Ką atskleidė Lietuvos archeologijos pradininko T. Daugirdo išlikęs dienoraštis? (0)

Tadas Daugirdas. 1906 metai | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tadas Daugirdas. 1906 metai | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Vasario 27 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje archeologė R. Banytė-Rovel (Rowell) savo paskaitoje „Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“ visuomenei pristatė archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dviejų tomų dienoraštį. Archeologė papasakojo ne tik apie tai, kas buvo išskaityti pačiame dienoraštyje, bet ir ką pavyko suprasti tarp eilučių.

Prieš beveik devyniolika metų Rasa Banytė-Rovel pirmą kartą pamatė išlikusį archeologo T. Daugirdo (1852–1919) dviejų tomų dienoraštį. Trumpa pažintis laikui bėgant išvirto į nuodugnų ir nemažai laiko pareikalavusį tyrimą apie Lietuvos archeologijos pirmeivį.

Ariogalos bajorų šeimoje gimusį ir per gyvenimą įvairiose mokslo ir meno srityse pasižymėjusį T. Daugirdą tyrėja vadina „žmogumi orkestru“. Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, toliau mokytis jis išvyko į Rygą, po to – į Vilnių. Čia 1869 m. įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą. Jo draugais tapo dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. Nenuostabu, kad apsuptas tokių asmenybių T. Daugirdas netrukus išvažiavo studijuoti menų į Sankt Peterburgą, vėliau – ir Miuncheną. Galiausiai 1877 m. atvyko į Varšuvą, kurioje apsistojo ilgesniam laikui ir atidarė savo studiją. Tarp menininkų T. Daugirdas žinomas kaip dailininkas, o štai archeologai Lietuvoje jį vadina archeologijos pionieriumi.

 Tadas Daugirdas. 1906 metai | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tadas Daugirdas. 1906 metai | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

T. Daugirdo dienoraštis iki šiol saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dienoraštis parašytas lenkų kalba. Pirmasis tomas aprėpia archeologinių tyrinėjimų laikotarpį nuo 1881 iki 1888 metų, o antrasis – nuo 1888 iki 1911 metų. Tyrėja sako, kad perskaičius abu dienoraščio tomus nesunku susidaryti įspūdį, koks buvo T. Daugirdo charakteris ir koks jis buvo archeologas.

„Kasinėdamas jis fiksuoja radinių pozicijas dar prieš išimant juos iš žemės, iš karto juos aprašo ir sistemina. Šie dienoraščiai – tai ne lauko užrašai, o švarraštis. T. Daugirdas taiko tam laikui pažangius tyrimų metodus, dirba kruopščiai ir pagarbiai elgiasi su tyrinėjama archeologine vieta. Dienoraštis taip pat atspindi įvairius jo socialinius ryšius, kurie buvo itin svarbūs kaupiant asmeninį archeologinį rinkinį, kurį iki 1907 metų sudarė beveik 2000 radinių. Skaitydama dienoraštį supratau, kad T. Daugirdas buvo labai bendraujantis, kultūringas, mokėjo užmegzti ryšį su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, neturėjo jo luomui būdingo snobizmo, buvo žingeidus ir reikalui esant užleisdavo vietą profesionalui“, – pasakoja archeologė R. Banytė-Rowell.

Palendrių piliakalnis, Raseinių raj. Iš T. Daugirdo dienoraščio | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Palendrių piliakalnis, Raseinių raj. Iš T. Daugirdo dienoraščio | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tyrėjos teigimu, pirmąjį dienoraštį, kurį sudaro apie 300 puslapių, T. Daugirdas parašė remdamasis vadinamaisiais lauko užrašais; antrajame pristatomi archeologiniai žvalgymai, tarp jų ir dvi kelionės laivu: iš Alytaus į Kauną ir iš Jonavos į Kauną. Lietuvos istorijos instituto darbuotoja R. Banytė-Rovel tikina, kad archeologai darbiniais tikslais naudodavo ir tebenaudoja kruopštų ir tikslų T. Daugirdo dienoraštį, tačiau kaip vientisas kūrinys šis dienoraštis Lietuvoje dar nėra publikuotas.

Dienoraštyje atsispindi T. Daugirdo socialiniai ryšiai ir palankus požiūris į kai kuriuos asmenis, prisidėjusius prie draudžiamos spaudos platinimo, lietuvių tautinio atgimimo (pvz., bičiulis M. Davainis-Silvestraitis, Ūdrijos klebonas A. Grinevičius, ponas Jablonskis ir kt.). 1905 metais T. Daugirdas dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime, po dvejų metų apsigyvena Kaune, netrukus tampa šio miesto muziejaus direktoriumi. Muziejuje eksponuoja savo archeologinių radinių kolekciją, rūpinasi muziejaus lankomumu ir investuoja savo pinigus jį garsindamas. Jam pavyksta pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kartu su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi kuria trispalvę (priimamas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos pridėti geltoną), pirmuosius lietuviškus pašto ženklus, tampa Valstybės archeologijos komisijos pirmininku. 1919 metais, susirgęs džiova, miršta.

T. Daugirdo pieštas Korczyn kapas, Lenkijoje, kurį archeologas tyrinėjo 1888 m. | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

T. Daugirdo pieštas Korczyn kapas, Lenkijoje, kurį archeologas tyrinėjo 1888 m. | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Archeologinių tyrimų metu vesti lauko užrašai, kuriais remdamasis T. Daugirdas parašė du dienoraščių tomus, iki šiol nėra rasti. Norėdama išsiaiškinti, kur jie galėtų būti, R. Banytė-Rovel jau peržiūrėjo kai kuriuos archyvus Lietuvoje ir tikisi, kad viltis juos rasti išsipildys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: