Nuo sausio 22-vasario 28 d., Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje, veikia mažoji paroda „Mano vilnietiška biografija“, skirta baltarusių literatūrologo, leidėjo, visuomenės ir kultūros veikėjo Jankos Šutovičiaus 115–osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą parengė LMA Vrublevskių biblioteka ir Gudų kultūros draugija Lietuvoje.
XX a. II–III dešimtmečiais Vilnius buvo svarbus politinis ir kultūrinis baltarusių centras. Čia telkėsi baltarusių inteligentija, buvo leidžiama baltarusiška spauda, veikė Vilniaus baltarusių I. Luckevičiaus muziejus, Vilniaus baltarusių gimnazija ir kitos baltarusių įstaigos bei organizacijos. Vilniaus baltarusių gimnazijoje, kuri ne veltui buvo vadinama „baltarusių inteligentijos kalve“, dirbo tokie mokytojai ir pedagogai, kaip M. Goreckis, A. Luckevičius, R. Ostrovskis,
B. Taraškevičius, A. Smoličius, I. Dvarčianinas, B. Kita, M. Ancukevičius, S. Karolis, A. Stankevičius ir kt. Jų pastangomis gimnazijoje buvo išugdyti tikri baltarusių patriotai. Dauguma jų tokie išliko visą gyvenimą, nežiūrint į politinių režimų kaitas, areštus ir tremtis. Toks baltarusių inteligentas patriotas buvo ir Janka Šutovičius.
Parodoje eksponuojami dokumentai, saugomi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, išsamiau atskleidžiantys Jankos Šutovičiaus gyvenimo ir veiklos faktus. Vienas tokių dokumentų, žymintis naują faktą Šutovičiaus biografijoje, – laiškai žmonai Onai Miciūtei, datuoti 1956 m. sausio ir rugsėjo mėnesiais, iš kurių paaiškėja, kad po tremties 1956 m. Šutovičius parvyko į Baltarusiją, savo gimtąjį kaimą. Eksponuojami 1956 m. Onos Miciūtės ir Jankos Šutovičiaus prašymai Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai leisti po tremties grįžti gyventi į Vilnių. Minėtini Jano Šutovičiaus dienoraščiai, rašyti 1937–1938, 1938–1944 ir 1944–1956 metais, taip pat iš tremties rašyti laiškai bei žmonos Onos Miciūtės atsiminimai apie Šutovičiaus politines pažiūras, meilę Lietuvai ir Baltarusijai, jo suėmimą, lankymą, kalėjimo aplinką. Ekspozicijoje pristatomas ir Lietuvos ypatingojo archyvo apklausos protokolo nuorašas (1944 m. lapkričio 21 d.), saugomas Gudų kultūros draugijos Lietuvoje archyve.
Parodoje eksponuojamas Šutovičiaus parašytos Vilniaus baltarusių muziejaus bei jo likvidavimo tyrimo istorijos (parengė L. Luckevičius), 1971 m. spausdintos žurnale „Спадчына“, vertimas į rusų kalbą (vertė A. Adamkovičius).
Jankai Šutovičiui skirta ekspozicija primins mums baltarusių, veikusių Lietuvoje, indėlį į Lietuvos ir Baltarusijos tautinio atgimimo stiprinimą.
Norintys geriau susipažinti su J. Šutovičiaus gyvenimu bei veikla ir juos iliustruojančiais dokumentais, turėtų registruotis el. p. aadamkovich@gmail.com arba skambinti Aleksandrui Adamkovičiui (Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkui) mob. 8 648 03 746.
Janka Šutovičius gimė 1904 m. sausio 24 d. Šutavičų kaimo (dab. Smurgainių rajonas, Gardino apskr.) daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Pusė kaimo gyventojų turėjo Šutovičių pavardes. Gretimame kaime sėkmingai baigęs liaudies mokyklą, dovanų gavo knygą. Vėliau mokslus Janka tęsė Baradzeničų baltarusių mokykloje su internatu, kurį įkūrė jo dėdė kunigas Viktoras Šutovičius. Joje mokėsi prancūzų kalbos. Vėliau baigė Gluboko miesto kolegiją.
1919 m. penkiolikmetis Janka kartu su vyresniąja seserimi Marija ir jaunesniosiomis sesutėmis bei broliu atvyko į Vilnių. 1919–1924 m. Šutovičius mokėsi Vilniaus baltarusių gimnazijoje. Jaunuolis buvo gabus, gerai mokėsi. Mokslo metai gimnazijoje jo gyvenime paliko gilų pėdsaką. 1971 m. jis parašė prisiminimus apie gimnaziją. Šio rankraščio nuorašus su kitais dokumentais po autoriaus mirties iš jo giminaičių perėmė Baltarusijos centrinė mokslinė Jakubo Kolaso biblioteka, kur jie saugomi ir dabar. Ilgus metus Jankos Šutovičiaus fondas buvo visuomenei neprieinamas, ir tik 1995 m. jo atsiminimai buvo išspausdinti žurnale „Наследие“. Baigęs gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminarijos licėjų, 1925 m. – į Vilniaus kunigų seminariją. Neaišku, dėl kokių priežasčių Šutovičius nutraukė mokslus seminarijoje ir 1925 m. įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, kurį 1934-aisiais baigė teisės magistro laipsniu.
Besimokydamas universitete, Šutovičius priklausė baltarusių studentų draugijos revizijos komisijai. Nuo 1928 m. redagavo žurnalą „Студэнцкая думка“. Tuo laiku jis dirbo ir Baltarusių P. Skorinos spaustuvėje Vilniuje, Baltarusių ūkio ir kultūros institute. Baigęs universitetą, Šutovičius griebėsi įvairiausių darbų, visų pirma – publicistikos. Pirmieji jo darbai spaudoje pasirodė dar 1927 metais. Literatūrologiniai darbai apie Š. Rustavelį, T. Ševčenką, M. Mašarą, J. Drozdovičių buvo spausdinami žurnaluose „Шлях Моладзі“, „Калоссе“. Ypač Šutovičių domino XIX a. baltarusių poeto Adamo Gurinovičiaus poezija.
1935–1939 m. Šutovičius jau pats leido ir redagavo žurnalus „Шлях Моладзі“, „Калоссе“. Pastarasis tuo metu buvo pats žymiausias periodinis leidinys, kuriame savo darbus su malonumu spausdino baltarusių veikėjai, poetai ir rašytojai M. Tankas, M. Mašara, A. Ivers, Ch. Iljaševičius, A. Stankevičius, M. Škialionakas, P. Škirma ir kt. Nežiūrint to, kad Šutovičius buvo valstiečių demokratų partijos pažiūrų, tačiau gerus santykius palaikė ir su kairiaisiais, pavyzdžiui, su M. Tanku.
Tuo laiku Šutovičius susipažino su savo gyvenimo meile – pradedančiąja lietuvių poete Ona Miciūte, kuri vėliau tapo jo žmona bei ištikima palydove.
Už aktyvų dalyvavimą baltarusių nacionalinio judėjimo veikloje Šutovičius lenkų valdžios areštuotas ir ištremtas į Biarozos-Kartuzskajos lagerį. 1939 m. sovietinės kariuomenės išlaisvintas.
1939 m. žurnalas „Калоссе“ buvo uždarytas. Nuo 1940-ųjų Šutovičius dėstė Vilniaus baltarusių mokytojų seminarijoje. 1944 m. vasarį paskirtas vadovauti Vilniaus baltarusių muziejui. Tuo metu muziejus priklausė Lietuvos mokslų akademijai, vėliau buvo priskirtas Valstybiniam mokslo ir meno departamentui. Muziejuje dirbo keturi etatiniai darbuotojai – direktorius Janas Šutovičius, menotyrininkas Vladas Drėma, numizmatas Janas Bekišas ir sekretorius Vladislavas Pavliukovskis.
Šutovičiaus parašyta muziejaus bei jo likvidavimo tyrimo istorija buvo išspausdinta tik paėjus 24 metams po jo mirties – 1971 m. žurnale „Спадчына“ (parengė L. Luckevičius).
1944 m. lapkričio mėn. Šutovičius areštuotas NKGB ir nuteistas 15 metų kalėti, ištremiant į Unžlagą (Gorkio, dabar Nižnij Novgorodo sr.), vėliau – į Pesčianlagą (Karaganda, Kazachija). Iš lagerio Janka Šutovičius paleistas 1954 m. rugpjūčio 28 d., tuomet gyveno Karagandoje ir Sarane.
1956 m. Janka Šutovičius išvyko į Baltarusiją, gyveno gimtajame kaime. Ir tik 1957 m. grįžo į Vilnių. Visus 12 tremties metų Šutovičiaus ištikimai laukė žmona Ona Miciūtė, nors to meto Rašytojų sąjunga patarė išsižadėti ir nutraukti ryšį su vyru. Laukė ir sulaukė… Janka ir Ona Šutovičiai – tai pavyzdys, kaip skirtingų tautybių žmonės kuria savo ryšį ne tik meilės ir abipusės simpatijos pagrindu, bet ir gerbdami partnerio kultūrą ir kalbą.
Grįžęs po tremties, 1957 m. Šutovičius dirbo Valstybiniame Vilniaus dailės muziejuje naktiniu sargu. Turėdamas daugiau laisvo laiko, dirbo bibliotekose, archyvuose, ieškodamas istorinės medžiagos. Tokiu būdu archyvuose pavyko rasti Maksimo Goreckio romano „Vilniaus komunarai“ („Вiленскiя камунары“) rankraštį bei Adamo Stankevičiaus kalėjime rašytą dienoraštį.
Reabilituotas 1958 m. balandžio 25 d. Šutovičius buvo neetatinis Baltarusijos rašytojų sąjungos „Polymia“ korespondentas.
Kartu su žmona, lietuvių poete Ona Miciūte, vertė lietuvių bei baltarusių autorių kūrybą. Parašė knygą (nebuvo išspausdinta) apie garsų baltarusių dainininką Michailą Zabeidą-Sumickį. Šutovičius ir toliau palaikė ryšius su Vilniaus baltarusių kultūros bei visuomenės veikėjais, domėjosi aktualijomis. Iki gyvenimo pabaigos išliko toks, koks buvo jaunystėje – pasitempęs, tvarkingai apsirengęs.
Šutovičius mirė 1974 m. gruodžio 9 d. Vilniuje, palaidotas Pavilnyje.
J. Šutovičiaus archyvas saugomas Baltarusijos centrinėje mokslinėje Jakubo Kolaso bibliotekoje.
Jankos Šutovičiaus darbai: Художник Петр Сергиевич // Беларусь. 1957, № 9.
Гуринович Адам // Полымя. 1966, № 11.; Воспоминания о Виленской Белорусской Гимназии //. 1995, № 1.
Parengta pagal Янка Шутовiч / Лявон Луцкевiч, Галiна Войцiк; [laisvai vertė A. Adamkovičius, R. Kazlauskienė]. Вiльня : Рунь [i.e. Вiленскi цэнтар грамадзкiх iнiцыятываў „Дэмакратыя для Беларусi“], 2000.
