos-istorijoje-versijos-del-paslaptingu-vagiu-priestaringos-13952211/
jog:
– komentaras.lt/nuomones/penktoji-rusijos-kolona-konservatoriai/119647/
Na, kaip?