Jau atnaujinta paroda „Naujausi Lietuvos archeologijos atradimai“ (nuotraukos)

Nuo 2017 m. gegužės 18 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18) galima aplankyti atnaujintą parodą „Naujausi Lietuvos archeologijos atradimai“.

Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtoje parodoje pristatomi radiniai iš paskutinių 15 metų archeologinių tyrimų Lietuvoje. Į parodą patekę Archeologijos bei Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyrių eksponatai sudaro tiktai mažą dalį visų naujausių archeologų atradimų mūsų krašte.

Šiuo laikotarpiu vykdyti įvairaus pobūdžio tyrimai: planuoti detalieji paminklų tyrimai, taip pat nedidelės apimties žvalgomieji tyrinėjimai, kuriuos inspiravo atskiruose objektuose vykdomi ūkio darbai ar kitokie poreikiai, – pastaruosiuose padaryti atradimai dažnai versdavo archeologus imtis išsamesnių paieškų.Archeologinis paveldas praturtėjo ne tik jau žinomų tipų dirbiniais, bet ir anksčiau nematytais unikaliais radiniais. Parodos eksponatai atspindi įvairią Lietuvos archeologinę medžiagą nuo akmens amžiaus iki XVIII amžiaus miestų, piliaviečių ir dvarviečių radinių.

Ankstyviausią laikotarpį reprezentuoja akmens amžiaus mediniai dirbiniai iš Šventosios (Palanga) senovės gyvenviečių tyrimų. Reti ir įdomūs yra bronzos amžiaus radiniai iš Luokesų (Molėtų r.) ežero polinės gyvenvietės tyrimų, taip pat Naudvario (Jurbarko r.), Strazdų (Šilutės r.) bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus kapinynų urnos. Unikalūs akmens ir bronzos amžiaus medžio, organinio pluošto, keramikos dirbiniai reikalauja ne vienerių metų konservavimo ir restauravimo darbo.

Romėnišką laikotarpį atspindi pavieniai radiniai ir įkapių komplektai iš Jogučių (Klaipėdos r.), Kazikėnų, Viešvilės (visi Jurbarko r.), Jurbarko kapinynų tyrimų. Viduriniam geležies amžiui parodoje atstovauja įkapėmis išsiskiriantys kapai iš pajūrio srities (Šereitlaukio), Žemaitijos (Paprūdžių) kapinynų, Rytų Lietuvos (Baliulių, Ziboliškės, Paduobės-Šaltaliūnės) pilkapių.

Vėlyvasis geležies amžius, apimantis laikotarpį nuo paskutinių I tūkstantmečio amžių iki Lietuvos valstybės susidarymo XIII amžiuje, pristatomas kapų radiniais iš Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) kapinyno, Kurklių Šilo (Anykščių r.) pilkapyje aptiktais puodais, taip pat moters kapo įkapėmis iš Jutonių (Molėtų r.) pilkapyno.

Atskirai vertėtų paminėti parodoje eksponuojamus radinius, pareikalavusius ilgų metų kruopštaus restauratorių darbo. Tai žemaičių moterų įspūdingos galvos puošmenos – žalvario grandelių kepurėlės iš Bikavėnų (Šilutės r.) ir Žvilių (Šilalės r.) kapinynų bei liepos žievės kibirėlis, aptiktas buvusiame Lieporių (Šiauliai) gyvenvietės mediniame šulinyje. Jo pirminį vaizdą puikiai papildo pačios archeologės pagaminta rekonstrukcija.

Naujos archeologinės informacijos suteikė pastarojo meto tyrimai miestuose ir piliavietėse. Parodoje eksponuojami įdomesni ir įspūdingesni juvelyriniai dirbiniai iš Vilniuje ir Trakuose vykdytų archeologinių tyrimų. XVI–XVII amžiaus ginklų kolekciją papildė nekasdieniai radiniai iš Vilniaus miesto ir Dubingių ežero: kavalerijos špaga bei šautuvo dagtine spyna vamzdis. Kaip archeologų ir restauratorių bendro darbo rezultatas pristatomi stalo ir virtuvės indų bei įrankių komplektai, įdomūs ir nematyti gamybos priemonių ir brokuotos produkcijos radiniai iš tyrinėtos pypkių dirbtuvės Kalvarijų gatvėje Vilniuje, taip pat XIV–XIX amžiaus spynų ir raktų rinkinys iš įvairių Vilniaus vietų.

Parodos rengėjai – Eglė Griciuvienė, Gytis Grižas, Arūnas Kalėjus, Kęstutis Katalynas, Skaistė Ardavičiūtė-Ramanauskienė, Rasa Semėnaitė, Valdas Steponaitis. Parodos dailininkas – Eimantas Ludavičius.