Žiema, atnešanti sniegą ir šaltį, užpusto žmonių nutiestus kelius. Užtat pastato ledo tiltus ant upių ir ežerų, taip atidarydama kelius per vandenis. Dusetų, Daugėliškio apylinkėse sakoma, kad tai − Dievo tiltai: „Jau Dievo tiltas per Šventąją – nebereikės aplink važiuoti“. Ledo tiltai minimi mįslėse: „Be kirvio, be kirvelio, be grąžto, be grąžtelio, be pjūklo, be pjūklelio pastato tiltą (ledas)“.
Mitų pasaulyje galime rasti ir daug tvirtesnius tiltus − Tai Velnio tiltai iš akmenų. Vienas garsiausių tokių Velnio tiltų yra buvęs Nemune ties Rumšiškėmis (Dvareliškių rėva). Štai kaip jis atsirado:
Velnio tiltas, vis sakydavo. Ties Rumšiškėmis tiltą dėjo velniai pervesti karalaitei, panytei. O ji meldėsi, kad tik nepadarytų to tilto, kolei gaidžiai pradės giedoti. Taip velniams bedirbant tiltą,
gaidžiai užgiedojo, velniai išlakstė ir tiltas liko nebaigtas.
Kiti pasakoja, kad akmenis šiam tiltui Velnias nešė net iš Prūsijos:
Jau labai labai seniai tai viens velnias keliavo į Maskoliją, į miestą Kauną, į svodbą [vestuves] ir ėmė labai didelį žaką (maišą), pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, bemislydams tokiu darbu visiems svodbos svečams didelę garbę išrodysiąs. Ale dar šauną galą pirm Įsruts tas žaks praplyšo ir akmens, jam nežinant, pagavo birt ir vis pamaži biro, kol jam iki į Kauną iškakus paskutinis iškrito, bet tas buvo didžiausias ir kaip kokia mierna troba teip didelis. Tas akmuo dar ten tebgul ant Nemuno kranto, ir dar gerai galima pažint, kaip jis velniui yr ant nugaros gulėjęs, nės visa nugara ir pečiai įsispaudę buvo. Velnias, tai pajutęs, labai perpyko ir spjaudydams tuojaus atgal grįžo. Bet ta visa šalis nuo anapus Įsruts iki Kauno dar iki šiai dienai daugybę akmenų tur.
Šiame padavime, užrašytame XIX a. Rytprūsiuose, Ragainės paviete, Velnias iš Prūsijos keliauja į Maskoliją − carinę Rusiją, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva. Akmenys iš jo maišo pradėjo byrėti dar nuo Įsruties (kelio būtų panašiai kaip dukart nuo Kauno iki Vilkaviškio), todėl tikram tiltui jų pritrūko, ir jis liko iki galo nebaigtas. Bet rėva su iš vandens kyšančiais aukštais akmenimis daug šimtmečių baugino laivininkus ir sielininkus, apvertė ir sugadino ne vieną laivą. Todėl nuo Žygimanto Augusto laikų, dar XVI amžiuje akmenis pradėti rinkti. Ypač daug jų nurinkta 1853–1855 metais, kai buvo tvirtinamos Nemuno krantinės Kaune (akmenis darbams buvo įsakyta vežti iš Velnio tilto). XX a. viduryje rėvą su visu tiltu sunaikino Kauno marios. Kaip atrodė Velnio tilto likučiai prieš jį užliejant, galima įsivaizduoti iš A. Žmuidzinavičiaus paveikslo „Nemunas prie Rumšiškių“.
Lietuvoje Velnio tiltų yra ne vienas. Tai akmeningi ruožai, ozai, seklumos – Velnias statė tiltus per upes ir ežerus, pylė akmenis ir smėlį per pelkes. Urkuvėnuose per pelkę supylė kelią nuo Kipšų dvaro iki Velnio akmens (Likučių k.), kad aplankytų jam kritusią į akį laumę. Tai Urkuvėnų ozas. Visai kitame Lietuvos krašte, Ginučiuose (Ignalinos r.), Velnias, piršdamasis merginai, statė tiltą per Linkmeno ežerą. Dzūkijoje, norėdamas nutiesti kelią į bažnyčią vėluojančiai močiutėlei, pravedė lieptą per Daugų ežerą.
1795 m. parengtos topografinės nuotraukos iškarpa: kairėje senoji Samylų kaimavietė, dešinėje – Dvareliškės ir čia per Nemuną buvęs Velnio tiltas („Teufels Brücke“).
Tiltai statomi ne tik dėl moterų. Galčiūnų kaime (Gervėčių apyl., dabartinė Baltarusija) Velnias dirbo tiltą per Aluošos upę kažkokio juodaknygiaus Mielaišio užsakymu. Velnio tiltą (Rūžą) per Šimšos pelkes (Šiaulių, Kelmės r.) Velnias pastatė burtininkui Tvardauskui paliepus − Rūžos šasiejus šiam burtininkui buvo reikalingas pajodinėti ant gaidžio… O Biesoko šasiejus (Dargužių k., Klaipėdos r.) radosi tiesiog dėl to, kad Velniui buvo nepatogu vaikščioti prastu ir duobėtu keliu. Netekęs kantrybės Velnias jį išgrindė – žmonės girdėjo, kaip naktimis dunksėjo Velnio myniojami kūliai.
Padavimuose apie Velnią – tiltų statytoją girdime senųjų mitų aidus: jis vaizduojamas ne kaip demonas, o kaip milžinų padermės būtybė, kuri yra tokia galinga, kad gali formuoti ir keisti kraštovaizdį. Didžiulius akmenis velnias atneša ant vieno pirštelio, o kai su skryblium sėmė pieskas, tai to skrybliaus šimtas arklių nepatįst. Tačiau Velnias yra kitos kartos atstovas nei senieji milžinai. Pastarieji kūrė kalnus ir ežerus be jokio tikslo, atsitiktinai − išpurtę iš klumpės smėlį ar ūmai paplūdę ašaromis. Tuo tarpu Velnias – sąmoningas kūrėjas, tik jo kūryba yra iki galo nepabaigta – Velnio tiltu Nemuno nepereisi.
Besidomintys baltų kultūra gali prisijungti prie keliaujančiųjų su Vykintu Vaitkevičiumi ir atrasti daug įstabių baltų kultūros vietų. Apie artėjančias ekskursijas galima rasti internetiniame puslapyje www.vykintokeliai.lt
Sumanęs, patyrinėjau buvusių aplinkui Nemuno rėvas tiltų po vandeniu prieš Kauną techninę paskirtį. Vasarą, upei nusekus, iškildavo jie į paviršių, o rudenį ir pavasarį, kylant vandeniui, dingdavo. Tai, pasirodo, buvo puiki ledų laužymo priemonė, kad neužsikimštų Nemuno ir Neries santaka, panardinant ją giliai po vandeniu. Neryje būta Velnio akmenų, tokių kaip Gaidelis (nugara kyšo iki šiol), siekiant trupinti ir Neries masto lytis. Neveltui todėl D. Vaitkevičienės minimi cariniai akmenų paėmimai buvo sukėlę Nemuno pakrančių gyventojų pyktį, kad net kazokų prireikė. Sieliams jie, žinoma, trukdė, bet krantų neišgraužimui, nerštavietėms, žuvų gaudymui, Nemuno aukštupio įžuvinimui, taipogi vandens paukščiams labai padėjo. Tai – viena akmeninių tiltų paskirtis. Antroji, esant laisviems tiltų galams, vanduo, tiek galinis, tiek besiverčiantis per akmenų slenkstį, grojo ausiai negirdimas infragarsinio dažnio melodijas (kiekvienas savo gaidą). Apie tai užsimenama tilto statybos istorijoje, kai, nebaigus darbo ir užgiedojus gaidžiui, velnias cypdamas (!) dingsta po vandeniu. Patikrinus galimus dažnius pasirodė, kad tai – Kuršių Nerijos keliamo infragarsą (Neriją nuolat skalauja bangos ir per sąsmauką pabaigoje teka Nemuno upės srovė) rezonuojantys sąskambiai. Pagrindinė nata – redukuota į infragarsą mums gerai žinoma “lia”. Džiaugiuosi, gerb. Daiva, kad palietėte Velnio tiltų temą.